Tęsiame pokalbį su mokslininkais – istoriku ir filosofu, humanitarinių mokslų daktaru Kęstučiu Dubniku ir humanitarinių mokslų daktaru Laisvūnu Šopausku apie lietuvių tautos prarastas kūrybines galias, masiškai emigruojančius lietuvius, nebematančius perspektyvos gyventi ir kurti čia, būti tauta su savarankiška savo valstybe.
Pirmąją dalį skaitykite ČIA
Redakcija: Tautos istorinė atmintis, valstybės užsienio politika – tai specifiniai dalykai. Juos reikia gerai išmanyti.
K. Dubnikas. Tebūnie. Dažną aplanko išmintis grėsmės akivaizdoje. Kai mūsų provincialūs politikai priėmė vienašališką sprendimą dėl Taivano atstovybės Lietuvoje, verslininkai sukruto supratę, kad jų verslui išmušė pavojaus valanda. Bet kai tie patys veikėjai net nepasitarę su užsienio partneriais apribojo Kaliningrado tranzitą, viešai meluodami apie nebūtas gaires, sankcionuotų prekių ribojimus geležinkeliu gabenamiems kroviniams, kurių faktiškai nebuvo, kai Rusija pradėjo garsinti peržiūrėsianti šalies teritorinį vientisumą, tylėjo ne tik verslininkai, bet ir pati visuomenė, nors mums visiems iškilo realus egzistencinis pavojus. NS žadino žmones, reikalavo šalinti G. Landsbergį su jo vadovaujama URM komanda iš pareigų, nes tai yra grėsmė mūsų visų fiziniam saugumui. Ir ką?
NS branduolyje yra daugiau intelektualų, galinčių giliau pažvelgti ir plačiau aprėpti problemų esmę. Dėl to reikia būti atlaidesniems.
K. Dubnikas. Yra daug bendrų darbų. 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo rūmų žmonės protestavo prieš masinį nedarbą ir skurdą, netikusią mokesčių reformą, o valdžia juos pasitiko šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis. Buvo sužalota ir suluošinta daugybė beginklių žmonių. Tai buvo gėdingiausiai valdžios akcija nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Žiaurumu ji nenusileido 1988-aisiais Vilniuje surengtam „Bananų baliui“, kuriame sovietiniai okupantai su vietiniais kolaborantais guminėmis lazdomis daužė beginklius žmones už trispalvės vėliavos iškėlimą. Pernai paminėdami šių kruvinų įvykių sukaktį pareikalavome išsiaiškinti ir nustatyti kaltus politikus bei teisėsaugos pareigūnus, išprovokavusius susidorojimą su taikiais žmonėmis. Deja, iš vienytojų neteko išgirsti bent kokios užuojautos nukentėjusiems.
Gal kai kurios politinės partijos kažką panašaus darė – negalėčiau to pakomentuoti.
L. Šopauskas. Nepamenu, gal vienytojai kažką darė ir dėl masiškai iš Baltarusijos siunčiamų migrantų?
Ką turite galvoje?
L. Šopauskas. Pernai valdžia nusprendė pirksianti beveik 600 milijonų eurų vertės konteinerius. Pirkinys buvo skirtas tariamiems pabėgėliams juose apgyvendinti. Valdžia ketino priimti apie 40 tūkst. migrantų, vaizdžiai tariant, planavo migrantais apgyvendinti maždaug vos ne du Ukmergės dydžio miestus. Tuo metu siautėjant pandemijai valstybės paramos – šių pinigų – reikėjo žlungančiam smulkiajam verslui, švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigoms, skurstantiems pensininkams paremti. Visi matė, kad valdžia balansuoja ties valstybės išdavystės riba – vykdydama ES vadovų direktyvą, mėgino dirbtinai sukelti nevaldomą migrantų antplūdį, kurio nesuvaldžius (pasinaudojant mūsų negebėjimu jį sustabdyti), Lietuvai būtų primesta migrantų paskirstymo kvotų sistemą ir įteisinta ,,kontroliuojama“ Lietuvos kolonizacija. Šią avantiūrą reikėjo ryžtingai stabdyti. Vienytojų parama mums būtų kaip niekada pravertusi.
