Edvardas Čiuldė
Buvo laikai, kai beveik kas savaitę kažką kultūros temomis parašydavau į interneto dienraštį Bernardinai.lt, tuo metu vadovaujamą Andrius Navicko.
Ar man dabar atrodo taip dėl to, kad pats ten skelbdavau savo pasisakymu, ar iš tiesų platesnės bendruomenės nei aš su keliais bendraminčiais sutarimu, – tai buvo Bernardinų.lt legendos laikai?
Kad ir kaip ten būtų, tarp kultūrininkų tuomet A Navicko vardas buvo aukštai kotiruojamas, į Bernardinų.lt minimais metais vyr. redaktoriaus žodžius buvo įsiklausoma kaip į autoritetingą nuomonę, jo vadovaujamas interneto dienrašti buvo vertinamas dėl čia plėtojamų diskusijų apie krikščionišką kultūrą gyvumo, įdomumo ir intelektinio pakylėtumo. Jeigu dabar manęs neapgauna atmintis, pats A.Navickas apie daug ką tuomet kalbėdavo net labai netrivialiai, tačiau tikrai neužmirštamas dalykas buvo jo pasisakymų ir straipsnių kalbos plastikos pagava, pavydėtina kalbos jausena (aš kitiems labiausiai pavydžiu to, ko pats neturiu).
Taigi, prisiskyręs prie Bernardinų autorių, jaučiausi gana komfortabiliai. Dar ir šiandien išpažįstu neišblėstantį dėkingumą Bernardinų.lt redaktoriams už tai, kad jie tąsyk išspausdino mano labai piktą, bet tikrai ne iš piršto laužtą pasisakymą apie keliantį abejones Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimą, tokį piktą, kad niekas kitas tuomet Lietuvoje tikrai nebūtų išdrįsęs spausdinti.
Vėliau kažkas nulūžo, nutrūko ar subyrėjo, tačiau nelabai sekiau tolesnės A. Navicko karjeros vingius ir likimo peripetijas, nors kartais ausis pasiekdavo kažkokios nuogirdos apie jo peršamas visuomenei kontraversijas. Kita vertus, šiandien esu pasiryžęs pasidalinti savo įspūdžiais apie netikėtai patirtą nesmagumo šoką, kai vakar nuo pradžių iki galo prisiversdamas perskaičiau jo LRT.lt interneto dienraštyje publikuotą straipsnį apie civilizacijų pasidalijimą.
Čia tikrai ne tas atvejis, kai nuvilia tai, kad tavo ilgai gerbtinu laikytas žmogus kokiu nors jautriu klausimu laikosi tarsi ir kitokios nuomonės. GinkDie! Čia yra kaip tik priešingos reikšmės atvejis, kai pasibaisėtinai nuvilia tai, kad tavo gerbtinu laikytas oponentas kaip kulkosvaidis prabyla seniai išdėvėtais ir dėl nusidėvėjimo tarp civilizuotų žmonių jau nebevartojamais štampais, kaip musmiris į vieną vietą surenka visas temos klišes, apstulbina neįtikėtinu lėkštumu, tuo parodydamas ypatingą nepagarbą būtent oponentų nuomonėms, laikant jas už nieką, nevertą rimtų diskusijų. Tarkime, tai yra būdas įveikti oponentą, užmušant jį lėkštumu, tačiau kuo dėtas yra į portalą atsitiktinai užklydęs skaitytojas, ar gražu jį iš anksto laikyti tokiu neįtikėtinu kvailiu, jeigu tikimasi, kad anas nesusimąstydamas ims ir praris net ir sunkiai virškinamas banalybes?
Kas be ko, kiekvienas žmogus turi teisę kalbėti tą ir taip, ką ir kaip jis nori kalbėti, tačiau taip, kaip dabar kalba A.Navickas, įvertinus šiandien jo tiražuojamų argumentų seklumą, yra tikrai ne jo, baigusio filosofijos studijas ir buvusio legendinio dienraščio redaktoriumi, žmogaus lygis. Ar sakote, kad viename Navicke gali tilpti du Navickai, o gal tas pats Navickas patyrė tokias kardinalias metamorfozes, kurios atvedė prie priešingo rezultato, pagimdė antiNavicką?
Kita vertus, gal mes reikalaujame kažko per daug, gal šiandien A. Navicko kalbėjimas iš tiesų jau nekelia jokių artikuliacijos tikslų, o yra tik kalbėjimas dėl kalbėjimo, t. y. tampa tokiu kalbėjimu, kuris turėtų liudyti neprarandamą kalbančiojo ištikimybę partijos ir vyriausybės linijai, iliustruoti jo atsparumą disidentavimo pagundai, leistų pačiam pasitikrinti – ar kartais kažkur viduje neužsimezga nepatogios karjerai mintys? O gal įspraudus sėdynę į minkštą krėslą smegenėlės išsijungia pačios? Iš tiesų labai panašu į tai, kad konjunktūrinis užsiangažavimas naikina patį mintijimo sferos pagrindą, kraštutinai nususina mintį, kai drauge iš buvusios kalbos plastikos dovanos lieka tik lipnus ir glitus plastilinas?
