Ankstesnis šios serijos straipsnis: Medijų kritika: LiCS rinkimų reklaminis video filmas rinkėjo akimis
Žodis „Lietuva“, kaip visi žinome, yra moteriškos giminės. O moterys, kaip sakoma nuo žilos senovės, myli ausimis, gal todėl jau nuo trubadūrų ir minezingerių laikų laikoma, kad geriausias kelias į damos širdį yra meilės daina. Artėjant rinkimams kūrybinį įkvėpimą patyrė socialdemokratas Algirdas Butkevičius ir libcentristas Rimantas Taraškevičius.
Pirmojo iš jų įkvėpimo vaisius yra filmukas, kurį rasite straipsnio apačioje. Kaip kritikas, būsiu atviras – filmukas rodo žanro, meilės ir moters prigimties nesupratimą. Butkevičius, kaip buvęs komunistas, mene labiausiai vertina masiškumą. Tačiau meilė, kaip visiems žinoma, jausmas individualus, o jei taip, tai kam ta minia Butkevičiui už nugaros? Tikras kavalierius turėtų suprasti, jog kai dainuoji damai, pritarti gali nebent žirgas – žvengdamas ir/ar trypdamas kanopomis. Negana to – filme Butkevičius tik žiopčioja; dainuoja juk Mikutavičius… Bet kodėl tada Butkevičius tikisi, kad Lietuva pamils jį, o ne Mikutavičių? Jei jis nori, kad Lietuva pažvelgtų meiliomis akimis būtent į jį, turėtų čiupti gitarą ar akordeoną ir dainuoti pats, savo žodžiais. Beje, lyrika, kurią žiopčioja Butkevičius, yra itin skurdi. Vieninteliai žodžiai: „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Koks gi iš Jūsų, Butkevičiau, trubadūras, jei mylimosios net rože ar bent rūta neįstengiate pavadinti?!
Taraškevičiaus kūrybos perlai – klausyti ir žiūrėti straipsnio apačioje – nusipelno nuodugnesnės analizės. Buvęs Klaipėdos meras, pasirodo, yra toks kūrybingas, o jo jausmas Klaipėdai – toks intensyvus, jog jam išreikšti prireikė net trijų filmukų. Eksmeras savo meilę užsimojo apdainuoti nuosekliai ir išsamiai.
Pirmojo filmuko pradžioje nespalvotuose kadruose matome besilaukiančiąją, glostančią savo pilvą. Žiūrove, suprask: ten slypintis perlas ir yra būsimasis (tiesa, šiuo metu, jau eks…) meras, giliuosius jausmus Klaipėdai pajutęs jau tada… Šis epizodas nusipelno ne tik literatūros žinovų, bet ir psichologijos mokslininkų dėmesio. Psichoanalitikai išskiria tris seksualumo stadijas – oralinę, analinę ir genitalinę. Pagal Taraškevičių išeitų, jog reikėtų skirti dar vieną – prenatalinę – stadiją. Vėlesniuose kadruose matome, kaip herojus bręsta – išmokęs vaikščioti bėgioja gatvėmis, sėdi mokyklos suole, tampa jūreiviu, o suaugęs net išmoksta savo jausmą sublimuoti – meilė Klaipėdai jį skatina atlikti daug sumanumo ir ryžto reikalaujančių žygių.
Vis dėlto, kad ir kokiu rafinuotu trubadūru siekia pasirodyti Taraškevičius, akcentai jo giesmėje sudėlioti neteisingai. Tikras trubadūras apdainuoja savo damą, tačiau klausantis Taraškevičiaus jausmingosios poezijos nepalieka įspūdis, jog Taraškevičius apdainuoja… save. Galutinai viską sugadina trečiasis filmukas, kuriame Taraškevičius savo parankinių lūpomis ima savo damą šantažuoti menkai užmaskuotais grasinimais. Esą, jei Klaipėda parodys palankumą ne jam, tada jai teks daugiau mokėti už šildymą ir vandenį, namas liks neapšiltintas, vaikai neturės darbo ir paskęs skolose… Kad trubadūras grasintų damai – istorijoje negirdėtas dalykas… Trubadūrui tai visai „ne prie veido“…