Jautrias širdis palietė vaizdo įrašas, kuriame vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai ir policijos pareigūnai atplėšė vaiką nuo mamos. Berniukas akivaizdžiai priešinosi šiai „procedūrai”. Visuomenė ir vėl pasidalino į tarnybų smerkėjus ir tikinčius, jog „už nieką vaikai atimami nebūna”. Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai išplatino pranešimą, pateisinantį tokius brutualius savo veiksmus – neva mama elgėsi neadekvačiai, nuteikinėjo sūnų prieš jo tėvą, kūrė nebūtas istorijas, slapstėsi, nevedė vaiko į mokyklą. Kai kuriuos šis pasiteisinimas įtikino, kiti net nenori jokių pasiteisinimų girdėti. Yra netgi manančių, jog vaikai niekada neturi būti paimti iš šeimos, o Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT) yra vien tik blogis.
Mes, visuomenė, vis dar per mažai turime informacijos, kad objektyviai nuspręstume, kiek tikslingi buvo pareigūnų veiksmai šiuo konkrečiu atveju, nes be visų detalių sudėtinga pamatuoti, kiek iš tiesų mama trukdė sūnaus ir tėčio santykiams, kiek ir ko ji prikūrė, kiek vaikas nesimokė (o gal mama su juo mokėsi namie?), kiek tarnybos iš tikrųjų dirbo su šeima (o gal pasitaikė aplaidūs darbuotojai, kurie savo pareigas atliko itin paviršutiniškai?). Ir visgi akivaizdžiai išreikštas vaiko noras likti su mama yra stiprus argumentas įtarti, kad gal iš tarnybų pusės buvo padaryta ne viskas, kad gal mama ne toks baisus monstras, kaip ją piešia.
Tiesa, Žiobienė leptelėjo, kad: „Visuomet vaiko paėmimas iš šeimos nėra švelnus”. Na, man pačiai teko stebėti vaiko atskyrimą nuo mamos, kai mama ir vaikas tiesiog ramiai atsisveikino ir pasižadėjo kai galės pasimatyti. Toje situacijoje aštuonių metų vaikas pats ėmė prašyti šeimos draugų pagalbos, nes mama turėjo tam tikrų priklausomybių ir negalėjo juo pasirūpinti. Mama taip pat suvokė savo problemą. Galbūt tai tebuvo vienas idealus scenarijus iš tūkstančio, bet jis vis tiek iliustruoja, kad ne visada vaikai taip veržiasi prie smurtautojų ar visiškai aplaidžių tėvų.
Grįžtant prie „karšto” vaizdo įrašo vis dar išlieka tikimybė, jog tai tik detalė, iškirpta iš konteksto, kad tarnybos tikrai darė, ką galėjo, o mama iš tikrųjų yra psichologiškai nestabili, manipuliatorė, baugino savo vaiką nebūtais dalykais. Galbūt teismas nusprendė teisingai ir vaikui iš tiesų bus geriau su tėčiu. Juk pripažinkime, kartais besiskiriantiems žmonėms visiškai aptemsta protas ir kokių tik intrigų jie nesiima norėdami atkeršyti savo buvusiajam/buvusiajai (toli ieškoti nereikia – kasdien esame informuojami apie Suodaičių dramos peripetijas… ). Kaip ten bebūtų, visuomenės reakcija į paviešintus vaizdus yra adekvati. Kas nutiktų, jeigu staiga mes visi vieningai nuspręstume, kad „vaikai už nieką neatimami”, „jeigu teismas nusprendė – reiškias taip ir turėjo būti”? Tai reikštų, jog mes sudieviname institucijas, kad mes pamirštame, jog tarnybose dirba žmonės, drėbti iš to pačio molio, kaip ir visi kiti – klystantys, kartais piktnaudžiaujantys savo padėtimi, kartais pernelyg subjektyviai vertinantys situaciją. Arba tai reikštų, kad mes tiesiog esame abejingi tam, kas vyksta aplink. Ar tikrai norėtume tokioje visuomenėje gyventi?
Kaip tarnybos piktnaudžiauja savo padėtimi rečiau ar dažniau įsitikiname iš įvairių istorijų mūsų šalyje, tačiau dar ryškiau tą matome iš iki mūsų atklydusių istorijų iš Norvegijos. Kas nėra girdėjęs širdį verčiančios Gražinos Leščinskienės istorijos, kai iš darbščios, jokių priklausomybių neturinčios, savo vaiką mylinčios moters Bernavernet atėmė sūnų dėl visai absurdiškų priežasčių. Tokių istorijų yra daugybė, Europos žmogaus teisių teismas yra užverstas bylomis prieš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybą Bernavernet. Kaip Norvegija iki to nusirito? Galbūt taip nutiko todėl, kad visuomenė vieningai nusprendė, jog emociškai reaguoti į vaikų atėmimus nėra cool (kas gi norėtų būti išvardintas patvoriniu, violetiniu?), be to, tarnybos visada žino, ką daro. Jei atėmė, reiškias buvo už ką. Galiausiai biurokratinis aparatas taip apraizgė šalį, jog garsiai kalbėti reiškia atkreipti į save tarnybų dėmesį, o tarnybų dėmesys reiškia riziką būti nukentėjusiojo pozicijoje.
Lietuvio Žyginto Aleksandravičiaus ir jo žmonos Natalijos Šutakovos istorijoje prisidėjau vertimais ir informacijos sklaida. Iš šios šeimos 2019 m. pavasarį visi trys vaikai buvo atimti vien todėl, kad vyriausia dukra (tuomet vienuolikametė) pasiskundė mokytojai, jog tėvai atėmė iš jos mobilųjį telefoną, taip pat pamelavo, jog tėvai ją mušė. Visi trys vaikai buvo per jėgą atimti tą patį vakarą, tarnybos įsiveržė į namus, kai vaikai jau gulėjo savo lovose, tėvai buvo uždaryti į areštinę. Policija nerado jokių nusižengimų, tačiau Bernavernet nusprendė, jog tėvai neturi tinkamų tėvystės įgūdžių, tad jiems buvo leista matytis su vaikais vos kartą per mėnesį. Paskui teismas nusprendė dar labiau sugriežtinti sprendimą – paskirti vos 3 pasimatymai per metus. Vyriausioji Brigita įrašė ne vieną vaizdo įrašą, kuriame prisipažino melavusi, maldavo grąžinti ją pas tėvus, ji taip pat skundėsi sąlygomis pas globėjus, tačiau niekas jos nebeklausė. Paradoksalu, bet po vaizdo įrašų paviešinimo iš mergaitės globėjai atėmė telefoną – taigi, tėvams atėmus telefoną tai buvo prilyginta smurtui, tuo tarpu globėjai tą patį veiksmą atliko „dėl vaiko gerovės”. Bendravau su vaikų mama apie metus. Mintis ji rezga rišliai, konstruktyviai, rašo gramatiškai tvarkingai, socialiniuose tinkluose krūvos nuotraukų iš šeimos kelionių ir švenčių, fone pedantiškai tvarkingi namai. Ką tokio ši moteris turėjo padaryti, kad iš jos būtų atimti (ir vis dar negrąžinti) visi trys vaikai, kurie, beje, patalpinti pas skirtingus globėjus? Pas mus Lietuvoj net iš kalėjimo išėjęs psichinį sutrikimą turintis vyriškis turėjo galimybę auginti savo kelių mėnesių dukrą (iki kol neišmetė jos pro langą).
Taip, vaikų paėmimas iš šeimos yra nevienareikšmiškas reiškinys. Tikrai būna atvejų, kai biologiniai tėvai visiškai neprižiūri savo vaikų, smurtauja prieš juos, išnaudoja. Ir tikrai kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje turi egzistuoti vaikų teisių apsaugos tarnyba, nes ne visada vaikai turi artimų žmonių, galinčių apginti jų interesus. Žinau ir tikiu, kad šioje tarnyboje yra daugybė savo darbui atsidavusių žmonių, kurie dažnai netgi daugiau dirba nei priklauso. Taip pat yra daugybė dideles širdis turinčių globėjų, kurie svetimus vaikus – neretai traumuotus, turinčius sveikatos bei elgesio problemų – myli ir prižiūri net labiau nei savus. Tiesiog tie gerieji atvejai nepatenka į viešumą. Tik besirūpindami ir gindami vaikus neturėtume pamiršti ir tėvų bei jų teisės į savo vaikus. Tėvai klysta, bet vaikams ir nereikia tobulų tėvų. Svarbiausia atrasti balansą. Ir dar svarbiausia niekada nelikti abejingais. Na ir gerai, kad tas vaizdo įrašas įaudrino visuomenę – reiškia mes vis dar tikime kitų žmonių teise į motinystę ir tėvystę, vaiko teise į saugią ir nerūpestingą vaikystę. Kiekvienam savaip – bet mums rūpi. Ir mes dar galime garsiai kalbėti.