pozicija.org
IONA institutas naujoje svarbioje ataskaitoje teigia, kad Smurtas prieš krikščionis Europoje yra nepripažįstamas ir neįvertinamas.
Pasaulietinė netolerancija ir islamistų fizinis smurtas yra dvi pagrindinės grėsmės religijos laisvei, tačiau žiniasklaida dažnai jas sumenkina.
Europos krikščionių netolerancijos ir diskriminacijos observatorija (OIDAC) nagrinėja penkias Europos šalis, kuriose krikščionių teisės patiria didžiausią spaudimą – tai Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.
Vienoje įsikūrusi organizacija nustatė, kad 2019–2020 m. padaugėjo antikrikščioniškų incidentų, įskaitant žmogžudystes. Prancūzijoje 2019–2020 m. islamistai nužudė tris krikščionis ir dar daug jų buvo sužeista.
Anot pranešimo, stipriausia pasaulietinė tendencija, kelianti religijos laisvei, siekia išstumti krikščionis iš viešosios erdvės. Netgi šalyse, kurios garsėja kaip tolerantiškos, pavyzdžiui, Švedijoje, krikščionims praktiškai neleidžiamos kai kurias profesijos, nes jie neturi teisės atsisakyti savo sąžinės. Pavyzdžiui, gydytojai ir slaugytojai yra priversti dalyvauti vykdant abortus.
Nustatyta, kad visos penkios šalys, dėl kurių sudaryta ataskaita, turi problemų dėl žodžio laisvės apsaugos.
Viešojoje aikštėje vis daugėja savicenzūros, nes baiminamasi neigiamų pasekmių. Šią problemą dar labiau paaštrina sensacingos ir religinės bei neraštingos žiniasklaidos priemonės, iškreipiančios arba klaidingai pateikiančios istoriją ir krikščionių pažiūras, iš kurių dažnai tyčiojamasi arba krikščionys neproporcingai kritikuojami.
Didžioji Britanija yra šalis, kurioje yra daugiausia baudžiamųjų bylų dėl neapykantos kurstymo atvejų. Darbuotojai buvo nubausti arba atleisti iš darbo už tai, kad gynė tradicinį krikščionišką mokymą apie santuoką ar seksualumą.
Netgi Biblijos citatos socialinėje žiniasklaidoje buvo laikomos neapykantos keliančiomis, apie jas buvo pranešta policijai. (Ypač drastišką to atvejį neseniai regėjome Suomijoje. Laimei, kaltinamasis, buvęs Vyriausybės ministras, buvo išteisintas.)
Kai kurioms JK ir Ispanijos vietinėms valdžios institucijoms įvedus „cenzūros zonas“ apie abortų klinikas, buvo apribota galimybė melstis ir siūlyti pagalbą.
Tas pats dabar įvyks Šiaurės Airijoje, ir panašu, kad tai atsitiks jos pietuose. Tėvų teisės švietime apribotos, ypač lytinio švietimo mokymo srityje. Studentams nesuteikiama galimybė atsisakyti pamokų, kurios prieštarauja jų religiniams ir moraliniams įsitikinimams.
Tai prieštarauja požiūriui į religinį švietimą, kai atsisakymas yra griežtai saugomas įstatymo. Prancūzijoje mokiniams ir mokytojams draudžiama viešai demonstruoti religinius jausmus ar simbolius, tačiau visose šalyse krikščionys jaučia, kad negali laisvai reikšti savo požiūrio be neigiamų pasekmių.
Buvusių musulmonų persekiojimas buvo pagrindinis Prancūzijos ir Vokietijos susirūpinimas. Tie, kurie atsivertė į krikščionybę, susiduria su savo šeimų ir kilmės bendruomenių priešiškumu – atstūmimu, grasinimais, fiziniu smurtu.
Tai atsitinka karštosiose vietose, ypač radikalaus islamo paveiktuose rajonuose. Netgi tose vietovėse, kur krikščionių dauguma, bažnyčios vis dažniau puolamos, kartais deginamos, o šventės nutraukiamos.
Taip pat padažnėjo vandalizmo atvejų prieš religinius pastatus. Kitaip nei kitose pasaulio šalyse, Vakarų Europoje netolerancija krikščioniui tapo nauju reiškiniu ir iki šiol dėl to nebuvo atlikta jokių tinkamų esminių tyrimų.
Ataskaitoje suformuluota nemažai rekomendacijų vyriausybėms, taip pat žmogaus teisių institucijoms ir visuomenei.
Pirma, krikščionių diskriminacija turi būti pripažinta ir atitinkamai stebima. Teisės aktai neturėtų apriboti krikščionių teisių, ypač viešojoje erdvėje. Atsivertusieji į krikščionybę turi būti apsaugoti.
Reikėtų vengti neigiamų stereotipų, o krikščionių istorijos ir įsitikinimų viešinimas turėtų būti subalansuotas ir teisingesnis, skatinant religinį raštingumą.