Jau keletą metų Lietuvoje vartojama sąvoka „progresiniai mokesčiai“ (daugiskaita) nėra korektiška. Visose išsivysčiusiose šalyse ši sąvoka vartojama vienaskaita, t. y. progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM). Taip suvokiama ir apibrėžiama valstybės solidarios mokestinės politikos esmė ir šis mokestis yra kertinis akmuo, užtikrinantis piliečių socialinę gerovę.
Deja, mūsų turtingasis politinis ir finansinis elitas prieštarauja šiam solidarumo principui ir stengiasi šį mokestį diskredituoti.
Lietuvos regresinė mokesčių sistema
PGPM egzistuoja visose Europos Sąjungos senbuvėse, JAV, daugumoje kitų valstybių ir yra svariausias biudžeto pajamų šaltinis. Vokietijoje jis sudaro 44 % biudžeto pajamų, analogiškas santykis būdingas ir kitoms socialinės gerovės šalims.Tačiau Lietuvos biudžeto pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) siekia vos 20 %, kai pridėtinės vertės mokestis (PVM) – 43,5 % ir akcizai – 15,5 %.
Kadangi mažas pajamas gaunantys Lietuvos gyventojai didžiausią pajamų dalį išleidžia maisto produktams, apmokestinamiems 21 proc. tarifu (Vokietijoje – 7 proc. tarifu), tai mūsų ne tik mažai uždirbantiems gyventojams, bet ir pensininkams bei kitas socialines išmokas gaunantiems gyventojams tenka pagrindinė mokestinė našta.
O turtuoliams pakanka nedidelės pajamų dalies maistui ir kitiems buitiniams poreikiams, tad didžiausia pajamų dalis skiriama neapmokestinamam nekilnojamam turtui, brangiems automobiliams bei kitoms importinėms prekėms įsigyti, atostogoms bei gastrolėms užsienio šalyse. Akivaizdu, kad turtuoliams tenka žymiai mažesnė mokestinė našta nei varguoliams, o tai reiškia jog Lietuvos mokestinė sistema yra aiškiai regresinė.
Rinkiminiai farsai
Mūsų pagrindinės politinės partijos stengiasi prieš kiekvienus Seimo rinkimus dalinti dovanas ir daugiau žadėti nei gali ištesėti. Prieš 2008 m. rinkimus G. Kirkilo vyriausybė pateikė ir vykdė fantastišką ir ES istorijoje neregėtą biudžeto projektą, kuris, nepaisant rekordinio 25 proc. biudžeto pajamų augimo, dar numatė per vieną milijardą siekiantį biudžeto deficitą. Ši finansiniam nusikaltimui prilygstanti politika svariai prisidėjo prie ekonominės krizės ir išrausė gilią finansinę duobę.
Valdžios vairą perėmusi A. Kubiliaus vyriausybė puolė gelbėti valstybinius finansus, pagrindinę mokestinę naštą užkraudama mažas pajamas gaunantiems piliečiams: PVM tarifą pakėlė iki 21 proc., o GPM tarifą sumažino nuo 24 iki 21 proc. Naktinė mokesčių reforma buvo palanki tik turtingiesiems, o lozungas „veržtis diržus“ galiojo visų pirma varguoliams, nes, pavyzdžiui, apmokestinantiems 10 tūkst. Lt mėnesinė mokestinė dovana siekė 300 Lt (10 000 x 0,03), o apmokestinantiems 1000 Lt – 30 Lt, kurių neužteko išaugusioms kainoms kompensuoti.
Natūralu, kad vartojimas ir BVP (15 proc.) Lietuvoje krito stipriausiai Europoje (po Latvijos), o aukštyn šovė įmonių bankrotų, nedarbo, skurdo, emigracijos ir valstybės skolos kreivės. Negana to, valdžia su plikbajorišku noru atsisakė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos ir skolinosi tarptautinėje finansų rinkoje už 7–9 palūkanų proc., kai broliai latviai – dvigubai ir trigubai pigiau. Galima samprotauti, kad atsisakyta TVF paramos dėl keliamų taupymo reikalavimų(kurie jau buvo pasiekti), tačiau šuo pakastas kitur: TVF niekados nebūtų sutikęs su nepateisinamu GPM mažinimu, o mūsų politinis ir finansinis elitas pasistengė iš ekonominės krizės išbristi sausas.
Prieš 2012 m. Seimo rinkimus pagrindinės politinės partijos deklaravo socialinės atskirties mažinimą ir PGPM įvedimą. Konkrečiausius pažadus teikė „tvarkiečiai“: įvesti trijų pakopų PGPM 5%, 20% ir 35% tarifus.Po rinkimų visi pažadai buvo pamiršti, o finansų ministras Rimantas Šadžius postringavo apie Lietuvos mokesčių sistemos priartinimą prie Vokietijos modelio, tačiau Algirdo Butkevičiaus vyriausybė pasuko priešinga kryptimi. Tą aiškiai parodo algų kėlimas aukšto rango valstybininkams ir pažadų netesėjimas mažai uždirbantiems ir pensininkams.
