laikmetis.lt
Dar 2018-iaisias teko rašyti pirmuosius tekstus apie sparčiai augančią Kinijos karinę ir ekonominę galią, akcentuojant Lietuvos nacionalinio saugumo aspektus. Dėl to buvo susilaukta Kinijos ambasadoriaus Lietuvoje Shen Zhifei pasipiktinimo reakcijos į išsakytus teiginius, kuriais buvo atkreipiamas dėmesys apie milžiniškas Kinijos investicijas į strateginės reikšmės infrastruktūrą Vidurio ir Rytų Europoje ir tiesioginę to žodžio prasme perkamus – parduodamus Graikijos ir Italijos uostus.
Tuo metu, Lietuvoje niekas strategiškai nesvarstė apie ilgalaikius Kinijos įtakos aspektus Baltijos jūros regione. Istorinis, kultūrinis ir net politinis šios Azijos milžinės pažinimas buvo ganėtinai menkas ir plačiau aptariamas tik siauro rato akademinėse diskusijose.
Tuo tarpu, Lietuvos verslo atstovai sėkmingai plėtojo ekonominius santykius su Kinija: pieno produktų pramonės eksporto srautai sparčiai augo, tekstilės, drabužių, baldų, interjero dizaino gaminiai sėkmingai konkuravo Kinijos rinkoje, o lazerių sektorius siekė aukštumas ne tik didindamas Lietuvos investicinės verslo aplinkos patrauklumą, bet ir sudarydamas 12 proc. viso šalies lazerių eksporto į Kiniją.
2018 m. tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė oficialiu kvietimu vyko į Šanchajų susitikti su Kinijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Si Jinpingu, siekdama aptarti lietuviškos produkcijos tiekimo didinimo klausimus. Lietuvos Banko valdybos narys Marius Jurgilas kalbėjo apie Lietuvos kaip lyderės vaidmenį atveriant Europos skaitmeninių mokėjimų rinką Kinijos finansinių technologijų (FinTech) įmonėms. Už uždarų Sauliaus Skvernelio vadovaujamos vyriausybės ir Klaipėdos jūrų uosto direkcijos durų vyko diskusijos dėl galimų Kinijos investicijų į Klaipėdos išorinio uosto statybas.
Praėjusios kadencijos vyriausybė neretai buvo vadinama „prokiniška“, tačiau nepaisant politikų palankumo ar priešiškumo Kinijai, verslas pragmatiškai ir savarankiškai turėjo teisę nusistatyti strategines kryptis, kokiu keliu ir kaip siekti tikslinės rinkos, ir tam nebuvo reikalingas perdėtas politikų dėmesys ir „pagalba“ braižant linijas.
Vis dėlto, 2021 m. konkrečiai kelių TS-LKD politikų „vertybinė užsienio politika“, susprogdino Lietuvos ir pasaulio santykių su Kinija dinamiką, kuomet buvo pasitraukta iš „17+1“ bendradarbiavimo formato, o galiausiai atidaryta taivaniečių atstovybė Vilniuje, tiesiogiai įsikišant į Kinijos vidaus politikos sistemą ir taip pažeidžiant Pekino deklaruojamą „Vienos Kinijos politikos“ principą.
Kuomet, dabartinių Lietuvos užsienio politikos architektų klausiama, kas gi yra „vertybinė užsienio politika“ ir ką ja bandoma pabrėžti, pateikiamas atsakymas, kad yra ginama demokratija bei žmogaus teisės. Objektyviu politologiniu vertinimu, demokratija savaime negali būti vertybė, nes kiekviena šalis demokratiją supranta savaip.
Galima susitarti dėl bendrų kertinių principų, tačiau demokratija be moralės tampa nedemokratiška demokratija. Deja, moralės aspektas šiuolaikinėje politikoje yra pamirštas.
Kas vienai valstybei vertybė, kitai – nebūtinai, todėl, stebint Vakarų šalių demokratijos suvokimo degradaciją, galima pagrįstai teigti, kad vis labiau nyksta skirtys tarp demokratijų ir nedemokratijų. Dažnai linksniuojamas demokratijos terminas tapo miglotas ir stipriai tolstantis nuo kertinių demokratijos principų, pagal kuriuos visa valdžia kyla iš piliečių valios, o išrinkti atstovai valdo pagal Konstitucijos nustatytus įgaliojimus.
Demokratija sunkiai serga dėl ja besinaudojančių valstybių bei jų politikų piknaudžiavimo savo galia. Iš to kyla absoliutus nesusitvarkymas su šia valdymo sistema.
Tarkime, Singapūras, viena turtingiausių pasaulio valstybių, su kurios atstovais visai neseniai susitiko Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, vargu ar gali būti vadinama šalimi ginančia demokratines vertybes. Singapūre vyriausybė vertybe laiko viešosios tvarkos užtikrinimą, kuomet nepaklusnūs piliečiai baudžiami nuplakimu ar net mirties bausme, o bet kokia kritika šalies valdžiai yra faktiškai negalima.
Singapūro vicepremjeras Tharmanas Shanmugaratnamas savo pasisakyme teigė, kad žodžio laisvė yra nepaprastai svarbi, bet saugumas – dar svarbesnis, todėl valdžia privalo taikyti tokias griežtas taisykles ir bausmes. Tokia nedemokratinė demokratija skiriasi nuo Kinijos komunistų partijos oficialiai deklaruojamos demokratinės sistemos principų ne daugiau, nei nuo realios demokratijos.
Galima minėti daugybę panašių pavyzdžių, kaip to paties ministro G. Landsbergio vizitą Australijoje, kurioje pandeminė politika primena nedaugiau ir nemažiau COVID-19 apartheidą, ar Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen susitikimas su Vietnamo Socialistinės Respublikos ambasadoriumi, kurio šalies demokratijos indeksas žemesnis negu Kinijos. Jeigu Lietuva lygiuojasi į tokias „demokratijas“ siekdama kompensuoti finansinius nuostolius patirtus dėl „vertybinės politikos“, demokratijos suvokimas smarkiai šlubuoja.
Nors Taivano klausimas nevienareikšmiškas, tačiau jis priklauso Kinijos vidaus politikai ir gali būti keliamas tik JT būstinėje Niujorke, o ne Lietuvos užsienio reikalų ministro kabinete. Visada galima prisiminti, kad 1991 m. islandai pripažino Lietuvos atkurtą nepriklausomybę, tačiau tuomet, faktinė SSRS ir viso bloko baigtis buvo aiški.
Šiandien Kinijos ir Taivano situacija visai kita. Nepaisant Kinijos NT milžino „Evergrande“ griūties, Kinija nedemonstruoja, ir bent artimiausius kelis dešimtmečius nedemonstruos, šalies galios mažėjimo. Priešingai, kažkada iškeltas Kinijos tikslas 2049-aisiais tapti pasaulio hegemonija įgyvendintas jau šiandien. COVID-19 pandemijos pradžioje ekonominiais rodikliais Kinija aplenkė JAV, lygiai taip pat, kaip savo laiku JAV aplenkė Britų imperiją neiššaudama nė vieno šūvio. Kaip teigia, buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) Kinijos politikos architektas Michaelis Pillsbury’s (Maiklas Pilsburis), Vakarams, ir konkrečiai JAV, tenka asmeninė atsakomybė dėl išaugusios Kinijos karinės, technologinės ir ekonominės galios.
Tokios kompanijos kaip „Apple“, „Microsoft“ ar „Tesla“ vykdo gamybos pramonę būtent Kinijoje ir tokiu būdu augina šios šalies galios resursus, kuriais ji gali trupinti Vakarų demokratinės sistemos likučius. Didelė atsakomybė krenta ir JAV demokratų partijai bei dabartinio JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) administracijai, todėl, pirmiausiai tai yra JAV, o ne Lietuvos užsienio politikos formuotojų prerogatyva.
Remiantis kontraversiškai pagarsėjusiu Pasaulio ekonomikos forumu, iki 2030-ųjų metų neliks tradicinių galios centrų. Globali darbotvarkė skirstoma į įtakos zonas, kurias dalinasi JAV, Rusija, Kinija, Vokietija, Indija ir Japonija. Kaip teigia, Harvardo universiteto profesorius Josephas Nye (Džozefas Nai), galios centrus keičia transnacionalinės korporacijos ir įvairūs nevyriausybiniai veikėjai, kuriems vaizdžiai tariant, praktiškai nerūpi Europos šalių saugumo interesai.
Pradeda dar ryškiau dominuoti ekonominis pragmatizmas. Nors JAV ir išliks tarp ekonominių pasaulio lyderių, tačiau Amerikos atsitraukimas iš Afganistano ir Ukrainos reiškia „Amerikietiškos taikos“ eros pabaigą, o drauge ne tik pasikeitusią saugumo architektūrą Europoje bei transatlantinės sistemos skilimą, bet ir naująją pasaulio tvarką, kurioje mažosios valstybės vis labiau tampa įkyriu galvosūkiu didžiosioms.
Dėl šios priežasties, galima iš dalies suprasti ir pateisinti Lietuvos „vertybinės užsienio politikos“ grimasas ir, visų pirma, šalies ekonomiką griaunančias iniciatyvas, siekiant atkreipti JAV dėmesį į saugumo situaciją regione. Taip elgiasi valstybė, kuri turi ką prarasti, o prarasti yra ką.
Pirmiausia, JAV paramą, kurios netekus Rusija ir Kinija taps pirmosios, siekiančiomis atkeršyti už pastarojo meto Lietuvos kritiką šioms valstybėms. Galios centrų „perkrovimas“ reiškia, kad deklaracijos ir žodžiai negarantuoja saugumo užtikrinimo. Saugumą reikia užsitikrinti patiems, kuriant patikimus ir patikrintus aljansus su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, suinteresuotomis savo išlikimu ir vykdančiomis išmintimi grįstą diplomatiją.
Deja, „vertybinė politika“ patirdama vieną nesėkmę po kitos, nesileidžiant į visą sąrašą, ne tik sugadino tarptautinį šalies įvaizdį, investicinę aplinką, tačiau, gilindama tarptautinę įtampą, sugriovė ir ilgų metų darbo pasiekimus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje. Sparčiausiai augantys krovos rezultatai tarp visų Baltijos valstybių, vienu mostu nubraukė investicinius planus ir pagal skaičius sugražino uostą dešimčia metų atgal.
Toks sistemingas veikimas, vargu ar gali būti pavadintas diletantišku, veikiau tai kryptingas valstybinio sektoriaus naikinimo planas, siekiant uostą paversti akcine bendrove, ir atverti galimybes šiuo strateginiu ir vienu svarbiausiu saugumo garantu disponuoti privataus kapitalo įmonėms. Panašus likimas ištiko Graikijos ir Italijos jūrų uostus, kurių akcijų paketus sėkmingai valdo tos pačios Kinijos jūrų krovos kompanijos.
Tokia tad „vertybininkų“ dovana Lietuvai.