Veidaknygė
Pirmas ateina Puškinas, įkandin rusų patrankos, – sako Vachtangas Kebuladzė.
Mūsų svečias – filosofas, fenomenologijos specialistas, profesorius, publicistas, vertėjas, Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto profesorius Vachtangas Kebuladzė.
„Rusų kultūra yra baisi pavergimo priemonė“
Vachtangas Kebuladzė: Pastebėjau tokią tendenciją, kad žmonės, kurie nemoka jokios kitos kalbos, išskyrus rusų, ir negali studijuoti jokios kitos kultūros iš vidaus, nes neturi pakankamai talento, entuziazmo ir įgūdžių, kažkodėl galvoja, kad rusų kultūra yra kažkoks didelis dalykas, be kurio mes negalime išgyventi šiame pasaulyje…
Žmonės, kalbantys kitomis kalbomis, turintys gyvenimo patirties, tyrinėjantys civilizuotose pasaulio šalyse, į rusų kultūrą žiūri taip: „Na, yra tokia kultūra“. Bet kurioje šalyje yra tam tikra literatūra, muzika, be kita ko, ir rusų kalba, kodėl gi ne. Turėtume tai priimti ramiai, bet suprasti, kad šiandien tai yra baisi pavergimo priemonė.
Puškinas yra imperialistas. Kiek jis svarbus ir įtakingas kaip poetas – kitas klausimas. Man galbūt svarbesni yra Byronas ir Ševčenka. Kai kuriems galbūt Puškinas. Tačiau tai, kad jis naudojamas kaip ginklas, rodo, jog jis buvo imperinis poetas, ksenofobas, todėl logiška, kad jo poezija naudojama kitoms tautoms pavergti.
„Priešas turi būti žinomas“
Galiausiai mes nekariaujame su Putinu. Putinas yra organiška Rusijos istorijos, rusiškojo imperializmo, ypač literatūros tradicijos, kuri siekia Puškino laikus ir tebesitęsia iki šiol, atžala. Štai kodėl mes kariaujame su Rusija. Blogis yra ne atskiras Putinas ar kolektyvinis Putinas, o visa Rusija. Visa Rusijos kultūra šiandien yra nuodinga. Todėl labai svarbu dekolonizuoti mūsų gatves.
Be to, kai sakome, kad mūsų gatvės neturėtų būti pavadintos imperinių rašytojų vardais (jau nekalbant apie tokius politinius nusikaltėlius kaip Leninas, Petras Didysis ar Jekaterina Didžioji – tai mūsų priešai, jie mus žudė), kitaip yra, kai kalbame apie rusų literatūros tyrimus. Manau, kad tai turi būti padaryta, priešas turi būti žinomas.
Aš, pavyzdžiui, stebiuosi, kad vis dar neturime tikro Rusijos instituto, kuris tyrinėtų ne tik Rusijos politiką ar propagandą, bet ir rusų literatūrą, meną, vadinamąją rusų filosofiją su visais jos ksenofobiniais, antihumaniškais raginimais.
Specialistai, rizikuodami savo psichine sveikata, turėtų ten eiti: filosofai, istorikai ir tirti šią patologiją, kuri šiandien kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai civilizuotai žmonijai.
Visa Rusija yra patologija. Ir ne šiandien, ne valdant Putinui, o nuo pat pradžių. Netgi turėjau aforizmą, kad Rusija yra žmonijos ligos simptomas. Taip jau atsitiko, kad šioje teritorijoje susiformavo iškreipta kultūra, iškreiptas žmogaus egzistavimo būdas. Ją reikėtų tirti taip, kaip tiriame šizofreniją ir sifilį.
Rusija kaip politinė tauta niekada neegzistavo
Kai kalbame apie Rusiją, turime suprasti, kad iš tikrųjų Rusija kaip moderni politinė tauta neegzistuoja. Ji niekada neegzistavo.
Galiausiai, kas šioje realybėje yra „sėkmingas gyvenimas“? Tai gebėjimas įsilieti į šią hierarchiją ir būti nusikaltėliu arba nusikaltėlių tarnu.
Taigi tie žmonės, kurie buvo auklėjami tik rusų kultūroje, kurie skaito literatūrą, kurie pro šias duris patenka į pasaulį, neturi supratimo apie teisingumą, žmogaus orumą, pamatines vertybes, kurios svarbios visiems civilizuotiems žmonėms.
Nes ši kultūra perteikia kitokią žmogaus sampratą. Mums tai tiesiog radikaliai svetima. Ir ne tik svetimas, bet ir priešiškas. Ji bando mus nužudyti ir fiziškai sunaikinti.
Neatsitiktinai 2013-2014 m. Maidaną pavadinome Orumo Revoliucija. Nes mums orumas nėra tuščias žodis. Rusų vergams nesuprantama, kaip galima rizikuoti savo gyvybe ir sveikata dėl tokių nematerialių dalykų kaip jų pačių orumas. Kaip jie gali dėl to mirti?
Jie miršta dėl maisto, dėl šaldytuvų, dėl prievartavimo be apribojimų. Nes jie yra vergai.