Iki gegužės 17 dienos menkai domėjausi politine Lietuvos raida. Mūsų politika atrodė nuobodi ir neįdomi, neįkvepianti vaizduotės, o domėjimasis ja nežadėjo netrivialių įžvalgų. Kur kas įdomesniais ir daugiau dėmesio vertais laikiau plačiajame pasaulyje vykstančius procesus ir todėl anglakalbę žurnalistiką skaičiau kur kas įdėmiau nei lietuvišką. Atrodė, kad Lietuvoje, kuri yra NATO ir ES narė, teisinė ir demokratinė valstybė, nieko „tokio“ iš principo negali atsitikti. Atrodė, kad Lietuvoje turime, nors nebrandžią, bet pilietinę visuomenę, kuri nors neefektyviai, bet sugeba save valdyti. Maniau, kad didžiausios grėsmės šaliai yra išorinės, pavyzdžiui, pasaulinė ekonomikos depresija, kurią pranašauja keletas žymių ekonomistų.
Žinoma, buvau girdėjęs apie D. Kedžio, E. Kusaitės ir V. Pociūno bylas, bet įtikinamesnė atrodė oficialioji jų versija; neoficialioji versija teigia dalykus, kurių, tuometiniu mano supratimu, iš principo negali būti – Lietuva juk ne Rusija, Baltarusija ar Kazachstanas. Lietuva juk turėjo Sąjūdį, o Sąjūdis bet kam, kas galėjo suabejoti, parodė, jog Lietuvos visuomenė yra civilizuota ir pilietiška. Atrodė, kad problemos, tokios kaip korupcija ar neefektyvi teisėsauga, yra lokalios, nesisteminės, kad jos kone savaime išsispręs, kai visuomenė, ilgiau pagyvenusi nepriklausomybės sąlygomis, taps brandesnė.
Nereikia nė sakyti, kad Garliavos šturmas sukrėtė iki pat sielos gelmių ir privertė daugelį dalykų apmąstyti iš naujo. Akivaizdūs, daugumai gerai žinomi faktai liudija, jog siekdami užgniaužti pedofilijos bylą vieningai veikė Generalinė prokuratūra, Vyriausybė, Seimas, Prezidentūra, Valstybės Saugumo departamentas ir įtakingiausia valstybinė bei privati žiniasklaida. Vyriausybė neskilo ir nežlugo, joks įtakingas politikas neatsistatydino. Seimas net nesudarė tyrimo komisijos ir arogantiškai ignoravo visuomeninės komisijos veiklą. Nė vienas valdančiojo elito atstovas neužstojo mergaitės, kurios vaikystė buvo sutrypta Lietuvos Respublikos vardu. Įvykius, susijusius su pedofilijos byla, lydėjo kokti dezinformacijos ir šmeižto kampanija, primenanti sovietmetį. Tokios realijos privertė padaryti neapsakomai liūdną išvadą: demokratinės Respublikos, kurios įsteigimo kaip didžiausio gėrio siekiau būdamas Sąjūdžio aktyvistu, jau nebėra. Vietoje demokratinės Respublikos turime tai, ką kai kurie autoriai bando nusakyti žodžiais „klanas“, „klika“, „diktatūra“ ar „chunta“. Ko gero, dar geresnis apibūdinimas būtų „kriminalinis režimas“, nurodantis į esminę mūsų politinės sistemos charakteristiką – į tai, kad valdantį elitą vienijančiu ryšiu tapo kartu padaryti nusikaltimai.
Pasipiktinimas nusikaltimu prieš vaiką ir pasibjaurėjimas politinės vadovybės išdavyste išsiliejo piliečių protestais, kuriuose aktyviai tebedalyvauju. Protesto akcijose vis ateidavo mintis, jog protestuoti neužtenka, reikia įsijungti į kryptingą veiklą, panaudoti joje savo gabumus ir resursus. „Ką aš galėčiau nuveikti demokratinės Respublikos atstatymui?“ – klausiau savęs. Atsakymą radau greitai – judėjimas už Respubliką neturi lanksčios, funkcionalios, paprastos naudoti ir autoritetingos interneto svetainės, galinčios operatyviai informuoti ir telkti įvairių pažiūrų aktyvius žmones, o aš galėčiau pabandyti tokią sukurti. Sulaukęs Daukanto aikštės bičiulių bei Lietuvos Sąrašo partijos aktyvistų pritarimo, ėmiausi darbo – steigti tiesos.lt svetainę.
Pagal sumanymą, tiesos.lt yra neįprastos partijos – Lietuvos Sąrašo – neįprasta svetainė. Panašiai kaip Lietuvos Sąrašas nėra partija, skirta narius prastumti į valdžią, tiesos.lt svetainė nėra skirta populiarinti partiečius. Ši svetainė yra atvira įvairių pažiūrų autoriams ir jėgoms, sutariantiems dėl būtinybės kovoti už demokratinės Respublikos atkūrimą. Svetainė sieks skatinti piliečių ir bendruomenių diskusijas bei tarimąsi visais Lietuvos Respublikai svarbiais klausimais. Svetainėje laukiami straipsniai, informaciniai pranešimai, politiniai komentarai, skelbimai apie renginius ir vaizdinė medžiaga. Bendradarbiauti kviečiami autoriai iš didžiųjų miestų ir regionų. Informacinei blokadai ir dezinformacijai televizijoje ši svetainė priešinsis Aikštės TV laidomis.
Nepretendavau tapti kuo nors daugiau negu svetainės kūrėju ir administratoriumi, bet bendražygių įkalbėtas pasiskelbiau redaktoriumi. Šiandien buvo sudaryta redakcinė kolegija, kurioje sutiko dalyvauti Darius Kuolys, Saulė Matulevičienė, Liudvikas Jakimavičius, Ramutė Bingelienė. Tikiuosi, kad pirmąkart susirinkusi ši kolegija išsirinks naują redaktorių.