Mokestinės sistemos perspektyva
Kadangi PGPM įvedimas reikštų progresinius tarifus didelėms pajamoms, tai dideliais uždarbiais disponuojantis valdžios ir verslo elitas, pasikinkęs kai kuriuos ekonomistus ir žiniasklaidą, skleidžia absurdiškas teorijas apie tokio mokesčio žalą: jis ne tik taptų papildoma mokestine našta visiems (!) mokesčių mokėtojams, atbaidytų užsienio investorius, verstų specialistus emigruoti, vieniems „ekspertams“ jis reikštų didesnes biudžeto pajamas, kitiems – mažesnes, o be to, girdi, jau ir taip turime progresinius mokesčius, nes mažų uždarbių dalis yra neapmokestinama.
Tuo tarpu pagrindinis PGPM principas yra mažoms pajamoms taikyti žemą arba nulinį tarifą, o didesnėms – didesnius, progresinius tarifus. Svarbu pabrėžti – užsienio investuotojai kaip fiziniai asmenys Lietuvoje pajamų mokesčio nemoka, tik už savo darbuotojus sumoka „Sodrai“. Be to, kai daugumos mūsų specialistų užsienyje laukia tik braškių laukai, kvalifikuotus specialistus galima išlaikyti Lietuvoje ne mažais mokesčiais, bet dideliais atlyginimais. Ar įvedus PGPM biudžeto pajamos didės ar mažės, ar išliks tokio pat lygio, priklauso vien tik nuo pasirinktų mokesčio tarifų.
Ekonominiu ir socialiniu požiūriu Lietuvai naudinga būtų tokia mokestinė reforma, kuri laikytųsi tokių principų: neapmokestinti gyvenimo minimumo, vidutinėms pajamoms taikyti dabartinį 15 proc. tarifą, didesnėms – kelių pakopų tarifus iki maksimalaus 40 proc. dydžio. Ženkliai sumažinus mokesčius mažai uždirbantiems, biudžeto pajamos pirmoje reformos stadijoje gali nukentėti, tačiau vėliau šis praradimas būtų kompensuojamas daugumos gyventojų išaugusia perkamąja galia, didesniu vartojimu, gamybos ir investicijų plėtra, naujomis darbo vietomis, didesnėmis biudžeto įplaukomis iš PVM ir kitų mokesčių, trauktųsi skurdas, socialinė atskirtis, mažėtų socialinės išmokos, emigracija.
Tačiau, gyventojų pajamų mokesčio bazė turėtų apimti visas fizinių asmenų pajamas: atlyginimus, pajamas iš individualios veiklos, tarp jų – ir iš žemės ūkio, iš vertybinių popierių, piniginių indėlių, nuomos, honorarus, premijas ir nesocialinės paskirties išmokas. Apmokestinti galima ir gaunančius dideles (kartais net kelias) pensijas ir dar turinčius įvairių šalutinių pajamų.
Lietuva yra tarp pirmaujančiųjų Europoje pagal didžiausius atlyginimų skirtumus ne tik privačiame, bet ir valstybiniame sektoriuje. Nors valdžia mėgsta postringauti apie socialinės atskirties mažinimą, dabartinė koalicinė vyriausybė, veidmainiškai prisidengdama Konstitucinio Teismo savanaudišku sprendimu, skubos tvarka padidino net iki 2600 Lt aukšto rango valdininkų ir teisėjų mėnesinius atlyginimus. Viso pasaulio socialdemokratams PGPM yra savaime suprantamas mokestis, kuris yra efektyviausias instrumentas socialinės atskirties mažinimui, tačiau Lietuvos socialdemokratai gyventojų socialinę nelygybę dar labiau užaštrino.
Fiskaliniu ir socialiniu atžvilgiu Lietuvai naudingas būtų automobilių, motociklų ir kitų transporto priemonių apmokestinimas pagal jų galingumą – toks mokestis egzistuoja visose išsivysčiusiose šalyse. Mokesčio nebuvimas lėmė tai, kad Lietuvoje yra santykinai žymiai daugiau galingų ir prabangių automobilių nei turtingose šalyse. Įvedus mokestį kai kurios šeimos atsisakytų savo antrojo ar trečiojo prabangaus automobilio, sumažėtų degalų suvartojimas, išaugtų biudžeto pajamos ir daugiau gyventojų pradėtų sveikiau gyventi, t. y. spausti dviračių pedalus.
Efektyvios ir socialiai orientuotos mokesčių reformos iš dabartinės savanaudiškos valdžios tikėtis negalima, bet eiliniams piliečiams labiau suvokus PGPM naudą valstybei ir daugumai rinkėjų, netolimoje perspektyvoje į valdžią ateis tos politinės partijos, pasisakančios už tokią mokesčių politiką, kuri sieks socialinės gerovės visiems šalies gyventojams.