Šiuo priešrinkiminiu laikotarpiu, spėju, Jums teko atsakinėti į įvairiausius klausimus: ir rinkėjų, ir žurnalistų. Nenorėdama kartotis paklausiu taip: Į kokį klausimą dar nesate atsakęs, bet vis dėlto norėtumėte, kad jis būtų užduotas?
Gal tiesiog paklausčiau taip: Kas sudarytų Jūsų, Šarūnai, būties esmę ir pateisintų egzistenciją? Ir dar prigrasinčiau nesirinkti lengvų variantų 🙂
Sutinku, pradėkime nuo to. Tad kokio atsakymo galėtume tikėtis?
Gerai, mėginam. Formuluotė „pateisintų egzistenciją“ yra paradoksali – viena vertus, egzistencija yra savaiminė ir kaip tokios jos teisinti visiškai nereikia, nes ji pati ir yra visa ko pamatas. Atmetei egzistenciją – ir nieko neliko. Taigi… Tačiau tai prigimtinis, natūrinis lygmuo, taip egzistuoja gamta, objektyvioji būtis. Žmonių egzistencijoje atsiranda subjektyvusis, arba kultūrinis lygmuo, tai yra tai, ką mes patys susikuriame ir už ką neabejotinai esame atsakingi net ir tais atvejais, kai nežinome, kas vyksta, – kalbu apie pasekmes, kurių nė vienas neišvengsime, tarkim, užterštumo ar klimato kaitos, veikiančios absoliučiai visus. Čia jau neatsistosi po medžiu ir nepasakysi, girdi, aš nieko nedariau, tai ne mano reikalas. Išeitis? Reikėjo daryti! Nes nusišalinimas nuo problemų – kaip ir įstatymų nežinojimas – neatleidžia nei nuo bausmės, nei nuo atsakomybės. Taigi, mano egzistencinis pasiteisinimas skambėtų maždaug taip: visomis išgalėmis stengiuosi susivokti, kas čia dedasi, ir gyventi kaip įmanoma teisingiau. Visų pirma, tai reiškia kuo mažau kenkti, gadinti, naikinti. Kitaip – kiek tik įmanoma sumažinti nuotolį, skiriantį kultūrinį lygmenį nuo natūrinio, nors man čia norėtųsi sakyti – nuo absoliutaus…
O kokią vietą skirtute vartojimui, kurį taip dažnai ekonomistai šlovina pavadindami visuotinės gerovės pagrindu… Ir vis nepamiršta paraginti visus bei visaip jį skatinti, didinti?
Štai ir sugrįžome iš dangaus į žemę 🙂 Ir gerai – politikui nevalia padebesiais skraidyti. Nors, kita vertus, kojomis – į žemę, mintimis – į dangų… Tik tokiu būdu ir išsilaikome stati.
Taigi vartojimas ir jo skatinimas. O koks yra galutinis to vartojimo rezultatas? Šiukšlynas. Taip taip – galų gale paaiškėja, kad mes gaminame šiukšles. Šiukšlynas ir yra galutinis kultūros plačiąja prasme produktas. Archeologai, atkasę šiukšlyną, vadina jį „kultūriniu klodu“. Matyt, ne be reikalo, nes čia atsiskleidžia viskas, kuo ta ar kita visuomenė gyveno, ką kūrė ir vartojo. Nes šiukšlės yra galutinė vartojimo stotelė. Tai ką skatiname?! Ką bendro su būties prasme turi tai, kad klausydamas reklamdavių „išmislų“ gali užsiauginti didesnį užpakalį pirkdamas didesnę pakuotę šiukšliamaisčio, kokių nors traškučių ar „natūralių sulčių“ iš dar natūralesnio koncentrato su nuolaida? Arba, jei esi pažengęs vartotojas, naujesnio modelio prabangų automobilį, skudurus iš autorinės kokio dizainerio kolekcijos ar dar kokį nors niekalą, kurio kaina atvirkščiai proporcinga jo funkcionalumui – juk neimsime ginčytis, kad didžiuma „haute couture“ rūbų nelabai ir tinkami realiai dėvėti?
