Jonas Valatka
Šešioliktosios vyriausybės programa ypatingų diskusijų nesukėlė. Nors kai kurie politologai bei ekonomikos ekspertai kritikos negailėjo, opozicija – tiek konservatoriai, tiek liberalai – apsiribojo ganėtinai švelnia kritika. Ir neatsitiktinai. Nepaisant gana didelio bendro pobūdžio punktų skaičiaus, aiškiai matyti A.Kubiliaus vyriausybės darbų tęstinumas. Nuolatinė „naktinės“ mokesčių reformos kritika iš karto pasibaigė – mokesčių sistema nebus keičiama, atitinkamai nebus keičiamas ir buvusios vyriausybės paruoštas biudžeto projektas. Energetikos srityje bus tęsiami visi pradėti darbai, galbūt nebus vykdomi netgi pažadai atsižvelgti į Lietuvos žmonių išreikštą nepritarimą atominei energetikai. Jau kalbama apie esamo projekto naują vertinimą ir tik tada galimus sprendimus. Šilumos ūkyje – jokių naujų sprendimų, tik kalbama apie konservatorių išradimą – konkurenciją šilumos gamyboje centralizuoto tiekimo srityje.
Neatsisakoma ir ypač Lietuvos sąlygomis žalingo principo – vadinamojo viešosios ir privačios iniciatyvos bendradarbiavimo. Balsių mokyklos Vilniuje statybos istorija, kai už panaudotas lėšas buvo galima pastatyti kokias tris mokyklas, akivaizdžiai parodo tokio bendradarbiavimo pragaištingumą. Programoje kalbama apie kainų mažinimą, tačiau jokių konkretesnių priemonių nesimato. Bus tęsiama skalūninių dujų paieška ir biokuro didesnis panaudojimas. Neįvertinama, jog skalūninių dujų išgavimas gali sukelti užteršimo pavojų didžiausiam Lietuvos turtui – gėlam vandeniui. Neproporcingai dideles diskusijas sukėlė minimalios mėnesinės algos didinimas. Bet kuri nauja vyriausybė būtų tai dariusi, todėl sukeltas triukšmas niekuo nepagrįstas. Vien toks algos pakėlimas esminių skurdo problemų nesprendžia. Bankinėje sistemoje jokių pokyčių taip pat nesimato. Įsipareigojimas išnagrinėti valstybinio komercinio banko įsteigimo galimybę atrodo tik kaip deklaracija. Tikriausiai bus surasta daugybė argumentų, kad to daryti nereikia.
Visą straipsnį skaitykite ČIA.