laikmetis.lt
Straipsnis parengtas pagal rugsėjo 7 d. Šiluvoje rengtoje mokslinėje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ skaitytą pranešimą.
Esu Felixas Boelmannas ir pastaruosius šešerius metus dirbu teisininku ADF International (Alliance Defending Freedom) – tikėjimu grindžiamoje, bendradarbiavimą kuriančioje teisinės pagalbos organizacijoje, ginančioje pagrindines laisves ir puoselėjančioje prigimtinį visų žmonių orumą.
Šiuo metu kartu su maždaug šimtu kolegų, aštuoniuose biuruose ir partnerių teisininkų tinklu, visame pasaulyje dirbame daugiau nei su tūkstančiu bylų virš šimto šalių.
Mūsų veiklos modelis – siekti teisingumo atskiriems klientams, tačiau tuo mūsų darbas nesibaigia. Remdamiesi tarptautine ir nacionaline teise mes siekiame pašalinti pagrindines šių teisinių problemų priežastis ir, siekdami ilgalaikių pokyčių, kuriame bendradarbiaujančių organizacijų sąjungas.
Šiame trumpame pranešime pasidalinsiu keliomis įžvalgomis iš mūsų veiklos, susijusios su religinių įsitikinimų reiškimu.
Teisės aktai ir ADF International darbas su bylomis
Teisė į religijos laisvę yra bendra tema visose ADF International bylose. Ji apima bylas, kuriose tiesiogiai kalbama apie laisvę turėti (arba neturėti) tam tikrą religiją ar įsitikinimus, laisvę išpažinti savo religiją, bet taip pat telkiasi ir į konkretesnes laisves, tokias kaip įsitikinimų reiškimo, susirinkimų, asociacijų laisves, tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir teisę į gyvybę, santuoką ir šeimą.
Šiuo metu tiek šalių vidaus teisė, tiek daugumos pasaulio valstybių ratifikuoti tarptautinės teisės dokumentai aiškiai garantuoja visas šias laisves. Vis dėlto atrodo, kad daugelis žmonių nujaučia, jog jų laisvės vis tiek yra ribojamos. Kai kurie iš jų iš tiesų susiduria su teisinėmis problemomis. Rengdamas šį pranešimą peržvelgiau bylas, su kuriomis ADF International dirbo pastaruosius kelerius metus ir pabandžiau jas sugrupuoti pagal tam tikras pastebimas tendencijas.
Tendencijos
Pirmoji ir, mano manymu, galbūt didžiausią poveikį daranti tendencija yra organizuotos ir viešai veikiančios religijos marginalizavimas.
DIDŽIAUSIĄ POVEIKĮ DARANTI TENDENCIJA YRA ORGANIZUOTOS IR VIEŠAI VEIKIANČIOS RELIGIJOS MARGINALIZAVIMAS.
Daugelyje labai sekuliarizuotų šalių, nepaisant turtingo religinio paveldo, religijos įkvėptų institucijų ir daugybės individualių praktikų, bažnyčių narių kasmet stipriai mažėja. Turime šalių, kuriose vos per 50 metų narystė bažnyčioje sumažėjo nuo 90% iki mažiau nei 50%.
Dar daugiau: tarp oficialiai registruotų krikščionių sekmadieniais bažnyčią lanko, pavyzdžiui, Vokietijoje, tik apie 12%. Tai rodo, kad nemaža dalis krikščionių išlaiko savo nominalią narystę, bet vargu ar aktyviai dalyvauja bažnytiniame gyvenime. Tai „priklausymas be tikėjimo“.
Tai svarbu, nes religijos marginalizavimą iš išorės didina pačių tikinčiųjų marginalizavimasis. Kaip rimtai tikintieji žiūri į savo tikėjimą ir religinę praktiką? Manau, kad tai labai svarbu.
Nes matėme nemažai atvejų, kai buvo uždarytos maldos vietos, ypač per COVID-19. Ankstyvuoju etapu viešasis gyvenimas buvo beveik visiškai uždarytas. Kai kuriais atvejais tam net nereikėjo įstatymo ar administracinio akto. Susirinkimų vietos, įskaitant bažnyčias, užsidarydavo „savanoriškai“. Vėliau dėl uždarymo buvo sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar veikla buvo laikoma „būtina“.