Vartojimas turi tenkinti poreikius, o ne juos plėsti. O reklama apskritai yra nuodai. Priminsiu, kad nuodų „ėmimas“ ir yra nuod-ėmė.
Šiaip kalbininkas tokį žodžio nuodėmė reikšmės aiškinimą atmestų kaip ne mokslinį, bet Jūs, kaip suprantu, siekiate kitų tikslų. Tad gal pratęskite savo mintį…
Nuodėmė kažin ar laikytina kalbininkų kompetencijos dalyku :)… Žmogus neišvengiamai seka paskui savo norus, kitaip – pagal protą. Juk nesiginčysime, kad labiau išsilavinusio žmogaus skonis (taigi, ir norai) gerokai skiriasi nuo to, kuris išslavinęs mažiau. O idealiu atveju – išties išsilavinęs žmogus nori net ne kitų dalykų nei jo mažiau išprusęs bendrapilietis, o nori mažiau – nes daugiau supranta ir jo vertybės darosi kitokios. Taigi, vartojimo požiūriu toks šviesuolis yra labai nepageidautinas – juk neįsiūlysi, tarkime, filosofijos profesoriui antros „supersized big Mac“ porcijos už pusę kainos :)… Greičiausiai jam neįsiūlysi nė pirmos. Todėl skatinant vartojimą, o iš esmės – naikinimą, pageidautini kuo ribotesnio mąstymo individai, kurių interesų laukas išsitenka pramoginių TV laidų formate ir „gyvenimo būdo“ žurnalų apkalbų skiltyse. Tai tas ir vyksta. Reklama (propaganda, viešieji ryšiai – visi jie reiškia tą patį) iš esmės yra šiandieninė įpročių ir elgesio formavimo struktūra, jei norite – gyvenimo būdo žyniai, naujoji bažnyčia. Ir jie visi veda mus vartojimo ir naikinimo keliu, vaizdžiau – į pasaulį kaip didelį šiukšlyną. Priešnuodis tėra vienas – skatinti savarankišką mąstymą, kuriame aukščiausios vertybės būtų ne daiktiškos kilmės – visų pirma, Tiesa ir Laisvė, kurios viena be kitos nemąstomos.
Siūlote kitaip susidėlioti kasdienio, praktinio veikimo prioritetus?
Taip, bet ne tik. Jau laikas pakalbėti apie bankus ir jų veiklą, o dar tiksliau – apie palūkininkavimą. Tai lengvai paaiškins, iš kur tas nesiliaujantis raginimas vartoti. Reikalas tas, kad realios vertybės (žemės turtai, vanduo, oras, gyvos būtybės, etc., etc.) pateko sąlyginių vertybių vergijon. Kalbu net ne apie pinigus, kaip vertės matą ir mainų agentą, o apie palūkanas, t. y. apie pinigus nuo pinigų – visišką iliuziją kaip tokią. Tačiau būtent šitai iliuzijai ir pajungta visa pasaulinė (Lietuva jokia išimtis) ekonomika ir ją aptarnaujanti politika. Visa ūkinė veikla galiausiai apskaitoma bankų suvestinėse ir nepaliaujamai augančiose skolose. Ar neatrodo keista, kad vadinamosios labiausiai išsivysčiusios valstybės yra kaip tik tos, kurios daugiausiai skolingos? Ar tik čia nėra kažkas ne taip? Dabar darosi vis aiškiau, kad teks rasti pakankamai universalų sprendimą, neužmetant tų iš principo nebeišmokamų skolų trečiosioms šalims, kurios čia visų mažiausiai prasikaltusios. Tikėkimės, kad tai nebus paskutinis pasaulinis karas, kuriam nebereikės numerio „trys“.
Ir Lietuva su savo išsivaikščiojančiais trim milijonais, Jūsų manymu, gali tapti išimtimi, savotišku eksperimentu?
Gali daugiau, nei drįstame įsivaizduoti. Pagaliau ne kiekybė nulemia – palyginkime Kinijos ir JAV žmonių skaičių. Arba Izraelio ir arabų šalių. Lietuvos šansas pasauliniame kontekste ir jos indėlis į žmonijos taupyklę kaip tik ir galėtų būti tas modelis, kurį pradžioje būtų galima pritaikyti nedidelėje valstybėje. Sakykime, skolų įšaldymas abipusiu susitarimu.