Labai simptomiškas yra jau minimo A.Navicko straipsnelio pavadinimas – „Civilizacijų susidūrimas ir svarbus santykio su LGBT testas“. Iš esmės viskas pasakyta straipsnio pavadinimu, visi argumentai yra pernelyg gerai žinomi iš anksto, tiesa sakant, jie yra taip dažnai kartojami, kad gali pratrinti skylę popieriaus lape, taigi tarsi ir nebūtų jokio reikalo skaityti straipsnį iki galo, be didelio vargo įsivaizduojant, jog čia bus skelbiama daug kartų girdėta tiesa, kad neva požiūris į LGBT bendruomenę leidžia atskiri skirtingas civilizacijas, yra savotiškas testas, įgalinantis padalinti žmones į teisuolius ir pašlemėkus.
Anksčiau buvo galima dažnai pasiskaityti kokio nors gėjaus mėgėjo (jeigu yra gėjai profesionalai, tai turėtų būti ir gėjai mėgėjai) Delfi.lt ar kitur papostringavimus apie tai, kad svarbiausia demarkacinė linija tarp sovietinės ir demokratinės Lietuvos susiveda į požiūrio pasikeitimą seksualinių mažumų atžvilgiu. Jeigu norite, dar vieno pavyzdžio, toli ieškoti nereikia, prisimenant, kad A. Navicko partijos vadas Gabrielius Landsbergis yra skelbęs, jog svarbiausiu Kovo 11-osios Lietuvos iškovojimu yra laisvė pašlovinti homoseksualiąją pasiją. Į klausimą – ar tokie teiginiai nesusiaurina mūsų laisvės vertės, – kiekvienas skaitytojas atsakys arba, tiksliau tariant, jau yra atsakęs pats.
Savo ruožtu aš čia, vedamas nuoskaudos, kad buvau priversta arba tiksliau tariant, pats save priverčiau kapstyti po nelabai man malonius dalykėlius, dėl satisfakcijos vis tik pacituosiu be jokių kupiūrų minimo straipsnio pasažą, tampanti atskaitos tašku toliau lengvai prognozuojamiems pasvarstymams. Gi A. Navickas rašo: „Šiandien Ukrainos – Rusijos siena yra tapusi taip pat perskyra tarp dviejų skirtingų civilizacijų. Takoskyra tarp jų tik didėja. Gali atrodyti paradoksalu, bet vienas iš svarbių jos elementų tampa požiūris į LGBT bendruomenę. Dar pavasarį Vladimiras Putinas pareiškė, kad vienas svarbiausių karo Ukrainoje tikslų – tai, kad Rusijos miestuose nevyktų LGBT eitynės. Dar po kurio laiko genderizmą jis įvardijo kaip didžiausią pavojų nacionaliniam saugumui, o Rusijos Dūma suskubo priimti LGBT veiklą kriminalizuojančius teisės aktus, kuriais taip pat siekiama panaikinti bet kokius homoseksualių žmonių egzistavimo ženklus. Tuo pat metu kariaujanti su agresoriumi Ukraina ne tik ratifikavo Rusijoje demonizuojamą Stambulo konvenciją, įpareigojančią kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, bet ir pripažino LGBT asmenų civilines sąjungas. Beje, skirtingai nei nerimauja Lietuvoje triukšmaujantys „tradicijos“ gynėjai, Ukrainos visuomenė dėl tokių sprendimų tikrai netapo mažiau solidari ar silpnesnė.“ „Kodėl požiūris į LGBT bendruomenę, – ne retoriškai klausia autorius, – tampa Vakarų civilizaciją skiriančiu bruožu ir kodėl seksualinio elgesio įvairovės tiek bijo totalitarinių režimų kūrėjai?“.
Ne aš pirmas tikriausiai pastebėsiu, kad tik padugnės galėjo spausti žūtbūtinai kovojančią ir nuo Vakarų pagalbos priklausančią Ukrainą priimti įstatymus, kurie jai esamu išbandymų laikotarpiu yra reikalingi kaip šuniui penkta koja. Kita vertus, ne ką daugiau vertas, švelniai tariant, yra ir tas, kuris tokį Ukrainos mentalinio išprievartavimo aktą traktuoja kaip argumentą, leidžiantį pagrįsti raginimus dėl būtinybės stiprinti dezinformacijos kompanijas, prisidengus tolerancijos vardu.
Kaip atrodo bent man, skaitančioje visuomenėje jau seniai yra nuspręsta, kad primetamas argumentas ad hitler rodo taip diskutuojančio žmogaus intelektinį ir moralinį nususimą, taigi labai gerai mums iliustruoja tą atvejį, kai į diskusiją įsijungiantis pranešėjas nėra pajėgus pateikti lygiaverčius argumentus ar kontrargumentus. Tai, kad Hitleris mylėjo šunis, jokiu būdu nereiškia, kad naminius gyvūnus globojantys žmonės slaptai simpatizuoja nacionalsocializmui. Kita vertus, kaip atrodo man, bandymas uždėti Putinui tradicinių vertybių gynėjo aureolę yra susijęs su tokiais nuomonių tik iš tolo numanomais perstumdymais, kurių vyksmo tikrosios šaknies kol kas dar iki galo neužčiuopėme, žaidimo prasmės neperpratome.
Tarkime yra taip, kad tarp sovietinio imperializmo ir vadinamojo Vakarų progresyvizmo ilgai puoselėtas genetinis ryšio gyvybingumas mūsų laikais įgyja naujas konfigūracijas, kai už Putiną žaidžiama jau su tariamai svetimomis vėliavomis. Ogi paklauskime savęs labai paprasto dalyko – kam visų pirma yra naudinga tokia nauja dalykų padėtis, kai svarbiausi Vakarų kultūros iškovojimai yra išmetami į šiukšlyną, atiduodant visas kortas į kolektyvinio putino rankas, įgalinant jį apsimesti tradicinių vertybių gynėju, užsikabinančiu už tokio draugų iš kitos pusės suteikto šiaudo?
Tie „draugai“ lieja vandenis ant putinų malūno iš nežinojimo, vedami savo mentalinio nususimo, ar gerai žinodami ką daro?
Be visa ko kito, A.Navickas bent jau šiame tekste nevengia net tokio pigaus triuko, kai iš savo oponento nusilipdo atgrasią karikatūrą, kažkokį deformuotų bruožų juodą muliažą, o po lengvai laimi prieš taip sukarikatūrintą priešininką. Štai per visą straipsnį anas nepavargdamas kartoja, kad jo oponentai homoseksualus laiko „mažiau žmonėmis“, nors tikrovėje yra visiškai priešingai, tai jie, A.Navickas ir jo bendraminčiai, mus laikydami atsilikėlių Lietuva, drauge bando įpiršti homoseksualo kaip pagerinto žmogaus ir pažangos stūmoklio įvaizdį. Galiausiai homoseksualams šiandien Lietuvoje yra patikimos raktinės nuomonių kontrolės ir naujosios formacijos cenzorių funkcijos, vos ne panašiai kaip kažkada sultonatuose haremų patarnautojais buvo įdarbinami išimtinai tik eunuchai.
Be jokios abejonės, jokia diskusija minimais klausimais neįmanoma nė iš tolo, jeigu tarp diskutuojančių įsimaišo bent vienas nenaudėlis, kuris nesugeba suturėti savo nešvankumo ir žemina žmones dėl jų seksualinės orientacijos.
Tačiau diskusija dėl šeimos vertybių neįmanoma ir tada, kai anos pusės diskutantams rūpi ne tikros problemos, o konjunktūrinis įvaizdis, užtikrinamas ideologinių postulatų atrajojimu. Pabandykime įsivaizduoti, kad tas pats A.Navickas imtų ir įsiveltų į tokių problemų pasvarstymą, kažin ar jam tokiu atveju pavyktų išsaugoti savo privilegijuotą padėtį ir regalijas, ar kortų namelis nesubyrėtų akimoju?
O, tarkime, būtų labai svarbu be išankstinių prietarų iš abiejų pusių pasiaiškinti mus ištikusio teisinio kolapso situaciją, kai įvairios homoseksualų organizacijos, pasivadindamos žmogaus teisių gynimo centrais ir panašiais įvardijimas, žmogaus teisų konceptą nusavina savo naudai ir tokiu būdu nunulina žmogaus teisių sąvoką ir iki kraštutinės ribos diskredituoją europietišką žmogaus teisių gynimo praktiką. Akivaizdžiausias tokios žmogaus teisių degradacijos testavimo pavyzdys yra visiems žinoma istorija, kai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius pirmasis užsipuolė lietuvių kalbos mokytoją dėl jos pažiūrų, reikalaudamas ją atleisti iš darbo, tikriausiai labiausiai begėdišku per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį būdu bandydamas užginčyti brangintiną kaip akies vyzdys civilizuotoje visuomenėje žmogaus teisę dirbti pagal profesiją.
Kai žmogaus teisių samprata yra nusmailinama iki antrojo galo reikalų, nelieka nieko kito kaip linksmai raudoti arba liūdnai kikenti.
O gal A. Navickas mums iš savo pusės galėtų padėti suprasti – kodėl vaivorykštines vėliavas mosuojantys žmonės kaip niekas kitas yra priešiškai nusiteikę lietuvybės palaikymo reikalui?..
(Bus daugiau)