Tam reikėjo bent minimalios patikimos informacijos – juk protestai negali būti paremti vien spėlionėmis.
L. Šopauskas. Gal pamiršome, kad 2018 m. valdantieji, tarp jų LVŽS, pasirašė Jungtinių Tautų Migracijos Paktą, kuris draudžia ekonominiams migrantams taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą sienos perėjimą, jai šie apsimeta karo pabėgėliais? Priminsiu, kad Paktas leidžia bet kurį asmenį, be aiškaus tikslo atvykusį į kitą šalį, laikyti pabėgėliu. Jį pasirašę šalies politikai neabejotinai išdavė lietuvių tautos ir valstybės interesus – jie sutiko su visais viršnacionalinių institucijų reikalavimais ir sudarė visas teisines sąlygas Lietuvai kolonizuoti, paversti ją perėjūnų teritorija.
Raginome visus protestuoti, o kai Paktas buvo pasirašytas, reikalavome jį denonsuoti. Bet niekas iš vienytojų mūsų nepalaikė. Jie tylėjo ir tuo metu, kai per Baltarusijos sieną masiškai ritosi Lukašenkos siunčiami ekonominiai bastūnai, kuriems mūsų pusėje beregint buvo suteikiamas skriaudžiamųjų vardas – apgaudinėdami save ir kitus, juos vadiname pabėgėliais. Nors žinome, kad Lukašenkos spectarnybos dešimtis tūkstančių jų surenka iš tolimų kraštų už jų pačių pinigus ir Baltarusijos avialinijomis atgabena į Minską, o po to varo per sieną mums.
Tose šalyse, iš kur jie gabenami, joks karas nevyksta ir niekas šių ekonominių turistų nesivaiko. Todėl raginome baigti žmonių mulkinimą ir daiktus vadinti tikraisiais vardais – iš Baltarusijos siunčiami asmenys jokie pabėgėliai. Tai valstybės sienos pažeidėjai, nusikaltėliai ir Lukašenkos organizuojamo hibridinio karo dalyviai, kuriuos reikia stabdyti, areštuoti ir skubos tvarka deportuoti iš šalies ar bent nesiūlyti jokių subsidijų ir pašalpų bei kitokių lengvatų. Siūlėme kelti baudžiamąsias bylas ir taikyti finansines sankcijas. Vienytojai galėjo pasistengti, paraginti Lietuvos žmones suremti pečius prieš migrantų invaziją, aiškinti, kad kitaip patys greitai liks savojoje žemėje be namų ir be pastogės. Deja, nepanorome pasimokyti nei iš Danijos, nei Prancūzijos ar Švedijos, kurios miestuose siaučia migrantų gaujų karai.
Tai didžiosios politikos reikalai, kurie ne kiekvienam yra „įkandami“. Vertėtų tartis dėl bendresnių dalykų.
K. Dubnikas. Jei visų bendros ateities klausimai nėra svarbūs, gal tuomet aktualios yra vagystės mūsų valstybėje? Pamenu, visus papiktino teismo sprendimas, kuriuo bus išteisinti kaltinamieji vadinamojoje „MG Baltic“ byloje. Paskelbus nuosprendį teisiamos partijos lyderė ir Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen puolė viešai įtikinėti, esą byla pakenkė jos partijos reputacijai, neva jos partija nekalta. Po šio komentaro viešai pasakėme, kad minėta politinė veikėja kartu su teisiamos partijos frakcijos nariais privalo nusišalinti tvirtinant Seime teisėjų kandidatūras, nes ji viešai šantažuoja teismą. Neteko girdėti, kad tai būtų suerzinę mūsų vienytojus. Gal kova su korupcija jiems per sudėtingas dalykas?
L. Šopauskas. Pritariu kolegai. Jie galėjo kovoti prieš perteklinius karantino suvaržymus ar mėginimą įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, tuo palaikydami žmonių pilietinę dvasią. Arba prisidėti prie NS organizuojamų protesto akcijų dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“, kartu priešintis ir ginti gyventojus nuo valdžios prievartos, kai, tyčiojantis iš žmonių, versta juos „rinktis“ nepriklausomą elektros tiekėją, grasinant garantinio elektros tiekimo kainomis. Pernai rinkomės Daukanto, o šiemet V. Kudirkos aikštėse, reikalavome šalinti iš posto ministrą D. Kreivį ir premjerę I. Šimonytę – šie asmenys netiesiogiai atstovauja ne visuomenės, o privačių Ignitis akcininkų interesams.
Reikalavome teisėsaugą išsiaiškinti S. Skvernelio ir I. Šimonytės sąsajas su elektros rinkos „prichvatizavimo“ suinteresuotų asmenų grupėmis, o Seimą sudaryti parlamentinę komisiją, kuri paviešintų su KGB / FSB susijusius Lietuvoje asmenis, lobstančius iš mūsų energetikos infrastruktūros, paskelbtų juos Putino režimo rėmėjais, jų turtą areštuotų ir nusavintas lėšos skirtų išaugusiai elektros kainai vartotojams atlyginti. Gaila, bet tuo metu miestų aikštėse niekur nesimatė mūsų vienytojų. Jų labai pasigedome, kai valdžioje esantys „laisvintojai“ pabandė „prichvatizuoti“ strateginius valstybės objektus – suskystintų gamtinių dujų terminalą, aviacijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir kitas strateginės reikšmės įmones, paversdami juos akcinėmis bendrovėmis. Laimė, ši avantiūra jiems neišdengė. Prezidentas vetavo įstatymų projektus. Bet ir vėlgi be vienytojų pastangų.
K. Dubnikas. Beje, mums reikėjo paramos, kai Generalinė prokurorė Seime išplatino informaciją, jog prokuratūra yra prasiskolinusi, kad Lietuvos paštas netgi grasina nebesiuntinėti prokurorų korespondencijos. Prokuratūra pagal Konstituciją yra atsakinga už tvarką ir žmonių saugumą. Valdžia taupo biudžeto pinigus?. Todėl jų teisėtvarkai ir žmonių saugumui užtikrinti stinga.
Bet tai akių dūmimas. Milijonai leidžiami vėjais, švaistomi antivalstybinei leftistinei genderizmo propagandai, LGBT paradams ir lyčių konstravimo agitacijai mokyklose Valdžia sąmoningai neduoda lėšų prokuratūrai tiek, kiek jai reikia. Šitaip yra palaikoma reguliuojama netvarka valstybėje, kuri palanki nusikaltėliams ir sukčiams, valstybiniu mastu apgaudinėjantiems šalies gyventojus. Reikalavome prokuratūrai reikalingas lėšas pirmiausia atimti iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, kuri, faktiškai veikdama tarsi Kremliaus padalinys Lietuvoje, vykdo socialinius eksperimentus karo grėsmės akivaizdoje ir kiršina žmones.
Oponentai tvirtina, kad NS ir kitų patriotinių jėgų pagrindinės idėjos dubliuojasi. Nejaugi nėra jokių sąlyčio taškų?
K. Dubnikas. Sąlyčio taškų daug. Tačiau be savanaudiškų paskatų, galima veikti ir atskirai, nesusitarus. Kita vertus, politinių partijų idėjos gal ir dubliuojasi, bet tik popieriuje. Realūs veiksmai labai skiriasi. Žmonių galvose įsitvirtino ydingas supratimas, jog apie tuos pačius dalykus vienodai kalbantys, vienodai ir mąsto. Yra senas posakis: medį atskirsi iš jo vaisių, o žmogų – iš jo darbų. Viena yra kalbėti, o kita – daryti.
Paradoksalu, bet minėtos taisyklės žmonės netaiko eidami į rinkimus ir dėl to kaskart lipa ant to paties „grėblio“. Žmonės vienytis turi pirmiausia ne žodžiais, o darbais. Bendri darbai daro mus bendraminčiais. Bendros akcijos Ukrainai remti sutelkė mus. O kaip pasikeistų visuomenė, jei šis solidarumas būtų nukreiptas prieš valstybės turto vagystes, valdžios tarnavimą sukčiams – neabejoju, dabar nekalbėtume apie mums primetamas prievoles mokėti turčiams per užaukštintas elektros ir šilumos kainas.
Mus turėtų vienyti noras ginti savo šalį nuo migrantų invazijos, priešingu atveju liksime be savo pastogės. Turėtų vienyti tikslas ginti gimtąją kalbą, reikalauti gražinti ją į viešuosius užrašus miesto gatvėse. Noras priversti sovietinių kolaborantų palikuonis ir komunistuojančius šiandienos veikėjus gerbti lietuvių tautos istorinę atmintį, šalies nacionalinius kovų didvyrius , nes atsisakydami juos ginti, blogu pavyzdžiu atgrasome šalies patriotus ir prarandame jų simpatijas bei paramą. Taigi mus turėtų vienyti noras išsaugoti savo namus, netapti benamiais valkatomis, išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Deja, per pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją tautinė ir valstybinė jausena smarkiai sunyko natūraliai keičiantis lietuvių kartoms. O tautinė ir valstybinė savimonė buvo tikslingai griaunama ir tirpo akyse. Net Sąjūdžio išvakarėse ją buvo išsaugojusi tik menka lietuvių dalis. Laimė, jos likučių užteko susiklosčiusiomis itin palankiomis sąlygomis atkurti valstybei.
Ją gaivinti ir stiprinti yra gyvybiškai svarbu. Jokie praktiniai reikalai, kad ir kokie jie svarbūs savaime negali sutelkti ir įkvėpti visuomenės jokiems ilgalaikiams ir nuosekliems veiksmams. Tik turintys istorinę ir valstybinę atmintį bei sąmonę žmonės tampa tikrai laisvų ir orių piliečių, pasiryžusių ir gebančių atkakliai kovoti už savo laisvę, bendrija, kuri vadinama politine tauta. Būtent todėl politinį piliečių švietimą ir ugdymą NS laiko absoliučiai būtina ir niekuo nepakeičiama permainų Lietuvoje sąlyga.
Skiriamasis NS bruožas yra tas, kad partija yra išaugusi iš tokios ugdomosios veiklos, kuri pradėta labai seniai, kai niekam nekilo net minčių apie jos kūrimą. Šis darbas trunka jau beveik du dešimtmečius. 2004 m. įsteigtas pilietinis judėjimas ,,Kitas pasirinkimas“ leido ir visoje šalyje platino laikraštį ,,Baltijos kelias“, šviečiamosios veiklos ėmėsi 2011 m. atsiradęs jaunimo sambūris Pro Patria, galiausiai susikūrė Tautos Forumas, tapęs NS idėjų kalve. Lietuvos opozicionierių gretose toks darbas yra, švelniai tariant, nevertinamas ir net iš dalies niekinamas. Daugumoje svetainių apsiribojama valdančiųjų niekšybių demaskavimu ir aršia kritika.
L. Šopauskas. Sutarkime, kad viešinti ir smerkti blogus darbus reikia. Bet kas tuo laimima? Ar sužinodamas vis naujus (dažniausiai teisingus) faktus apie valdančiųjų ,,žygdarbius“ korupcijos baruose šalies pilietis nors kiek praplečia savo istorinį, kultūrinį ir politinį akiratį, pradeda giliau suvokti struktūrines ekonominės ir socialinės santvarkos ydas, ar tokia informacija ugdo tautinio orumo jausmą ir valstybinę bei patriotinę savimonę?
Tai stebint savaime kyla klausimas: ar pagrįstas gyventojų pasipiktinimas daromomis bjaurastimis gali pasireikšti kuo nors daugiau, negu tūžmingais, bet aklais ir trumpalaikiais skriaudžiamų gyventojų protestais, kurie iš esmės yra tik istorijoje žinomi baudžiauninkų maištai ar sukilimai?
Šiuo atžvilgiu Šeimų sąjūdžio akcijos yra tipiškas tokio maišto pavyzdys. Jo vadovybės pasirinkta strategija yra tokia paprasta, o kalbant tiesiai – primityvi, kad nereikia net gilesnės analizės. Kaip sakoma, plika akimi buvo matyti, kad viltasi pasinaudoti sparčiai besikaupiančiu pasipiktinimu valdančiąja koalicija ir, žadinant tą pyktį, sukviesti į Vilnių minias žmonių, kurie pačiu savo gausumu turėjo įgyvendinti svarbiausią, iš tikrųjų vienintelį, ,,politinės programos“ punktą-reikalavimą: ,,Seimą lauk!“
Toks kelias niekur neveda – tik į visišką aklavietę. Dabartinis ,,opozicijos“ ne šiaip susiskaldymas, bet visiškas politinis, moralinis ir intelektualinis bejėgiškumas ir bankrotas tik išryškina tai, kas buvo akivaizdu jau seniai, bet ko prieš metus nesuprato Šeimų sąjūdžio lyderis, naiviai kalbėjęs, jog Seime užtenka padorių ir apsišvietusių žmonių, galinčių formuoti naują vyriausybę. Tokių žmonių nėra ir negali būti, nes visos tris dešimtmečius Lietuvą valdžiusios sisteminės partijos vykdė tą pačią neoliberalią politiką, tad, pvz., tarp A. Kubiliaus, G. Landsbergio, I. Šimonytės ir A. Butkevičiaus, V. Uspaskicho, S. Skvernelio nėra jokių esminių skirtumų. Nebent tas, kad ,,kairiosios“ valdžios numesdavo vargstantiesiems nuo ,,elito“ puotos stalo vienu kitu trupiniu daugiau.
Jokiais mechaniškais kėdžių perstumdymais Seime ir Vyriausybėje neįmanoma pakeisti visų jų vykdytos antitautinės ir antivalstybinės politikos, nes kitaip mąstyti ir veikti jie paprasčiausiai nesugeba, o ir nenori. Sunkus ir kantrus politinis ugdomasis darbas, minties ir veiksmo dermė – tokia yra NS veikimo strategija, kurios nuosekliai laikomasi daugelį metų.
Kaip paprastam rinkėjui suprasti, kas realiai gina visuomenės interesus, o kas tik šį gynimą imituoja? Vieni gina lietuvių kalbą nuo dabartinių jedinstvenininkų, kiti – vaikus ir prigimtinę šeimą nuo genderizmo persekiotojų, treti – kultūros paveldą nuo mažaraščių NT vystytojų… Juk daugelis tarnauja gimtajam kraštui pagal savo sugebėjimus. Ar tai nėra pakankamas pagrindas bendram veikimui?
K. Dubnikas. Didelė pagarba mūsų kalbos puoselėtojams, tačiau negaliu atsistebėti siekiu visomis pastangomis laikytis atokiau nuo politikos ir naivumu ginti lietuvių kalba vien graudžiomis peticijomis, raginimais ir kvietimais Suprask, politika – nešvarus reikalas. Bet gimtosios kalbos ir kultūros vien gailesčiu neapginsi. Kai griaunami mūsų valstybingumo pamatai, kvietimai, raginimai ir peticijos primena plyšių namo sienose kamšymą gaisro metu.
Prieškariu turėjome savarankišką valstybę, turėjome ir valstybinę lietuvių kalbą. Netekome valstybės, netekome ir valstybinės lietuvių kalbos. Atgavome Nepriklausomybę, atgavome ir valstybinę lietuvių kalbą. Nejau esame tokie trumparegiai, kad nepastebime sąsajų tarp gimtosios kalbos ir valstybingumo išsaugojimo?
Neatsitiktinai Sąjūdis, vos atkūręs Lietuvos nepriklausomybę, pirmiausia paskelbė, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Ji tapo privaloma visose valstybės įstaigose ir viešojo gyvenimo srityse. Pamažu prarasdami valstybės suverenitetą, šiuo metu prarandame ir kalbos valstybingumą. Tą akivaizdžiai regime matydami įrašus lietuviškuose asmens tapatybės dokumentus svetimomis kalbomis su W, Q ir X raidėmis arba viešuosius užrašus miestų gatvėse.
L. Šopauskas. Tai liečia ir prigimtinę šeimą. Jos gynėjai taip pat ignoruoja Lietuvos valstybingumą reprezentuojančią Tautos istorinę atmintį, pagarbą laisvės kovų didvyriams ir kt. Savo kovoje vengdami politinių reikalavimų, dėdamiesi krikščioniškųjų ir kitų tradicinių vertybių gynėjais, jie primena paauglius, kurie nuoširdžiai mano, jog visa tai, kas vyksta, yra dėl žmonių neišmanymo ar nežinojimo, tad greitai baigsis, jei tik bus delikačiai, bet atkakliai prašoma ir reikalaujama.
Neomarksistinė genderizmo ideologijos banga, kuri ritasi paskui globalizaciją, iš esmės keičia šeimos sampratą, naikindama tradicinius vyro ir moters vaidmenis, tėvų ir vaikų ryšius, naikina pačią šeimą, kurią puoselėjome tūkstantmečiais. Jau dabar skelbiama, kad yra 76 žmonių lytys, o kai kuriose valstybėse vaikai laikomi valstybės nuosavybe. Naivu manyti, kad pasaulinių korporacijų milžiniškomis lėšomis finansuojamą neokomunizmo ideologiją galima įveikti aiškinamais, prašymais ar maldavimais.
Netekę valstybės ir negalėdami priimti savarankiškų sprendimų, netrukus tapsime globalaus pageidavimų koncerto dalyviais. Šio koncerto užsakovai yra nustatę jo trukmę ir dalyvių skaičių. Į pageidavimus bus atsižvelgta, jei prašomas kūrinys atitiks užsakovų skonį ir bus jų repertuare. Dėl to mažų mažiausiai įtartinai atrodo šeimų maršo dalyviai ir jų mitingai, kuriuose reikalaujama neratifikuoti Stambulo konvencijos, nepriimti Partnerystės įstatymo, bet nekalbama apie karą Ukrainoje arba per sieną į Lietuvą iš Baltarusijos genamus migrantus.
Kaip galima apginti šeimas, vaikus, kalbą ir kultūrą be savo valstybės, kuri vienintelė suteikia galimybę savarankiškai priimti sprendimus? Matome augančias elektros ir šilumos kainas, kurias jau reguliuoja Centras, iš Maskvos persikėlęs į Briuselį. Mums nustatomos kvotos įmonių valdyme pagal lytis. Matyt, bus ir pagal seksualinę orientaciją. Jau rengiami įstatymai, reikalaujantys atskleisti savo politines pažiūras, religinius įsitikinimus, seksualinius polinkius, gauti raštišką sutikimą su kuo nors permiegoti lovoje ir kt. Kalbu ciniškai, tačiau pasipriešinti šiam absurdui be savo įstatymų leidybos, be savarankiškumo nėra jokios galimybės. Dėl to reikia visomis išgalėmis ginti Konstituciją, saugoti valstybės suvereniteto likučius. Dar daugiau – susigražinti tai, ką praradome. Iš čia ir šūkis: „Susigražinkime valstybę!“
Jei vienytojai to nesupranta, tai jų pastangos primena mėginimus kinkyti arklį paskui vežimą. O jeigu supranta, bet tą arklį toliau atkakliai kinko taip, kad vežimas nejudėtų, tuomet jie yra provokatoriai, siekiantys nukreipti žmonių dėmesį nuo svarbiausių dalykų.
Beje, tarp tokių „kinkytojų“ pastebime nemažai specialiųjų tarnybų agentų, kurių tikslas – klaidinti ir kiršinti žmones, didinti jų nusivylimą ir apatiją. Dėl to nemanome, kad vienijimasis su visais ir su bet kuo yra svarbiausia visuomenės stiprumo sąlyga. Žmonių politinės sąmonės ugdymas – sunkus, ilgas ir varginantis darbas. Bet į šį darbą įsitraukia vis daugiau suprantančiųjų, kad be savarankiškos valstybės, kova už gimtąją kalbą, kultūrą, šeimą ir mūsų vaikų ateitį ir kitas vertybes tėra tik tuščias būgnų dundėjimas tolumoje.
Dar šiek tiek apie elitą: ne tariamą – anot filosofo Arvydo Šliogerio, prasisiekėlių prasčiokų, sugebėjusių pasinaudoti pseudopinigų srautais, kurio šūkis „linksminkimės visą parą“, „Mus vienija alus ir pergalės!“ , o tikrąjį elitą, kuris teisėje pasireiškia kaip bonus pater familias, t. y. jaučiasi atsakingas už Lietuvos valstybę ir lietuvių tautos likimą. Ar jis dar pajėgus susitelkti ir pasipriešinti tautos naikinimui ir savinaikai, susiburti į konstruktyvią opoziciją ne vietai prie valdžios lovio užimti, o suvaldyti įsisiautėjusį politikų egoizmą ir savanaudiškumą, prikelti visuomenę naujam kūrybingam gyvenimui?
K. Dubnikas. Apie opoziciją būtina kalbėti tiksliai ir aiškiomis takoskyromis. Kai šiandien Lietuvoje įvardijamos dvi – sisteminė ir antisisteminė – opozicijos, tai , ši skirtis didžiąja dalimi – iliuzinė ir pramanyta. Reikia kalbėti apie politinių pažiūrų skirtumus. Atskaitos taškas čia gali būti tik vienas – asmens santykis su Lietuvos valstybe. Kiti skirtumai yra antriniai ir išvestiniai.
Visos pagrindinės sisteminės partijos yra antivalstybinės tuo požiūriu, kad jos klusniai įgyvendina ,,globalios Lietuvos“ viziją ir yra susitaikiusios su lietuvių tautos ir valstybės išnykimu. Šiose partijose yra tautinę ir valstybinę jauseną išlaikiusių žmonių, bet jie elgiasi taip, kaip sovietmečiu patriotiškesni partinės nomenklatūros veikėjai: nesiryždami prieštarauti Lietuvą griaunančių partijų ,,generalinėms linijoms“ ir nutraukti su jomis ryšių, jie mėgina bejėgiškais balsavimais bent simboliškai parodyti savo nepritarimą vykstančiam Lietuvos naikinimui.
Kitos partijos ir visuomeniniai protesto sambūriai plačiai vartoja ,antisisteminę“ retoriką. Tačiau tai nereiškia, kad jie nėra sistemos dalis ir neatlieka jai palaikyti itin svarbios funkcijos – jų paskirtis yra ,,nukanalizuoti“ nepatenkintų piliečių balsus. Iš tikrųjų apgaulingai „drąsiomis“ kalbomis vyksta paprasčiausias žmonių mulkinimas.
L. Šopauskas. Prisiminkime, kaip praėjusių Seimo rinkimų išvakarėse žinomas visuomenininkas U. Kiguolis patarinėjo savo gerbėjams ir sekėjams, už ką reikėtų balsuoti. Pagyrė NS kaip nesisteminę partiją. Tačiau nepamiršo pridurti, kad NS galimybės patekti į Seimą nėra aiškios. Tai buvo tiesa. Tačiau savo įžvalgą šis veikėjas pratęsė raginimu balsuoti už… ,,nesisteminę“ Darbo partiją!
Neverta spėlioti, kiek rinkėjų įsiklausė į šiuos patarimus, ir beliktų ironiškai nusikvatoti: V. Uspaskichas, darniai su A. Kubiliumi parėmęs prezidento rinkimuose P. Auštrevičių, yra antisisteminis politikas?
Su visomis ,,juodosiomis buhalterijomis“, pabėgimu į Maskvą, ne be TS-LKD pagalbos išsuktas nuo baudžiamosios atsakomybės, tipiškas europinių pinigų ,,įsisavintojas“ – toks veikėjas tampa opozicionieriumi ir ,,paprastų žmonių gynėju“. Štai kokia sumaištis keliama permainų trokštančių gyventojų sluoksnių protuose ir širdyse. Ne kas kita, o Darbo partija tapo aktyvia Šeimų Sąjūdžio protestų rėmėja.
Bet šiandien galima klausti ne tik minėto sąjūdžio vedlių, bet ir padorių pačios Darbo partijos narių: ar jums dar nėra aišku, kad V. Uspaskichas atlieka Lietuvoje tą patį vaidmenį, kokį Ukrainoje atliko Putino bičiulis ir bendrininkas V. Medvedčukas?
K. Dubnikas. LVŽS taip pat yra sisteminė partija. Jos nariai aktyviai reiškėsi Šeimų sąjūdžio mitinguose, šis suartėjimas spartėja. Tai tik dar vienas įrodymas, kad takoskyra tarp sisteminių ir besivadinančių antisisteminėmis politinių jėgų Lietuvoje kol kas yra dažniausiai vaidinama ir todėl tariama. Nėra abejonės, kad vadinamuosiuose antisisteminiuose sambūriuose esama daug patriotiškų žmonių. Tačiau jie yra susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, o kalbant konkrečiau – savo vedlių užkulisinių žaidimų ir intrigų įkaitai. O esminis dalykas yra tas, kad šios partijos ir sambūriai, kaip jau sakyta, nevykdo beveik jokios visuomenės politinio ugdymo veiklos ir reguliariai prabunda tik rinkimų išvakarėse. Tokių partijų lyderiai ir aktyvistai stengiasi prisišlieti prie triukšmingesnių protesto akcijų, kad būtų pastebėtas jų ,,buvimas kartu su žmonėmis“ tikintis laimėti populiarumo taškų.
Gilėjant krizei Lietuvoje valdančiųjų padėtis darosi vis netvirtesnė. Daugėja koalicijos pleišėjimo požymių. Todėl vis garsiau skamba raginimai vienytis. Klausimas – vienytis vardan ko? Dėl Lietuvos ar tik dėl valdžios?
Kol kas panašu, kad mėginama sulipdyti, apibūdinant žinomo opozicionieriaus ir signataro žodžiais, ,,valdžios ištroškusių jaunų vilkų“ sambūrį. Neslepiama, kad buriama ,,antilandsberginė“ koalicija pagal principą ,,geriau Putinas negu Landsbergis“.
Kadaise nuostata ,,geriau Stalinas negu Smetona“ baigėsi tragedija. Galima sutikti, kad valdančioji koalicija yra tikra Lietuvos nelaimė, nes antivalstybiškesnės ir nekompetentingesnės vyriausybės nebuvo per visą šalies istoriją. Maža to, valdantieji yra neįtikėtinai arogantiški ir žmones laiko kvailiais ir atvirai juos žemina. Bet koalicijos ,,prieš“ jau nepakanka. Reikalinga sąjunga ,,už“. Todėl tauta klausia: o kas gali ateiti ir prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą? Kas pasikeis, jeigu vieną korupcionierių ir vagių klaną pakeis kitas?
Visuomenėje tvyro aiški nuojauta, kad toliau rinkti valdžią vadovaujantis ,,mažesnio blogio“ filosofija yra nebeįmanoma, o ir beprasmiška. Todėl neinama į rinkimus. Krizė pernelyg didelė, o valstybės padėtis pernelyg prasta, kad būtų galima leisti sau prabangą tenkintis kosmetiniais esamos santvarkos padailinimais. Pastangos suburti koaliciją ,,prieš landsbergius“ iš tikrųjų yra ne kova už Lietuvą, bet nomenklatūrinės grumtynės ir intrigos dėl valdžios, kai ,,opozicionieriais“ tampa visi, pasiruošę jungtis prie naujo klano. Tokia koalicija reikštų tik tai, kad toliau būtų mėginama sukti visuomenę grumtynių dėl valdžios lovio rate. Tarp „opozicijos“ ir valdančiųjų, kaip kadaise tarp ,,landsbergininkų“ ir ,,brazauskininkų“ .
L. Šopauskas. Norėčiau atkreipti dėmesį į šiuo metu vykstantį dar vieną žmonių mulkinimą. Antai, Ignitį privatizavęs, lietuvišką raidyną griovęs, ,,Matuko“ reformą vykdęs, sudaręs sąlygas nusiaubti šalies miškus, padėjęs tapti V. Landsbergiui valstybės vadovu S. Skvernelis šmėžuoja laidose kaip vienas ryškiausių ,,opozicionierių“ ir opozicijos telkėjų. NS tokiame spektaklyje negali dalyvauti. Mūsų nuostata – telktis turi ne efemeriškos, politinio verslo ubagėlius primenančios ,,opozicinės politinės jėgos“, bet įsipareigojantys asmeniškai dirbti Lietuvai sąmoningi ir veiklūs piliečiai. Reikalingas sąjūdinės prigimties politinis tokių piliečių susivienijimas, o ne besiveržiančių prie valdiškos puotos stalo populistinių politikierių akcinė bendrovė išsvajotai valdžiai paimti ir ,,alkanų vilkų“ badui numalšinti.
Mat istorija ne kartą paliudijo, kad peralkę jauni vilkai būna godesni, plėšresni ir žiauresni už jų nuvarytus nuo grobio ir spėjusius viskuo persisotinti, todėl ne tokius aršius ir rajus senuosius vilkus.
K.Dubnikas. Visiškai pritariu savo kolegai.
Kalbėjosi Vytautas Budnikas