Surinkta ir į VRK pristatyta daugiau nei 300 tūkstančių parašų už tai, kad dėl Lietuvos Respublikos žemės, vidaus vandenų, miškų, parkų priklausymo Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei būtų pasisakyta per referendumą. Ir apie tai niekas – be vieno kito portalo – nekalba, nerašo, iškalbingai tyli.
VRK dabar tuos parašus „nagrinės, kapstys“, sieks išbrokuoti. Mano įsitikinimu: jei vardas, pavardė autentiški, kiti duomenys autentiški, parašas autentiškas – šio asmens valia išreikšta vienareikšmiškai. Juk jei močiutė paprašo įrašyti jos duomenis, nes jai pačiai per sunku, tai dar nereiškia, kad ji nepasirašė: ji juk turėjo savo asmens dokumentą, jį padavė, kad būtų nurašytas numeris. Mes patys, dirbę Vinco Kudirkos aikštėje, rinkome atsakingai, tikrinome pasirašiusių duomenis, kad tik nebūtų klaidų, perspėjome, kad antrą kartą nepasirašytų. Tačiau buvo ir tokių atvejų, kai atėjo moteris, serganti parkinsono liga ir neįstengė užrašyti savo duomenų pati – ar toks žmogus neturi teisės išreikšti savo valios, ar dabar tokį parašą išbrauks vien dėl to, kad kažkuriam VRK nariui susirodys, jog taip pažeistas įstatymas? O kur įstatyme numatyta galimybė išreikšti savo valią, pavyzdžiui, prastą regėjimą turintiems žmonėms?
Renkami parašai referendumui. Vilnius, Kudirkos a. Fotodienos nuotr.
Akivaizdu: padarėme neįmanomą dalyką – surinkome parašus neturėdami galimybės viešai paskelbti informacijos apie referendumą, ramiai pasvarstyti visus už ir prieš. Kone visiems sutiktiems žmonėms teko aiškinti apie referendumą – per visuomenines informavimo priemones jie nieko nebuvo girdėję. Ir nieko keista – juk neturėjome net įstatymu numatyto referendumo tikslams pristatyti skirtų septynių eterio valandų. Atvirkščiai, tose neva masinėse informavimo priemonėse buvo tik neigiama informacija. Arba tyla.
Kad ir dabar, kai parašai surinkti – visi apsimeta, kad nieko neįvyko. Ir ta tyla labai iškalbinga. O juk įvyko daug svarbesnis Lietuvai įvykis nei Europos Tarybos susitikimas. Valdžia ne tik kad visiškai nepaiso Tautos – jie viską padaro, kad tik Tauta nesusimąstytų, kas čia vyksta, ir kad negalėtų pareikšti savo valios.
Ir dar vienas apsunkinimas – asmens dokumentų numerių įrašymas: žmonės žino asmens kodus, bet tikrai ne visada nešiojasi tapatybės kortelę, pasą. Prieina pasirašyti, o dokumento neturi – turi vairuotojo pažymėjimą, pensininko, studento… O paso ar asmens tapatybės kortelės kas dieną nesinešioja. Kam tie visokie apsunkinimai buvo sugalvoti? Negi Tauta, per Sausio 13-ąją plikom rankom atstovėjusi savo Laisvę, nebeturi teisės tarti jokio žodžio, turėti savo nuomonę? Kodėl kiti sprendžia už ją? Ir kas nusprendė, kad būtent jie turi teisę už ją spręsti?
Girdėjome nuomonių: jei neleisim parduoti žemės, mus „išmes iš Europos Sąjungos“, reikia parduoti, nes tuomet ateis investicijos į Lietuvos ekonomiką. Bandai aiškinti, kad leisti parduoti žemę – tai tas pats, kaip iš žvejo atimti jo tinklus. Arba…
Juokingas ir tas argumentas, jog žemės niekur neišveš. Medardas, parašus kartu rinkęs savanoris, mėgo tokiems savim patenkintiems blizgiems, iš ES projektų gyvenantiems „geriau išmanantiems“ sakyti: „Tai parduokit savo buto dalį – juk jos irgi niekur neišveš – ir pasižiūrėkit, kaip jums po to kartu gyvensis…“
Kiti mano: jie turi teisę parduoti „savo žemę“ kad ir užsieniečiams, turi teisę gauti geresnę kainą. Bet argi žemė tiktai jų? Argi jie ją sukūrė? Tai, visų pirma, yra mūsų Valstybės, Lietuvos žemė, mūsų protėvių, partizanų krauju sulaistyta žemė. Man išties patinka vieno savanorio papasakotas indėno atsakymas, kai jam pasiūlė parduoti žemę. Ji paėmė saują dolerių ir saują žemės ir įmetė į laužą – po akimirkos jis tepasakė: „Žiūrėk, šitie sudegė, o žemė liko“.
Sunkiausiai pasirašinėjo žmonės sostinės centre, kur daugiausia biurų, bankų… Čia daugiausia ir cinikų, savimi patenkintų, į kitus su panieka žiūrinčių. Sako, kituose miestuose parašų rinkimas vyko paprasčiau. Ir dar – už referendumą pasirašė ir rusai, ir lenkai. Tie klausimai suvienijo visus. Nebuvo ir susiskirstymo pagal partijas ar judėjimus – visi vieningai dalijomės, budėjome. Kas išties džiugu, kad buvo daug jaunimo – jie ir rinko, ir pasirašė. Jiems irgi rūpi, kas vyksta Lietuvoje. Ėjome ir per butus, stovėjome aikštėse, įvairiose vietose. Ir kalbėjome, kalbėjome…
Bendraudama su žmonėmis suvokiau – ir tai viena stipriausių patirčių: žmonės visiškai neinformuoti, kas vyksta. Bet nujaučia. Ir girdi – tik reikia kalbėtis. Netiesa, ką čia visi kalba – tauta yra protinga, sąmoninga, atskiria, kas yra kas. Kai jiems paaiškini, kodėl renkami parašai, tie, kurie nieko apie tai nežinojo ar kurie prieš tai nesuprato, kas čia ruošiamasi daryti su žeme, visi, kuriems paaiškindavome, suvokdavo reikalo esmę. Žinome, sutikome ir pilvažmogių, ir … labai ištikimų, bet, deja, visai nemąstančių, tik kartojančių, ką patriarchas pasakė. Šitie, tiksliau – šitos labiausiai nuvylė savo piktumu, savo noru niekinti. Pajutusios savo bejėgiškumą puldavo plėšti lapus… O džiugino jaunimas – jų entuziazmas, drąsa.
Pagrindinė žinia – mes galime: susitelkę, mobilizavęsi mes galime daug ką. Tik reikia turėti tikslą. Man nė minties nebuvo, kad nesurinksime: jei diena iš dienos darysime, kas nuo mūsų priklauso, viskas bus gerai. Per tuos kelis mėnesius buvo matyti: atsirado daugiau savigarbos, pasitikėjimo savimi – tai jums paliudys kiekvienas parašus rinkęs žmogus. Ir ši patirtis neįkainojama. Argi mes patys negalim dirbti savo žemės? Užsiauginti tulpių? Užtenka mums tų gelbėtojų. Šiaip mūsų gyvenime išties per daug saviniekos – tarsi mes patys nieko negalime, tik susėdę laukti turtingų užsieniečių, tarsi tik jie gali čia ką nors pakeisti.
Dabar bekalbant kilo tokia mintis – visi su pasididžiavimu kalbame apie Baltijos kelią. Vis sakome: jame dalyvavo visa Lietuva. O kiek realiai jų buvo? Ar tik ne tiek, kiek mes dabar surinkome parašų? Ir aš ne viena taip išgyvenau – kaip antrąjį Baltijos kelią. Lietuviai ir vėl susitelkė, ir išsakė savo apsisprendimą. Kas turi galią už juos nuspręsti kitaip?
Parengė Aurelija Babenskienė