Kai vėl atsidarė dviračių parduotuvės, tačiau Škotijos bažnyčios liko uždarytos, kanauninkas Tomas White‘as ir dar 26 Bažnyčios vadovai sėkmingai kreipėsi į teismą. Panašiai buvo ir Ugandoje, taip pat Šveicarijoje – Bažnyčios pamaldų draudimai buvo sėkmingai užginčyti teismuose.
Tačiau prireikė pakovoti. Religinės praktikos laikymasis nebuvo automatiškai laikomas svarbiu dalyku, todėl daugelis tikinčiųjų tylėjo. Tie, kurie pateikė teisinį ieškinį, turėjo gerų šansų laimėti.
RELIGINĖS PRAKTIKOS LAIKYMASIS NEBUVO AUTOMATIŠKAI LAIKOMAS SVARBIU DALYKU, TODĖL DAUGELIS TIKINČIŲJŲ TYLĖJO. TIE, KURIE PATEIKĖ TEISINĮ IEŠKINĮ, TURĖJO GERŲ ŠANSŲ LAIMĖTI.
Dabar Janas Figelis, ginčydamas labai griežtą viešų pamaldų draudimą Slovakijoje 2020 m., yra pradėjęs, tikėtina, pirmąją tokią bylą EŽTT. Šiuo atveju siekiama paaiškinti, kad religinė praktika yra bent jau tokia pat svarbi kaip ir kiti užsiėmimai. Kaip minėta, tai yra įtvirtintas EŽTT argumentavimo kelias.
Nesuklyskite: marginalizacija gali ateiti – ir ateina – iš išorės. Tačiau tikintys žmonės turi nepamiršti, kad kiekviena laisve reikia naudotis. Ir nėra jokios teisinės priežasties save marginalizuoti.
Antroji pastebima tendencija – vadinamoji „netolerantiško sekuliarizmo“ tendencija. Savaime tai pasaulėžiūra, konkuruojanti su tradicine religija. Nors pagal Europos Sąjungos (ES) teisės aktų registro 9 straipsnį EŽTK saugo skirtingas pasaulėžiūras, netolerantiškas sekuliarizmas agresyviai kvestionuoja religinių įsitikinimų reiškimą.
NORS PAGAL EUROPOS SĄJUNGOS (ES) TEISĖS AKTŲ REGISTRO 9 STRAIPSNĮ EŽTK SAUGO SKIRTINGAS PASAULĖŽIŪRAS, NETOLERANTIŠKAS SEKULIARIZMAS AGRESYVIAI KVESTIONUOJA RELIGINIŲ ĮSITIKINIMŲ REIŠKIMĄ.
Viena iš religijos laisvės ypatybių teisėje yra ta, kad religijos doktrina paprastai laikoma nenagrinėtina teismine tvarka. Tačiau matome, kad šiuo atveju būtent tai ir vyksta.
Ką turiu omenyje? Galbūt geriausiai tai iliustruoja Suomijos parlamento narės dr. Päivi Räsänen atvejis. Kartu su Suomijos liuteronų bažnyčios vyskupu dr. Juhana Pohjola ji atsidūrė teisme dėl Twitterio įrašo, kuriame buvo nufotografuota Laiško romiečiams 1, 8 dalis ir klausiama, ar Liuteronų bažnyčios parama Helsinkio „Pride“ paradui yra gera idėja. Policijos tyrimas buvo nutrauktas, tačiau bylos ėmėsi Suomijos generalinis prokuroras, kuris taip pat tyrė jos ir vyskupo dar 2004 m. parašytą lankstinuką. Tuo metu įstatymas, pagal kurį jie dabar kaltinami, dar net nebuvo įsigaliojęs. Pernai per pirmosios instancijos teismo posėdį baudžiamojoje byloje prokuroras ėmėsi kryžminės kaltinamųjų apklausos teologijos klausimais!
Šios ir kitų panašių bylų esmė: kažkas nesutinka su tam tikru religijos doktrinos turiniu, vertina jį be konteksto ir teigia, kad jis peržengė ribą.
Tačiau EŽTT praėjusiais metais byloje „Taganrogo vietos religinė organizacija (LRO) ir kiti prieš Rusiją“ pakartojo savo nusistovėjusią argumentaciją, kad „vien tai, kad tam tikri asmenys ar grupės gali suvokti pastabą kaip įžeidžiančią ar užgaulią, nereiškia, kad tai jau „neapykantos kalba“. Nors tokia jausena yra suprantama, ji pati savaime negali nustatyti įsitikinimų reiškimo laisvės apribojimų, juolab trukdyti kitiems asmenims naudotis religijos laisve.
Dar vienas tokių procesų, kaip Päivi Räsänen, bruožas yra tas, kad pats procesas tampa bausme, net nepriklausomai nuo rezultato. Taip pat verta įsidėmėti, kad tokios bylos daro bauginantį poveikį daugeliui religingų žmonių už tiesiogiai susijusių asmenų rato ribų – jei taip gali nutikti šiems garsiems žmonėms, aš geriau patylėsiu.
Tačiau tai prieštarauja tam, kas sakoma įstatyme, kuris gina religijos ir įsitikinimų reiškimo laisvę.
Trečioji tendencija remiasi štai kuo: matome naujos rūšies „cenzūrą“, pavyzdžiui, kai tam tikrose vietose draudžiama vartoti kai kuriuos posakius arba tam tikros temos visiškai neįtraukiamos į diskursą.
MATOME NAUJOS RŪŠIES „CENZŪRĄ“, PAVYZDŽIUI, KAI TAM TIKROSE VIETOSE DRAUDŽIAMA VARTOTI KAI KURIUOS POSAKIUS ARBA TAM TIKROS TEMOS VISIŠKAI NEĮTRAUKIAMOS Į DISKURSĄ.
Vienas iš šios grėsmės pavyzdžių – visuotinų kalbinės išraiškos apribojimų įvedimas Jungtinėje Karalystėje. Anksčiau tai buvo daroma savivaldybių nutarimais, tačiau šių metų pradžioje Bendruomenių rūmuose buvo priimtas įstatymas, kuriuo siekiama įvesti draudimus visoje šalyje. Keli žmonės buvo suimti ir apkaltinti baudžiamajame teisme už tai, kad tyliai meldėsi prie abortų klinikos.
Taip nutiko, pavyzdžiui, Isabelei Vaughan-Spruce, tyliai besimeldžusiai prie tuo metu uždarytos abortų klinikos. Policija pirmiausia jos paklausė, ar ji tiesiog stovi, ar meldžiasi. Į tai ji atsakė: „Galbūt tyliai meldžiuosi mintyse.“ Po šio pareiškimo ji buvo vietoje apieškota nuo galvos iki kojų, o tada buvo suimta ir nuvežta į policijos nuovadą.
Kitos šalys, pavyzdžiui, Ispanija ar Vokietija arba jau įvedė panašius ribojimus, arba siekia tai padaryti, nepaisydamos to, kad teismai nuolat reikalauja užtikrinti žmonių teisę susirinkti, melstis ar net protestuoti tiesiogine to žodžio prasme bet kur, kur jiems patinka, jei tik jie fiziškai netrukdo kitiems tvarkytis savo gyvenimo.
Visos šiuolaikinės teisinės sistemos teisiškai draudžia valstybinę cenzūrą. Ir ne be pagrindo. Tačiau atrodo, kad dabartiniams politikams įstatymas ne itin rūpi. Turėdami stiprią abortų organizatorių lobistų paramą, jie rodo grubią jėgą ir gali tiesiog skelbti draudimus ir riboti atskirų grupių susirinkimus.
Ketvirtoji tendencija, kurią tik trumpai paminėsiu, – švietimas. Tarptautinė teisė sako, kad valstybės privalo „gerbti tėvų teisę užtikrinti… švietimą ir mokymą, atitinkantį jų religinius ir filosofinius įsitikinimus“.
TARPTAUTINĖ TEISĖ SAKO, KAD VALSTYBĖS PRIVALO „GERBTI TĖVŲ TEISĘ UŽTIKRINTI… ŠVIETIMĄ IR MOKYMĄ, ATITINKANTĮ JŲ RELIGINIUS IR FILOSOFINIUS ĮSITIKINIMUS“.
Daug tėvų mano, kad valstybinėse mokyklose šio principo nesilaikoma. Dažnai čia mažai skaidrumo. ADF International ką tik pateikė EŽTT vienos Vokietijos privačios mokyklos skundą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama valstybės ir tėvų vaidmeniui švietime.
