kulturosbarai.lt
Pakartojame straipsnį, skelbtą 2023-08-02
Paminėjome Sąjūdžio 35-ąsias metines. Džiaugdamiesi laisve ir jos atvertais keliais, gyvai prisimename (bent jau vyresnieji) Atgimimą – tas įtemptas vilties, džiaugsmo ir nerimo dienas. Bet šįkart ne apie tai – akys vis krypsta į Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, stovinčius prie Neries, pačiame valstybės sostinės centre. Jų fasadas žvelgia į Gedimino pilį, į jos bokšte plevėsuojančią Trispalvę. Deja, šie rūmai neleistinai ilgai stūkso tušti, apleisti.
Dabar jau neverta aiškintis, kas dėl to kaltas. Būta įvairiausių iniciatyvų, siūlymų, buvo rengiami tvarkymo, atgaivinimo projektai, netrūko ir trukdymų. Net apskritai norėta ir tebegrasinama juos nugriauti.
Rūmų tvarkymą komplikavo tai, kad XVI–XVIII a. toje Šnipiškių vietoje buvo žydų kapinės. XIX a. pradžioje Rusijos caro valdžia ėmė ten statyti tvirtovę. Tos vietos savininkai už atimtą žemę gavo kompensaciją. Žydų kapinėms 1830 m. paskirtas atitinkamas plotas Užupyje (dab. Olandų g.). Palaikams perkelti caro valdžia bendruomenei skyrė išmoką, Šnipiškių kapinės uždarytos (nors paskutiniai paminklai buvo nukelti 1955 m.). Kai 1831 m. tvirtovę pradėta statyti, atrodė, kad šis klausimas daugmaž išspręstas. XX a. antrojoje pusėje tvirtovės ir dalies buvusių kapinių vietoje buvo suprojektuoti ir 1971 m. iškilo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Neteko girdėti, kad tuo metu Lietuvos ar tarptautinė žydų bendruomenė būtų dėl to reiškusi susirūpinimą. Naujuose rūmuose vykdavo įvairios sporto varžybos, koncertai, parodos, suvažiavimai…
Atgimimo metais šie rūmai tapo svarbių istorinių įvykių vieta. 1988 m. spalio 22–23 d. juose įvyko Pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas – pirmą kartą taip viešai, aiškiai parodėme Nepriklausomybės siekį. Ten Lietuvos visuomenė 1991.01.14–16 dienomis atsisveikino su Sausio 13-osios nakties aukomis, išlydėjo žuvusiuosius į Paskutinio poilsio vietą. Jų pasiaukojimas priartino Lietuvos laisvę, šalis tapo savarankiška, atvira pasauliui. Taigi, šie rūmai yra svarbus Nepriklausomybės simbolis, reikšminga ir brangi Lietuvai vieta.
Dėl ypatingos istorinės reikšmės, dėl unikalios architektūros ir konstrukcijos Vilniaus koncertų ir sporto rūmai pripažinti išskirtinai vertingais, todėl 2006 m., nelaukiant, kol sueis nustatytas 50 metų terminas, įtraukti į kultūros paveldo registrą (u/k 17400). Žydų kapinės, buvusios Šnipiškėse, į paveldo registrą įtrauktos 2008 m. kaip valstybės saugoma archeologinė, istorinė, memorialinė vieta (u/k 31812). Buvo parengti detalūs, korektiški teritorijos sutvarkymo projektai, numatantys pagerbti buvusių kapinių vietą, tačiau jie liko neįgyvendinti.
Viena svarbiausių nesusikalbėjimo priežasčių ir dabar yra kadaise čia buvusios žydų kapinės. Nuo Viduramžių visuose senuose miestuose esama buvusių nebenaudojamų kapinių ar tik jų vietų. Miestams plečiantis, nutikdavo visaip – kapinės būdavo iškeliamos ar apleidžiamos, ant kapų vyko gyvenimas. Vilnius nėra išimtis – ant liuteronų kapinių pastatyti Santuokų rūmai, ant žydų kapinių Olandų g. – Laidojimo namai, reformatų kapinės jau gana seniai virto skveru. Kasinėjant įvairias senojo miesto vietas, palaidojimų vis dar surandama. Stengiamasi tas vietas kuo tinkamiau sutvarkyti, o jose elgiamasi su derama pagarba.
Pastaruoju metu kažkodėl nuspręsta Vilniaus koncertų ir sporto rūmus su jų teritorija perduoti žydų bendruomenės dispozicijon. Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės potvarkiu šiemet balandžio 5 d. aprobuota darbo grupė „senųjų Šnipiškių žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti“. Darbo grupę (pirmininkas – Arūnas Gelūnas) sudaro dvidešimt asmenų, pusė iš jų – užsieniečiai iš Izraelio ir JAV. Lietuvos visuomenė atstovaujama visai menkai. Apskritai nėra nė vieno atsakingo paveldosaugos specialisto, nors šie rūmai – ypač daugiasluoksnis būtent Lietuvos kultūros paveldo objektas. Neįtrauktas nė vienas Sausio 13-osios brolijos, kuriai ši vieta išskirtinai svarbi, atstovas.
Birželio 1 d. susirinkusi į pirmąjį posėdį, darbo grupė svarstė ir toliau svarstys, kokia bus rūmų ateitis. Savąjį pasiūlymą ji turi pateikti iki šių metų pabaigos. Žydų bendruomenė ketintų įsirengti juose memorialą, nors tam tikslui tokių didelių plotų, patalpų ir erdvių tiesiog per daug.
Vilnius – nuo seno žinomas Europoje žydų kultūros centras. Miestas stengiasi įamžinti žydų paveldą. Dar Sąjūdžio laikais, 1989 m., buvo surengtas tarptautinis architektūros konkursas per karą sudegusios, vėliau sovietų nugriautos Vyriausiosios žydų sinagogos liekanoms ir vietai atgaivinti. Konkursą laimėjo architektė Tsila Zak ir skulptorius Willy’s Gordonas, anuomet gyvenę Švedijoje. Gaila, bet imtis tokio fundamentalaus projekto tuo metu Vilniaus miestas nepajėgė, o žydų bendruomenė susidomėjimo nerodė. Zak savo projektą tobulino du dešimtmečius, dar kartą pasiūlymus viešai pateikė 2011 m. Per tą laiką vien Vilniuje įsikūrė keturi žydų muziejai, atidaryta Holokausto ekspozicija, veikia Litvakų kultūros ir meno centras, pastatyti keli paminklai, pažymėtos geto vietos. Prie senųjų kapinių Olandų gatvėje iš antkapinių paminklų sukurtas improvizuotas memorialinis ansamblis. Jei reikėtų memorialo, susijusio su kapinėmis, ant jų pastatytus Laidojimo namus natūraliai būtų galima paversti ekspozicijų erdve.
Žydų litvakų atminimas saugomas visoje Lietuvoje. Prie Šeduvos statomas ištisas modernių pastatų kompleksas štetlų kultūrai įamžinti. Valstybės lėšomis restauruota keletas sinagogų, kitos šiuo metu restauruojamos. Vis daugėja atminties vietų, paminklais pagerbiami iškilūs litvakai.
Vilnius tampa rimtu ir įtakingu Europos politikos centru. Reprezentatyvūs rūmai konferencijoms ir kitokiems renginiams tiesiog būtini. Koncertų ir sporto rūmus bandyta pakeisti buvusiąja Siemens arena, bet ši atsidūrė rusų kapitalo valdžioje.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra įspūdingas, prabangus, erdvus, žiūrovams patogus statinys, pripažintas reikšmingu kultūros paveldo objektu. Jo paskirtis negali būti keičiama iš esmės. Rūmai uždaryti, tačiau dar sveiki, be to, pačiame miesto centre. Ar visuomenė, vilniečiai negali patys nuspręsti, bent jau patarti, kas rūmuose turėtų vykti, kam tą statinį pritaikyti, kaip juo naudotis, jeigu vyriausybė ir savivaldybė stokoja politinės valios? (Kultūros barai, nr. 7-8).