O jei dar Lietuvos bankas atliktų savo funkcijas…
Patikslinkite, ką konkrečiai turite omenyje?
Na, yra toks dalykas, kaip Lietuvos banko įstatymas, o jame išvardytos funkcijos:
8 straipsnis. Lietuvos banko funkcijos ir veikla
1. Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:
1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2) formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6) atlieka finansų rinkos priežiūrą;
7) ne teismo tvarka nagrinėja vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčus;
Dar yra ir Pagrindinis tikslas – jis išvis labai įdomus ir nurodo kaip tik į tai, ko baisiausiai vengiama daryti – apeliuojama į laisvąją rinką, kurią irgi turime labai iškreipta forma. Jis štai koks:
1. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Paprastai šnekant, kaip tik Lietuvos Bankas gali ir – pagal įstatymą privalo – išlaikyti šalies ūkio pusiausvyrą. Kaip jis tai atlieka, patys jaučiam savo kailiu… Nors yra kas giriasi, kad suvaldė krizę.
O koks vaidmuo, Jūsų manymu, tenka Lietuvos Sąrašui? Ir Jums – šiame Sąraše?
Lietuvos sąrašo vaidmuo, mano manymu, čia yra pats svarbiausias. Apskritai Lietuvos sąrašą laikau dabartinės Lietuvos politinės minties avangardu. Visų pirma dėl to, kad, mano požiūriu, čia – gal kaip tik dėl partijos neformalumo? – telkiasi intelektualiausia visuomenės dalis – to kitose partijose, jei kada ir buvo, seniai nebėra. Vadinasi, čia greičiausiai bus surasti keliai link Tiesos ar bent jau efektyviausiai jų ieškoma – tuo neabejoju. Antra, intelektualus sunkiau apmulkinti, jie turi neblogą imunitetą reklamai – apie tai jau kalbėjome. Trečia, ir ko gero svarbiausia, matau jautrumą Lietuvą užgriuvusioms bėdoms, kuris nesibaigia pabėdojimu draugų rate, o virsta konkrečiais veiksmais, kurių simbolizmas, pasirodo, yra labiau bauginantis ir keliantis grėsmę valstybę užvaldžiusiai chuntai nei kitų veikėjų grėsmingos kalbos ir svaidymasis žaibais – kalbu visų pirma apie kreida ir kitomis priemonėmis rašomą žodį „Tie-SOS!“ bei drąsinimo apeigas, už kurias susigalvota teisti Lietuvos Sąrašo pirmininką Darių Kuolį.
Savo ruožtu aš pats, nuo to laiko, kai buvau labai konkrečiai paremtas Lietuvos Sąrašo – kalbu apie tai, kad kartu su Liudviku Jakimavičiumi, kuris kandidatuoja Žirmūnuose, esu Sąrašo iškeltas kandidatas Klaipėdos Baltijos apygardoje – aktyviai ieškau to vaidmens, kuris reikalingiausias šiai komandai. Manau, kad situacija reikalauja ir Lietuvos Sąrašo smegenų centrai tai kuo aiškiausiai suvokia, jog atėjo metas būti ne tik tuo, kas geriausiai pavyksta ir labiausiai patinka, o tuo, ko labiausiai reikia. Kaip ir pridera komandoje, ne visi turi būti centro puolėjais, kaip ir ne visi – vartininkais ir saugais. Šiuo metu mano pozicija kaip tik formuojasi, o nuojauta sako, kad intelektinei bazei esant neabejotinai gerai, gali tekti stiprinti būtent tas sritis, į kurias akademinio tipo žmonės eina labai nenoriai – ir kaip tik čia, intelektualams atsitraukus, laimi nebe geriausi ir kilniausi, o kaip tik įžūlaus ir sukto funkcionieriško sukirpimo tipažai. Nepasakyčiau, kad grumtynės su tokiais mane žavi ar traukia, bet kažkas juk turi nudirbti ir juodus darbus :)…
Dėkui už pokalbį ir sėkmės grumiantis: rinkimuose ir po jų.