Galiausiai norėčiau paminėti penktąją tendenciją. Pastebime, kad kai kur politika gali siekti instrumentalizuoti daugumos religiją. Tokiais atvejais dažnai šventvagystės ar kovos su atsivertimu įstatymai tampa pretekstu smurtui prieš religinės mažumos pastatus ar kitą religinį turtą arba net prieš žmones. Metodai ir rezultatai įvairiose vietose labai skiriasi.
Matome, kad, pavyzdžiui, Pakistane pagal šventvagystės ir kovos su atsivertimu įstatymus krikščionims gresia kriminalinės bausmės. Indijoje ir net Nigerijoje tai taip pat liečia musulmonus arba tam tikras musulmonų mažumų grupes. Net ir tada, kai mažumų religijų atstovai iš tikrųjų yra aukos. Kai kurie teismai skelbia mirties nuosprendžius, nepaisydami jauno kaltinamųjų amžiaus ar net psichinių sveikatos problemų.
Galimybės
Mūsų praktika rodo, kad teisinga kalbėti apie tendencijas, kadangi paminėti pavyzdžiai atspindi daugybę atvejų kiekvienoje aptariamoje srityje. Tačiau dažniausiai esami įstatymai leidžia spręsti šias problemas per teismus turint gana didelę sėkmės galimybę. Taigi yra galimybė ginti tai, kas teisinga.
Nors pagal įstatymus čia, Europoje, gyvename laisvose, demokratinėse visuomenėse, tapatybės politika vis labiau plinta, nepaisant to, kad ji geriausiu atveju niekaip neskatina tikrojo pliuralizmo pozityvia šio žodžio prasme. Priešingai nei reikalautų neutralumo principas, kai kurios vyriausybės, akivaizdžiai deklaruodamos tokias vertybes kaip „tolerancija“ ir „įvairovė“, nesugeba rasti pusiausvyros tarp vienas kitam prieštaraujančių įsitikinimų.
Atrodo, kad valstybės vaidmuo esmingai keičiasi, ir nepanašu, kad tai būtų naudinga visų laisvei. Subjektyviai suvokiamo įsižeidimo gali pakakti, kad būtų paleistas valstybės valdžios ir teisėsaugos mechanizmas.
Galiausiai, atrodo, pastebima tendencija, kad veiksmus lemia ne įstatymas, o moralistinės atskirų pareigūnų pažiūros. „Stiprus, vadinasi teisus“!? Kaip moko istorija, beveik nieko nėra pavojingiau. Būtent dėl to ir egzistuoja teisinė valstybė su savo stabdžiais ir atsvaromis
PASTEBIMA TENDENCIJA, KAD VEIKSMUS LEMIA NE ĮSTATYMAS, O MORALISTINĖS ATSKIRŲ PAREIGŪNŲ PAŽIŪROS. „STIPRUS, VADINASI TEISUS“!?
Esame lemiamame taške: Ar įvairios bendruomenės sugebės išlaikyti reikiamą sanglaudos laipsnį, kad galėtų gyventi taikiai, kurti bendrąjį gėrį ir ekonominę gerovę? Ar išsilaikys įstatymo viršenybė? Nemanau, kad yra tokia vieta istorijoje, į kurią turėtume tiesiog sugrįžti. Turėtume judėti į priekį.
Tačiau pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra daug galimybių užginčyti tai, ką pagrįstai galima vadinti „bloga praktika“. Gera pradžia – kelti klausimus. Neišsigąsti ir tiesiog reikalauti atsakymų. Tačiau įsitikinkite, kad kovojate ne vieni, susiraskite draugų ir sąjungininkų, kad ir kokie neįtikėtini jie būtų.
Baigiant teigiamai: ADF International jau kelerius metus turi garbės trijuose žemynuose rengti savo „ARETÉ akademiją“. Aretė – tai daugiau nei konferencija, tai aukšto lygio intensyvūs mokymai ir kvietimas kruopščiai atrinktiems perspektyviems jauniems profesionalams augti kartu. Dvasiškai, intelektualiai, kurti santykius. Gyventi savo tikėjimu, ugdyti savo charakterį ir įgūdžius bei užmegzti ryšius, kurie leis jiems kurti šios planetos ateitį ir kartu pasiekti didžių dalykų.
Mes tapome tuo, kas esame. Tvirtai tikiu, kad pokyčiai yra įmanomi. O turint garantuotą religijos ir įsitikinimų reiškimo laisvę, turime tvirtą teisinį pagrindą leistis į šią kelionę.