Pilietinis portalas Tiesos.lt, vasaros vidury paskelbęs inžinieriaus-geologo, Gedminų bendruomenės pirmininko Vytauto Švanio atvirus klausimus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kreipėsi laišku į keletą Seimo narių, kurie nuo pat pradžių pasisakė už „pasaulinę skalūnų revoliuciją“ Lietuvoje, klausdamas, ar ir dabar jie laikosi tos pačios pozicijos, o gal dabar, praėjus pusmečiui, kas nors pasikeitė, jei taip, kodėl.
Viena tokių Seimo narių – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Agnė Bilotaitė. Norėjome sužinoti, ar ji, pati, būdama dar ir Aplinkos apsaugos komiteto narė, jaučiasi pakankamai informuota, kaip V.Švanio nurodytas problemas ruošiasi spręsti sutartį su „Chevron“ pasirašyti skubanti Lietuvos valdžia. Kadangi Vyriausybė į V.Švanio iškeltus klausimus atsakyti nesiteikė, tautos atstovės prašėme pasidalyti savo turima informacija ir su piliečiais.
Šiandien skelbiame Seimo narės atsakymą ir primename jos ankstesnę poziciją.
A. Bilotaitė. Skalūnų dujos: pasaulinė revoliucija baimės ir mitų nelaisvėje
Agnė Bilotaitė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė, Aplinkos apsaugos komiteto narė
DELFI | 2013 m. vasario 5 d.
Po ilgų parengiamųjų darbų ir konkursų skalūnų dujų žvalgyba šiemet gali pagaliau sulaukti žalios šviesos signalo ir Lietuvoje. Vis dėlto kaip ir visoje Europoje, skalūnų dujų revoliucija Lietuvoje stringa, susidurdama su įvairiomis, dažnai nežinojimo ir baimės lemtomis kliūtimis. Ko mes bijome?
Istorinė proga
Nuo iškastinio kuro priklausomas pasaulis šiandien labai aiškiai pasiskirstęs į kelias šalis pardavėjas ir galybę nuo jų priklausomų pirkėjų. Lietuva ir visa Vidurio Rytų Europa, nelaimei, yra priklausoma nuo jas aptarnaujančio Rusijos dujų milžino „Gazprom“. Būdamas praktiškai vieninteliu tiekėju, „Gazprom“ pats nustato dujų kainas, daug didesnes už tas, kurias moka kitų regionų valstybės. ES vieningos energetikos politikos priemonėmis tik labai lėtai ir sunkiai mėgina keisti šią situaciją.
Tuo tarpu nauja skalūnų dujų gavyba pasaulines dujų monopolijas grasina sužlugdyti kone akimirksniu. Reikšmingus kiekius skalūnų dujų (išsisklaidžiusių uolienuose, o ne susikaupusių telkiniuose) turi daugelis pasaulio valstybių. Pradėjusios jų gavybą šalys galėtų pačios apsirūpinti dujomis vidaus poreikiams daugeliui dešimtmečių į priekį, o pritrūkusios – nusipirkti iš didesnių kaimynų rinkos kainomis, nes kai dujų turi visi, neišvengiamai susiformuoja konkurencinga rinka. Nors šių išteklių buvimas seniai žinomas, tik neseniai jų gavybos technologija, hidraulinis plėšymas, ištobulinta tiek, jog jos naudojimas atsiperka pramonėje. Atrodytų belieka čiupti progą ir ja naudotis, tačiau būtent naujoji technologija išgąsdino daugelį valstybių ir privertė uždrausti šių dujų gavybą.
„Žalioji“ karštinė
Skalūnų dujų ypač daug surasta Vidurio Rytų Europos šalyse. Daugiausia jų radusios Lenkija ir Ukraina bent kol kas ryžtingai renkasi eksploatuoti telkinius ir įsileido tą darančias užsienio energetikos bendroves, tarp kurių ir į Lietuvą ateinantis amerikiečių „Chevron“.
Kitos šalys elgiasi priešingai: Prancūzija uždraudė žvalgyti skalūnų dujų klodus pirmoji, ja pasekė Bulgarija ir Čekija. Prancūzijoje toks sprendimas atrodė gana natūralus, bet Bulgarijoje ir Čekijoje visuomenės pasipriešinimas ir iš niekur kilęs „žaliųjų“ sąjūdis labai įtartinas. Abi šalys turi ne vieną atominę elektrinę, o Čekija ir dabar stato naują reaktorių, tačiau tai jokio „žaliųjų“ pasipriešinimo nesukėlė. Jį iššaukia tik skalūnų dujos.
Dujų sektorius šiame regione priklauso „Gazprom“. Ši Rusijos valstybinė bendrovė pačioje Rusijoje parduoda dujas nuostolingomis kainomis, tad pelną turi susirinkti milžiniškais antkainiais kitoms šalims. Skalūninių dujų gavyba atimtų ne tik „Gazprom“, bet visos Rusijos pajamų šaltinį. Pasekmes sunku pervertinti: žaliavų eksportas sudaro 60 proc. Rusijos biudžeto įplaukų. Ar tikrai manome, kad Rusija ramiai stebi, kaip praranda vienintelį pragyvenimo šaltinį?
Netikros baimės ir JAV atgimimas
Su naujuoju dujų gavybos metodu susiję daugelis baimių. Skalūnų dujos išgaunamos vertikaliai skaldant uolienas kelių kilometrų gylyje ir švirkščiant į susidariusius tarpus vandens, smėlio ir 0,5% proc. įvairių chemikalų mišinį. Bijoma, jog šie chemikalai užkrės giluminius vandenis, jog gavybai negrįžtamai sunaudojami vandens kiekiai prives prie vandens trūkumo, jog uolienų skaldymas sukels žemės drebėjimus, o gavybos metu į išorę išmetamos metano dujos užterš orą. Atsakymų į visus šiuos klausimus geriausia ieškoti šalyje, kur skalūnų dujos kasamos visu pajėgumu ir sukėlė tikrą pramonės revoliuciją – JAV. Šioje šalyje atliktos analizės ir tyrimai pateikia tą patį atsakymą – skalūnų dujų gavyba nepavojinga aplinkai, jei vykdoma tvarkingai laikantis visų saugos reikalavimų. Galima pridurti, jog reikalavimai saugumui JAV paprastai yra gerokai kuklesni nei ES.
Neišsigandę skalūnų dujų amerikiečiai šiandien jas išgauna 35-iose valstijose. Įsivežama dujų dalis vis mažėja, o vietinės skalūnų dujos jau sudaro daugiau nei 25 proc. visų sunaudojamų dujų. Galimybė rinktis sukūrė konkurenciją ir numušė dujų kainą 75 proc., lyginant su 2008 m. Vietiniams gavėjams pardavinėti dujų JAV nebeapsimoka – šalis pradėjo eksportuoti, nors dešimtmečiais garsėjo savo išteklių saugojimo politika ir buvo dujų pirkėja. Dujų gavybos rinka sukūrė arti milijono darbo vietų, pigesnė energija užkūrė ekonomiką. Tokio masto dujų gavybos fone problemų dėl saugumo kilo tik keliose gavybos vietose ir tik vienoje valstijoje (Niu Džersyje) priimtas sprendimas sustabdyti gavybą tol, kol joje naudojami nuodingi chemikalai nebus pakeisti nekeliančiais pavojaus.
Kelias Lietuvai
Pripažįstant pavojus reikia turėti galvoje, kad amerikiečiai pradėjo eksploatuoti skalūnų dujas jau prieš kelis metus, o Lietuvoje geriausiu atveju po maždaug 10 metų būtų baigta žvalgyba. Technologijų vystymosi tempai užtikrina daug saugesnes gavybos priemones ateityje.
Nei apie pažangą, nei apie amerikiečių patirtį šiandien savo žemėje žvalgybą leisti prašomi ūkininkai negirdi. Bendraujant su jais, ypač iš „Chevron“ priklausančios „LL investicijų“ kompanijos pusės padaryta daug grubių klaidų. Gyventojai ir geologai ignoravo vieni kitų rengtus susitikimus. Galiausiai kaimo žmonėms neleistinas sąlygas keliančias sutartis investuotojų vardu išnešiojo ne ką išmanantys vietiniai kaimo vyrukai, grasindami nuostoliais ar net susidorojimu atsisakius pasirašyti. Toks elgesys ne tik įžeidė ir sukėlė įtarimų, bet ir tapo dirva plisti baimei ir piktavališkai skleidžiamiems mitams apie milžinišką šių dujų gavybos pavojų aplinkai ir žmonių turtui.
Savaime suprantama, kad bet kokia žala žmonėms turi būti ir bus atlyginama pačių investuotojų. Vienas bandomasis gręžinys kainuoja 5–8 milijonus dolerių. Šalia tokių sumų gyventojų nuostoliai – nesvarbu, langai, duobės laukuose ar sugadinta melioracinė sistema – yra finansiškai nebaisūs ir tiesiog įtraukiami į sąmatą. Nereikia įsivaizduoti, kad jokios žalos nebus, nes ji neišvengiama energetiniuose projektuose. Tačiau lygiai taip pat ji visada atlyginama dėl valstybės intereso nukentėjusiems gyventojams. Būtina užtikrinti tinkamą elgesį su tiriamos žemės savininkais ir kuo geresnį visos visuomenės informavimą.
Tačiau, kad ir kokias klaidas padarė strateginiai investuotojai, kad ir kiek užtruktų saugumo užtikrinimas, pasinaudoti skalūnų dujų gavybos galimybe yra būtina. Langų į energetinę nepriklausomybę nėra tiek daug, kad būtų galima juos užkalti lengva ranka. Taip padarę greit susivoksime, jog sėdime tamsoje.
Vytautas Švanys. Vyriausybė pasiryžusi aukoti Lietuvos gamtą „skalūnų revoliucijai“
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam