Prisiminkime keletą nesenos praeities įvykių. Darbo partijos veikėjai – pirmininkas Viktoras Uspaskichas, jo ginklanešė Vitalija Vonžutaitė, pirmininko pavaduotojas Vytautas Gapšys ir finansininkė Marina Liutkevičienė – yra atsakovai baudžiamojoje byloje, kurioje jie kaltinami juodosios buhalterijos vedimu ir mokesčių vengimu Darbo partijos naudai. Tokia partijos vadovybei priklausančiųjų veikla pagal įstatymus sukelia teisines pasekmes ir pačiai partijai – pastaroji gali būti likviduota. Kad to neįvyktų Uspaskichas ir Co atliko didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio vertą žingsnį – susijungė su savo partijos filialu Leiboristų partija ir pakeitė pavadinimą. Fiktyvi santuoka ir pavardės pakeitimas teismui kažkodėl pasirodė labai stiprus argumentas – Darbo partija teisinės atsakomybės išvengė, nes, anot teismo, po susijungimo ankstesnis juridinis asmuo, kuriam grėsė likvidavimas, išnyko, o vietoj jo atsirado naujas juridinis asmuo, kuris už išnykusio juridinio asmens veikas negali būti atsakingas. Į šią teisinę sofistiką savotiškai reagavo Seimas: matyt, numatydami, kad netolimoje ateityje ir kitoms partijoms dėl tos pačios priežasties gali prireikti steigti filialus, fiktyviai su jais jungtis ir keisti pavadinimus, priėmė nutarimą, jog partijos, kaip juridiniai asmenys, už savo veiklą nėra atsakingos (tam, kad šis lygybės prieš įstatymą principą pažeidžiantis ir teisinę valstybę griaunantis įstatymas atrodytų ne taip bjauriai, greta partijų buvo įrašytos ir religinės bendrijos).
Vilniaus apygardos teismas, nutaręs, kad Darbo partija „išnyko“, pasisakė ir dėl jos finansų. Teismas nusprendė, kad prokurorų areštuota 6,3 milijono litų dotacija, skirta Darbo partijai už pasirodymą Seimo, Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose 2006–2008 metais, turi atitekti valstybei.
Nereikia nė sakyti, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas, net ir neįsiteisėjęs, Vyriausiąją Rinkimų komisiją turėjo priversti susimąstyti. Pagal įstatymą sėkmingai rinkimuose pasirodžiusioms partijoms skiriama valstybės dotacija. Valstybės dotacija priklausytų ir Darbo partijai, jei pastarosios teisinis statusas būtų aiškus. Tačiau Darbo partijos vadovybė yra atsakovai baudžiamojoje byloje, partijos sąskaita areštuota, partija fiktyviai susijungė su savo filialu, teismas paskelbė, kad Darbo partija nebeegzistuoja, jos pinigai atitenka valstybei, nuosprendis apskųstas ir t.t.
Naivus pilietis galėtų tikėtis, kad VRK nariai, susidūrę su tokia problema, diskutuos tarpusavyje, konsultuosis su teisės ekspertais, stengsis išsiaiškinti visas teisines kolizijas ir niuansus. Naivus pilietis taip pat galėtų tikėtis, kad VRK neskirs valstybės pinigų Darbo partijai tol, kol šios partijos statusas taps teisiškai aiškus, kad VRK nenorės apsikvailinti ir dėl Darbo partijos pinigų – tiek dėl jau areštuotų 6,3 milijono Lt, tiek dėl to 1,7 milijono, kuris Darbo partijai galėtų būti skiriamas dabar – vienokį ar kitokį galutinį žodį paliks tarti teismui.
O ką gi padaro VRK šiame komplikuotame kontekste? VRK apsimeta, kad jokių problemų čia nekyla. Pirmadienį, rugsėjo 9-ąją, įvykusiame posėdyje, dalyvaujant visiems komisijos nariams, išskyrus nedarbingumo pažymėjimą turinčią Drąsos Kelio partijos deleguotą Ireną Malinauskienę, Vyriausioji rinkimų komisija priėmė nutarimą paskirstyti pusmečio valstybės dotacijas politinėms partijoms. Klausimas nebuvo skubus: pagal įstatymą tokį nutarimą VRK turėjo priimti iki lapkričio 15-osios dienos. Pats svarstymas tetruko keletą minučių. Nutarimas priimtas „bendru sutarimu“; balsuoti už atskirus nutarimo punktus ar už visą nutarimą nepareikalavo nė vienas komisijos narys.
6-uoju VRK nutarimo punktu „išnykusiai“ Darbo partijai pagal įstatymą priklausiusi dotacija buvo paskirta „naujam“ dariniui – Darbo partijai (leiboristams).
Pasidomėkime, kaip vyko šio nutarimo svarstymas.
Siūlome posėdžio įrašą nuo 8.20 min iki 17.10 min. – šio klausimo „svarstymas“ netruko nė 9 minučių! Pateikiame ir tų minučių stenogramą:
Zenonas Vaigauskas, VRK pirmininkas: Prašau, Lina Petroniene, padarykite trumpą pranešimą, o gal ir nelabai trumpą – vis dėl to devynis milijonus dalinam… apie valstybės biudžeto dotacijas.
Lina Petronienė, Vyriausiosios rinkimų komisijos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja: Nieko naujo nuo balandžio mėnesio nepasakysiu, tik kad dabar yra antrasis pusmetis, o ne pirmasis, bet skaičiai visi yra tie patys, kaip ir buvo pavasarį, kadangi niekas įgaliojimų neprarado, naujų rinkimų per tą laikotarpį nebuvo ir tiesiog noriu pasakyti… kadangi Darbo partija ir Leiboristų partija susijungė į Darbo partiją (leiboristus), tai atsiranda punktas sprendimo projekte – šeštas – kad Darbo partijai priklausančius asignavimus išmokėti Darbo partijai (leiboristams), nes pagal reorganizacijos dokumentus jie perėmė visas teises ir pareigas. Tai tiek.
Z. Vaigauskas. Jeigu teisingai suprantu, per šį pusmetį, kaip ir praeitą, rinkėjo balsas yra 2 litai 10 centų, tai per metus partija, jei jos surinktų balsų skaičius viršija 3%, gauna 4 litus 20 centų. Tai kiekvienas iš mūsų, paduodamas balsą į balsadėžę, kiekvienas Lietuvos rinkėjas tuo pačiu pasako, kad jeigu partija viršys 3% barjerą (tokių partijų turime 9), tai tom partijom už kiekvieną balsą bus mokama 4 litus 20 centų. Tai yra, rinkėjo balsas svarus tam tikra prasme (juokiasi), nors kiekvieno rinkėjo tik 4 litai per metus bet kadangi mes čia turime beveik 5 milijonus paduotų balsų, jie keletą kartų padavinėjo – savivaldybių rinkimuose, Europos parlamento rinkimuose, išskyrus prezidento rinkimus – neįsiskaito, Seimo rinkimai įsiskaito, – susidaro 4,9 milijonai balsų. Susidaro, kad rinkėjo balsas – 4 litai. Aš nežinau: ar pigu, ar brangu. Per visą biudžetą… Tuomet prašau… Ar dar turit kokių klausimų, nes lentelės, kaip aš suprantu, absoliučiai tos pačios. Prašau.
Justinas Žilinskas, VRK narys, deleguotas teisingumo ministro, Mykolo Romerio universiteto Lyginamosios teisės katedros vedėjas: Vieną klausimą turėčiau. Nežinau, gal jį kolegoms, labiau patyrusiems, reikėtų adresuoti, o ne pačiai Linai [Petronienei]. Man vis dėlto yra įdomu, kaip dabar yra su Darbo partija. Situacija, kaip žinome: Darbo partija dabar yra jau kita partija – nebe Darbo partija, o Darbo partija (leiboristai) ir balsus gavo ne Darbo partija (leiboristai), o Darbo partija. Tai kaip šiuo atveju šitas pokytis naujas sprendžiasi? Kas galėtų patart? (juokiasi)
L.Petronienė: Jeigu galima, aš pradžią atsakysiu, po to kolegos galės papildyti. Tokiais atvejais, čia ne pirmas atvejis, kai partija su partija susijungia, būna kad partijos prisijungia – į tą patį juridinį asmenį, būna – susijungia ir atsiranda naujas juridinis asmuo. Mes visada skaičiuojame balsus pagal tai, kaip jos dalyvavo rinkimuose – šiuo atveju skaičiuojame atskirai Darbo partiją, atskirai – Leiboristų partiją, tiesiog per paskutinius tuos rinkimus, kuriuos skaičiuojame, Leiboristų partija nėra dalyvavusi rinkimuose, o Darbo partija, senoji, kaipo partija tokia buvo, jinai gauna 3 procentus, ir tiesiog tam ir atsiranda punktas, kad jos asignavimus išmokame Darbo partijai (leiboristams). Nes lygiai tas pats buvo iki tol… pernai, pavyzdžiui, kai mokėjom, Darbo partija buvo susijungusi su Naująja Sąjunga, kadangi Darbo partija ir Naujoji Sąjunga atskirai galėjo gauti asignavimus, tai Darbo partijai pervesdavome ir už Darbo partiją, ir už Naująją Sąjungą. Ir Liberalų ir Centro Sąjunga pernai irgi gavo ir už Liberalų ir Centro Sąjungą, ir už Tautos prisikėlimo partiją, nes abi šitos partijos atskirai galėjo gauti dotaciją. Dabar Darbo partija (leiboristai) gaus tik už Darbo partiją, nes leiboristai atskirai neturi teisės į dotaciją.
Z. Vaigauskas: Šiek tiek dar bandyčiau papildyti. Mes praėjusiuose rinkimuose turėjome atvejį, kad partijos dalinosi – vienos partijos narių pagrindu buvo steigiama visai kita partija – ir vienu metu net turėjome atvejį, kada ta įsisteigusioji partija buvo didesnė už tą, kuri liko senosios partijos rėmuose. Tai šiuo atveju mes laikėm, kad visi balsai eina tai partijai, kuri yra formali tęsėja. Ir čia gaunasi tas pats principas, kur veikia civiliniame kodekse – visi įsipareigojimai, visos skolos atitenka tam subjektui, kuris yra [formalus tęsėjas]. Dar mums užduoda klausimą: kaip yra su ta baudžiamąja byla, bet mes ją niekaip negalim svarstyti, kadangi teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Jei bus kažkokie kiti sprendimai, tada bus kažkokia kita situacija. Dabartiniu metu manyčiau, kad mes su visom partijom, visų partijų atžvilgiu, reorganizacijų, kurių buvo gal šeši septyni atvejai, visą laiką spręsdavome, kad teisės perduodamos tai partijai, kuri kuriasi tų partijų pagrindu. Jei atsiranda nauja partija, vienu metu buvo net Seimo narių gerokai daugiau negu kitų partijų, mes vis dėl to pripažinome, kad tai yra nauja partija, kuri rinkimuose nedalyvavo. Aš dėl Darbo partijos galiu pasakyti, kad rinkėjų sąrašas, visa kita yra likę, visi kiti įsipareigojimai – lygiai tas pats. Ir mūsų komisijos nariai čia, kurie buvo skiriami Seimo nutarimu – irgi yra Darbo partijos, tai kitaip žiūrėti – aš nežinau – pagrindo lyg tai nėra. Aš manau, kad tai kalbų vis tiek sukels… nes yra simpatikų, yra antipatikų tos partijos. Prašau kas dar kokių klausimų, pastebėjimų?
Valdemar Urban, VRK narys, deleguotas Lenkų rinkimų akcijos: O tas koeficientas – 2.10 – yra kintantis? Ir kaip jis apskaičiuojamas?
L.Petronienė. Pusmečio suma, skiriama politinėms partijoms yra dalinama iš visų rinkėjų balsų pagal tai, kurios politinės partijos turi teisę gauti dotaciją. Jis yra kintamas. Jis priklauso nuo sumos skiriamos ir nuo rinkėjų balsų.
Z. Vaigauskas: Skaičiuojama dviem aritmetiniais veiksmais. Dotacija – beveik dešimt milijonų litų – dalinama iš dviejų ir gaunama pusmečio dotacija, tada imama pusmečio dotacija, dalinama iš balsų skaičiaus ir gaunama, kiek vienas balsas kainuoja. Būna klausimų: o kodėl tokiu baisiai dideliu tikslumu – cento tūkstantosiom dalim – yra nustatyta, matot – parašyta ketvirtam punkte jo dydį. Taip yra daroma dėl to, kad visi pinigai visiškai tiksliai išsidalintų. Mes po to dar suapvalinam iki lito. Nebūna taip, kad trūksta lito ar lieka. Gal už to skaičiaus slypi ir labai gili prasmė. Už viso šito slypi rinkėjo balsas. Man atrodo, teismo sprendimu mes negalim pasiremti, bet Vilniaus apygardos teismo sprendime irgi yra pasisakyta dėl rinkėjų balsų, partijos dotacija yra tiesioginė išmoka nuo to, kiek rinkėjų paduota balsų. Tai gerai, kolegos, mes šiek tiek užgaišome, gal specialiai negaišiname? Tai kaip mes priimame sprendimą? Bendru sutarimu ar reikia balsuoti? Nieko nėra, kad reikia balsuoti? Priimam bendru sutarimu, taip? Nutarimas priimtas. Labai prašo televizija, kad padaryt pertrauką, padarom…
Prasideda pertrauka, komisijos nariai skirstosi.
Puikiai matome, kad jokio svarstymo nebuvo, ir itin keblus Darbo partijos statuso klausimas buvo tik paminėtas: Žilinskas tarsi klausė, o Petronienė ir Vaigauskas tarsi atsakė. Visi kiti VRK nariai patylėjo.
Tačiau po posėdžio prasidėjo dar įdomesni dalykai. Liberalų Sąjūdį atstovaujantis Seimo narys, buvęs teisingumo ministras Remigijus Šimašius ėmė garsiai piktintis tuo, kad VRK paskyrė dotaciją Darbo partijai. R.Šimašiaus įžvalgos apie teisines kolizijas ir teisinį absurdą yra labai įdomios, tačiau kodėl Rokas Stabingis, kurį į VRK delegavo Liberalų Sąjūdis, per komisijos posėdį nepratarė nė žodžio ir nereikalavo balsavimo? Kodėl neišdėstė VRK nariams R. Šimašiaus pozicijos? O kitų partijų deleguoti atstovai – kodėl jie neįžvelgė tų pačių teisinių kolizijų ir keblumų, kuriuos taip ryškiai mato R.Šimašius? Juos įtikino L.Petronienė ir Z.Vaigauskas? Ar teisės mokslininko J.Žilinsko abejonės iš tiesų išsklaidytos ar tarsi išsklaidytos? O R.Šimašius – jis iš tiesų piktinasi ar tarsi piktinasi? Bet kodėl jis nesipiktina savo pačių deleguoto atstovo VRK pritarimu?
Netrukus po Šimašiaus atsibudo ir Tėvynės Sąjunga–Krikščionys demokratai. Jie skundžia VRK nutarimą teismui. Bet palaukite, gerbiamieji: o ką tame posėdyje veikė konservatorių atstovas Valdas Benkunskas? Ir ką dabar daro Andrius Kubilius – piktinasi ar apsimeta, kad piktinasi?
Peržiūrėkite įrašą patys. Susidaro įspūdis, kad vyksta spektaklis, kuriame tėra įforminamas anksčiau pasiektas susitarimas: pranešėja tarsi praneša, pora snaudalių tarsi klausia, kiti snaudaliai tarsi atsako, bet viskas ne apie problemą ir juo labiau – ne apie tos problemos esmę. O problema akivaizdi – VRK, skirdama pinigus Darbo partijai, ko gero, daro rimtą teisės pažeidimą. Mūsų akyse vyksta tikri stebuklai: kai reikia spręsti, bausti ar nebausti Darbo partiją už įstatymų pažeidimą, nusprendžiama: nebeegzistuoja, nes, anot Vilniaus apygardos teismo, po susijungimo toks juridinis asmuo išnyko, bet kai ateina laikas gauti dotaciją, paaiškėja, kad Darbo partija vis dėlto tebeegzistuoja, nes, anot VRK, po susijungimo naujas darinys perėmė visas Darbo partijos teises ir pareigas. Taigi vienais atvejais juridinis asmuo, nei jo teisių ir pareigų perėmėjas „nebeegzistuoja“, kai reikia – toks atsiranda. Ir, žinoma, tik sutapimas yra tai, kad abiem atvejais šie fokusai išeina didžiojo kombinatoriaus Uspaskicho ir jo sambūrio naudai.
Ir šių stebuklų VRK nariai nepastebi. Nepastebi, nors lyg ir turėtų – Darbo partija juk yra kitų partijų, delegavusių savo atstovus į VRK, politinis oponentas. Kodėl Darbo partijos oponentai – socdemai, konservatoriai, liberalai, tvarkiečiai, lenkų rinkimų akcija bei kiti nariai VRK posėdyje tylėjo? Iš kur tokia skuba – mes šiek tiek užgaišome, gal specialiai negaišiname? Gal tylėjo, nes bizūno ir pyrago metodu valdoma Darbo partija yra išties paranki – tokia visada gali būti panaudota ir kaip oficialus, ir neoficialus, bet visada klusnus koalicijos partneris? Gal būtent todėl V.Uspaskichas šiomis dienomis pasiskelbė besitraukiantis iš politinės veiklos į šešėlį?…
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam