Vakarų civilizacija kaip niekad silpna, teigia žymus amerikiečių rašytojas ir filosofas Peteris Kreeftas savo knygoje „Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai“, išleistoje leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“. Ir primena žinomą, bet primirštą išmintį: Palaiminimų tradicinės dorybės yra raktas į ateitį krizę išgyvenančiai Vakarų civilizacijai. Kalbėdamas apie šiandien kylančias dilemas ir tyrinėdamas abejotinus XXI amžiaus papročius, autorius remiasi tradicine moraline teologija ir pateikia doros vertybių žemėlapį – mūsų žemiškos kelionės planą, pagrįstą šimtmečius kaupta apaštalo Pauliaus, ankstyvųjų Bažnyčios tėvų ir mokytojų, Klaivo Steiplzo Luiso (Clive Staples Lewis) ir kitų mąstytojų krikščioniškąja išmintimi. Siūlome šios knygos ištrauką.
Civilizacija pavojuje: kur dingo dora?
Paaiškėja, kad žymus verslininkas krikščionis yra sukčius ir turi dvi žmonas. Krikščionių denominacija pareiškia pritarianti moters teisei į abortą. Antrasis faktas pribloškia labiau nei pirmasis.
Kodėl?
Puikus krikščionių rašytojas ir kunigas palieka žmoną bei vaikus ir pabėga su kita moterimi. Paskui parašo knygą, kad pasiteisintų. Antrasis faktas pribloškia labiau nei pirmasis.
Kodėl?
Krikščionių santuokų suyra beveik tiek pat, kiek nekrikščionių. Dauguma krikščionių denominacijų leidžia skirtis, nors Kristus neleido. Antrasis faktas pribloškia labiau nei pirmasis.
Kodėl?
Kiekvienos pastraipos pirmieji sakiniai tiesiog atskleidžia žmonių giminei būdingą veidmainystę: nesielgiama taip, kaip pamokslaujama ar tikima. Bet antrieji sakiniai – visiškai naujas dalykas. Čia keičiamos taisyklės ir nebereikia veidmainiauti!
Veidmainystė, anot Metju Arnoldo (Matthew Arnold), – tai „ydos mokama duoklė dorai“. Kai duoklės mokėti nebereikia, nebereikia ir doros. Pirmieji sakiniai rodo, kad nėra doros, antrieji – kad nėra doros išmanymo. Krikščionys, kaip ir visi nusidėjėliai, visada buvo linkę į ydas, bet šiandien, atrodo, nebežinome, kas yra yda ir kas yra dora.
Pirmuosius pastraipų klausimus galima išspręsti atgaila ir dieviška malone, čia ši knyga nedaug tepadės. Tačiau antrosios problemos sprendimas yra žinojimas, ir čia knyga gali padėti.
Pagalbos žūtbūt reikia būtent dabar. Nes būtent dabar savo rankose laikome lemtingą žinojimą, kaip sunaikinti visą žmoniją, o doros išmanymas išslydęs pro pirštus. Kai mūsų istorijos vežėčioms buvo įmontuotas galingesnis variklis, pametėme žemėlapį. Būtent tada, kai mūsų žaislai užaugo su mumis, kai lankus ir strėles pakeitė termobranduolinės bombos, dorovės srityje tapome it kūdikiai.
Jei vaiko dorovė nesuspėja augti ir atitikti jo fizinės raidos, vaiko greitai gali nelikti. Gal tai paaiškina, kodėl daugiausia žudosi paaugliai? Žmonija dabar gyvena paauglystės amžių ir stovi ant uolos krašto.
Baisiausi (žinoma, po demonų) mūsų planetos dalykai – termobranduolinės bombos – pasiekė tai, ko nepavyko visų laikų moralistams, pamokslininkams, pranašams, šventiesiems ir išminčiams: dora tapo būtina, kad išgyventume. Trumpas ir aiškus Vistano Hju Odeno (W. H. Auden) sakinys: „Turime mylėti vienas kitą arba mirti.“
Bet kad galėtume laikytis dorybių, pirmiausia turime jas išmanyti. Kad būtume ne ydingi, o dorybingi, turime žinoti, kas yra yda ir kas yra dora.
Keistuolė Vakarų civilizacija
Šiuolaikinė Vakarų civilizacija tikrai keista, nes iš pagrindų skiriasi nuo kitų žemėje klestėjusių civilizacijų. Kuo? Akivaizdu – technologijomis. Tačiau, pažvelgus atidžiau ji pateikia naują, iš technologijų ir naujosios filosofijos kylantį atsakymą į svarbiausius klausimus: Kodėl aš gimiau? Kodėl gyvenu? Kur kreipti savo viltis, svajones, ilgesį, gyvenimą ir meilę? Kokie dalykai gyvenime geriausi? Kas yra summum bonum, didžiausias gėris?
Į šiuos amžinus klausimus naujai atsakė Frensis Beikonas (Francis Bacon): „Žmogaus pažabota gamta.“ K. S. Luisas parašė pranašišką šedevrą, kuriame dėsto, kas nutiktų, jei prie tokio naujo požiūrio pridėtume dorovės ir doros išmanymo praradimą. Daug ką pasako pats pavadinimas: Žmogaus panaikinimas.
(Žodžio žmogus vartojimas sakinyje „Žmogaus pažabota gamta“ yra lyties diskriminacija ne dėl to, kad apskritai vartojamas toks bendrinis žodis žmogus, bet todėl, kad gyvename tokioje civilizacijoje ir tokiu metu, ką Karlas Šternas (Karl Stern) yra pavadinęs (dar viena pranašiška antrašte) Bėgimu nuo moters. Veiksmą vertiname labiau nei apmąstymą, darymą labiau nei buvimą, analizę labiau nei intuiciją, problemas iškeliame aukščiau už paslaptis, sėkmę aukščiau už pasitenkinimą, siekiame užkariauti, bet ne puoselėti, renkamės greitą sprendimą, o ne visą gyvenimą trunkantį įsipareigojimą, parsidavinėjančią moterį, o ne motinystę.)
Labai seniai Aristotelis mokė, kad žinojimo siekiama dėl trijų priežasčių. Svarbiausia – dėl tiesos, antroji – dėl moralaus veikimo, paskutinė ir mažiausiai svarbi – galia arba gebėjimas gaminti daiktus: technika, technologija, praktinės žinios. F. Beikonas ir modernybė Aristotelio mokymą apvertė aukštyn kojomis.
Už nerūpestingumą skaudžiai sumokėjome. Atpildo dienos sulaukėme mes ir mūsų vaikai, o ne kokia kita tolima ateities karta. Turime priimti patį svarbiausią visų laikų sprendimą. Prie technologijų neišmanymo negrįšime, to ir nereikia. Bet galime grįžti prie doros išmanymo (bent jau turėtume to norėti) – prie išmanymo, padedančio tapti žmonėmis, kurie tomis naujomis šiurpiomis galiomis naudosis atsakingai. Kokie tie žmonės? Tvirto charakterio ir išsiugdę dorą – šiedu žodžiai dabar labai nemadingi, net trikdantys. Štai čia ir mūsų bėda.
Nesu skaitęs mūsų civilizacijos išskirtinumą taikliau nusakančių sakinių nei šie trys iš Žmogaus panaikinimo:
Yra kai kas, kas suvienijo burtus ir taikomąjį mokslą [technologijas], kartu atskirdamas juos nuo praėjusių amžių „išminties“. Senovės išminčiai pagrindinį žmogaus gyvenimo klausimą – kaip pritaikyti sielą prie objektyvios tikrovės – spręsdavo pasitelkę išmintį, savidrausmę ir dorą. O šiuolaikiniam žmogui svarbiausias klausimas, kaip tikrovę pritaikyti žmogaus norams, ir tam jis pasitelkia techniką*.
Dvi pasaulėžiūros
Įkandin naujos praktinės gamtos pažabojimo filosofijos seka ir nauja teorija, kuriai objektyvi tikrovė yra gamta, anot jos, tik gamta ir tėra. Tai natūralizmas, objektyvios tikrovės redukavimas iki dalyko, laiko, erdvės ir judesio.
Alternatyva tokiai filosofijai yra supernatūralizmas – manymas, kad objektyvi tikrovė apima ir antgamtę, Dievą. Jei „objektyvioje tikrovėje“ yra Dievas, tada geriau mes Jam pakluskime, užuot kvailai mėginę priversti Jį paklusti mums. Bet jei „objektyvi tikrovė“ yra tik gamta, tada ją galime užvaldyti, o taikytis prie jos būtų kvaila.
Abiem kryptims bendra tai, kad jose žemesnis paklūsta aukštesniam, jokiu būdu ne atvirkščiai. Ikimoderni praktinė filosofija, arba gyvenimo samprata, kilo iš ikimodernios teorinės filosofijos, arba pasaulėžiūros: Dievas yra, todėl Jam pakluskite. Moderni gyvenimo samprata kyla iš modernios pasaulėžiūros: Dievo nėra, tad būkime pasaulio dievais. Abu požiūriai nuoseklūs, bet vienas iš jų turi būti neteisingas, ir tas neteisingumas pragaištingas.
Dar visai neseniai mūsų civilizacija optimistiškai žvelgė į naująjį idealą ir iš jo kylantį visuotinio ir privalomo progreso mitą. Bet optimizmas mąžta, ir dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, žinoma, yra masinės termobranduolinės savižudybės baimė, bet antroji dar skaudesnė. Tai Zigmundo Froido (Sigmund Freud) knygoje Civilizacija ir ja nepatenkintieji išsakyta mintis: paprasčiausiai nesame laimingi, turėdami naujų, dieviškų galių.
Valdome gamtą, bet rankose nebenulaikome paties valdymo. Valdome gamtą, bet negalime ar nenorime valdyti savęs. Savikontrolė dingo būtent tada, kai pradėjome valdyti gamtą, būtent tada, kai jos labiausiai reikia.
Jei galime įveikti viską, išskyrus save pačius, akivaizdu, kad galios neturime. Vis daugiau galios gamtai telkiama silpstančiose rankose. Paveldimumas, aplinka, laiko dvasia, „neišvengiama istorijos dialektika“, žiniasklaida – visada lemia kas nors kitas, o ne mes.
Silpniausia visų laikų civilizacija
Kur mūsų silpnoji vieta?
Suprantama, tikrai ne technologijos. Esame kaip karalius Midas išsipūtę nuo naujų galių ir turtų, bet tai kainuoja: viskas, ką paliečiame, numiršta ir atšąla.
Ne proto pajėgumas. Išmokstame vis daugiau, nors tai vis mažiau ką reiškia. Esame užtvindyti žinių ir galių. Galvos tuoj sprogs. Kartais ir sprogsta.
Moraliai irgi nesame silpnesni. Apskritai nemanau, kad esame nedoresni už savo protėvius. Tiesa, esame ne tokie narsūs, ne tokie sąžiningi sau, mažiau praktikuojame savidrausmę ir, akivaizdu, nesame tokie skaistūs. Bet jie buvo žiauresni, nepakantesni, ne tokie kritiški ir mažiau žmoniški. Jiems geriau sekėsi laikytis daugiau pastangų reikalaujančių dorybių, mums – reikalaujančių mažiau pastangų. Beveik lygiosios, manyčiau.
Taigi mes nesame mažiau dorovingi, tačiau tikrai menkiau išmanome dorą. Geriau pažįstame gamtą, bet menkiau suprantame, kas yra gerumas. Daugiau žinome apie tai, kas po mumis, bet mažiau apie tai, kas virš mūsų. Kai elgiamės padoriai, pakylame virš savęs pačių. Mūsų protėviams tai nepavyko. Jų bėda – kad negyveno pagal savo principus. Mūsų – kad iš viso jų neturime.
Pirmą kartą istorijoje prarastas objektyvus doros įstatymas. Moralinio pozityvizmo (dorumas yra nustatytas ar sukurtas žmogaus), moralinio reliatyvizmo ir subjektyvizmo filosofijos pirmą kartą rodosi ne kaip maištininkų erezija, bet kaip intelektualų ortodoksija. Stulbina, kai akademinė visuomenė ir žiniasklaidos darbuotojai atmeta tikėjimą bet kokiu universaliu ir objektyviu padorumu.
Bet mūsų civilizacija, ypač tos ką tik minėtos dvi grupės, apie etiką kalba apsčiai. Diskusija dėl etikos pakeitė mirštančią etikos viziją. Apie tokią diskusiją šventasis Paulius pasakė: „Nuolat besimokanti ir vis nesugebanti pažinti tiesos.“ (Galbūt tai pranašiška įžvalga apie mūsų dienų TV pokalbių laidas?) Tai intelektualų stalo tenisas, „pasikeitimas požiūriais“, o ne tiesos paieškos. Nes kaip galime ieškoti to, kuo netikime? Sampratą, kad doroje egzistuoja objektyvi tiesa ir kad atviras protas dėl to yra ne savitikslis, bet priemonė tiesai rasti, intelektualai pašiepia kaip „naivią“, bet tai juk tiesiog sveikas supratimas ir blaivus mąstymas. (Kaip sako G.K.Čestertonas, atviras protas, kaip ir pravira burna, turi tikslą pagriebti ką nors tvirta.)
Laikais, kai viskas galima, dora – tikra revoliucija. Maišto laikais autoritetas – radikali laikysena. Netvarkingai „progresuojant“ į anihiliaciją, tradicija – didvyris ant balto žirgo.
Gyvename dviejuose pasauliuose
Dorovinės vertybės dabar yra ir asmeniškos, ir visuotinės. Viena vertus, modernų protą, anot K.S. Luiso, aptemdė „subjektyvizmo nuodai“: dorumas esą žmogaus sukurtas, asmeninis, subjektyvus, jausmo dalykas, psichologijos sritis. „Jaučiu“ išstūmė „tikiu“.
Kita vertus, sociologija dorumą suvisuomenino ir apibendrino: kas gera ar bloga, sprendžiama bendru susitarimu, o mūsų religija tapo demokratija: vox populi vox dei („tautos balsas – Dievo balsas“). Šios dvi kryptys – asmeniškumas ir visuotinumas – rodos, turėtų būti priešingos, bet moderniuose Vakaruose atsirado vienu metu.
Todėl gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose. Mūsų jausmų gyvenimas, vidinis „vertybių“ (nebe tikrųjų gėrybių) pasaulis priešinamas išoriniam pasauliui, kurį valdo socialiniai „papročiai“ (nebe tikroji dora). „Vertybės“ – įsivaizdavimai, šmėklos, mirguliuojantys dvasinės energijos pavidalai. „Papročiai“ – pliki faktai, bendras požiūris į tai, kaip žmonės elgiasi, o ne į tai, kaip jie turėtų elgtis. Esame šmėklos, gainiojamos viešosios nuomonės.
Kas būna, kai sugretiname šias dvi susvetimėjusio pasaulio puses? Kas nutinka, kai suvokiame, kad mūsų subjektyvus supratimas – objektyvios realybės pranašas, kad objektyvi trikovė nėra vien pliki faktai, bet ir gėrybės, ne vien tai, kas yra, bet ir tai, kas turėtų būti, ne tik faktas, kad visuomenė elgiasi šiaip ir anaip, bet ir faktas, kad visuomenė turėtų elgtis taip ir anaip.
Šių dviejų mūsų suskilusio pasaulio pusrutulių susiliejimas – tarsi ilgai lauktas dviejų mylimųjų susitikimas. Mus nukrato šiurpulys, gilus ir gniaužiantis kvapą. Martinas Buberis (Martin Buber) rašo:
Kartkartėmis, kai nuo Aš ir pasaulio susvetimėjimo žmogų pagauna šiurpas, jam į galvą ateina mintis, kad reikia ką nors daryti… Ir paklusni, vikri mintis, garsėjanti greitumu, žaibiškai piešia paveikslų seriją – ne, dvi serijas, dešinėje sienos ir kairėje. Vienoje sienoje matyti… Visata. Iš žvaigždžių sūkurio išnyra mažutė Žemė, iš sumaišties Žemėje išnyra mažas žmogutis, ir štai istorija jau neša jį per epochas, kad jis kantriai atstatinėtų jos niokojamą kultūrų skruzdėlyną… Kitoje paveikslų serijoje skleidžiasi siela. Verpėja verpia – verpia visų žvaigždynų sukimąsi, visų kūrinių gyvenimą, visą pasauli istoriją. Viskas yra vieno siūlo verpinys, jis jau vadinamas nebe žvaigždynais, kūriniais ir pasauliu, o tik pojūčiais ir vaizdiniais, netgi išgyvenimais ir sielos būsenomis…
Kai tik susvetimėjusį žmogų ima krėsti šiurpas ir kai tik pasaulis jam ima kelti siaubą, žmogus pakelia akis (į kairę arba į dešinę – nelygu kaip papuola) ir pamato paveikslą. Jis mato, kad Aš yra pasaulyje ir kad iš tikro nėra jokio Aš, o tai reiškia, kad pasaulis tam Aš negali padaryti nieko bloga, ir žmogus nusiramina; arba jis pamato, kad pasaulis glūdi tame Aš ir kad pasaulio iš tikrųjų visai nėra, taigi pasaulis tam Aš nieko negali padaryti, ir jis nusiramina…
Bet ateina akimirka, ji jau nebetoli, kai šiurpo krečiamas žmogus pakelia akis ir tarsi žaibo šviesoje išvysta abu paveikslus. Ir dar didesnis šiurpas jį nupurto**.
Dorinis neišprusimas
Kad neišmanome dorybių, rodo du dalykai: dorybių aiškinimasis išstūmė patarles. Ką tai reiškia?
Patarlės – praktinės išminties santrauka, mūsų protėvių patirtis. Tai dorinės tiesos, kartais tik pusiau tiesos, bet vis dėlto tiesos. jos kalba apie tikrąsias dorybes. Bet mes jomis nebetikime. Todėl mums ir patarlės nebereikalingos. Tikime diskusija, keitimusi įžvalgomis apie dorybes, „dorybių aiškinimusi“.
Štai kas yra dorybių aiškinimasis: vadovai (nebe mokytojai, nes nebėra nieko tikra, ko būtų galima mokyti) ragina studentus nusistatyti ir išsiaiškinti asmenines vertybes, užduodami jiems klausimus. Panašu į Sokrato metodą, bet luktelkit.
Tai klausimai nebe apie dorybių pamatą – principus. Jie apie jausmus ir pagrindimą – išskaičiavimą. Pavyzdžiui, jei gelbėjimo valtyje esate jūs ir dar keturi žmonės, o maisto tėra tik dviem, ką darytumėte? Toks klausimas nepasiekia moralumo šaknų. Neklausiama apie dorybes ir ydas, apie charakterį, o tik to, ką darytumėte, ar greičiau – ką darydamas „jaustumėtės patogiau“. Klausimas dėl aborto studentui pateikiamas taip pat, tokiu pačiu tonu, kaip prašymas pasirinkti Kalėdų dovaną ar kokį maistą valgyti. O vaikai (ir vaikai mumyse) tonui labai jautrūs.
Teoriškai vadovas niekur studentų nenukreipia. Aiškinantis vertybes yra vienintelis dorinis absoliutas – jog jokių dorinių absoliutų nėra, vienintelis vadovui draudžiamas dalykas – mėginti įpiršti savas pažiūras kaip teisingas ar netgi teigti, jog dorybių srityje egzistuoja objektyvi tiesa. Tai reikštų, kad kai kurie studentai klysta, o čia jau būtų „teisimas“, vienintelė šiuo atveju pripažįstama nuodėmė. Tiesą pasakius, šiam požiūriui sunku atsispirti: kiekvienas gali prisirankioti dorybių pagal savo ar bendrą skonį; niekas neturi teisės mokyti kito; dorybės yra „mano“ ir „tavo“, o ne tiesiog tikrosios dorybės; trumpai tariant, dorybės – ne faktai, bet jausmai.
Daugelis šios krypties teoretikų atvirai pripažins, kad dorybių aiškinimasis mokykloje sąmoningai diegiamas dėl socialinės revoliucijos, kad būtų sugriautas tėvų, besilaikančių regresyvių ir represyvių vertybių, autoritetas ir taip rastųsi socialinių pokyčių. Tradicinės dorybės nepuolamos racionaliai, tiesiogiai ir atvirai, nes teoretikai arba nepasitiki atvirumu ir argumentavimu, arba greičiausiai apdairiai to vengia, kad nepatirtų triuškinančio pralaimėjimo. Dorybių aiškinimasis nėra smarkus kirtis kalaviju, tai tik gudrus, pritarimą reiškiantis mirktelėjimas. Ir ką pagaliau gali išmanyti tėvai, neturintys sociologijos daktaro laipsnio?
Menko dorumo keliamas pavojus
Už etikos be dorybių ir ydų mokymo slypi nuostabi strategija. Tai nėra organizuotas ir sąmoningas judėjimas ar susitarimas, bent jau tikrai ne žmonių sumanytas. Bet jis veikia tarsi skiepai. Siūlant truputėlį etikos ar pseudoetikos sukuriamas imunitetas tikriems dalykams, kaip maža dozė bakterijų, pavyzdžiui, karvių raupų, sukuria imunitetą raupams.
Šis imunitetas paprastai reiškiasi manymu, kad jau žinome viską, ką reikia, ir dėl to galima niekinti tuos, kurie atvirai arba netiesiogiai kritikuoja populiarųjį dorumą (skiepus). Pasitelkiamas galingas ginklas – žodis fanatikas. Šiandien nerasime kito tokio galingo žodžio, kuriuo pavadintas žmogus išstumiamas iš įvairių visuomenės sluoksnių, o didžiausią įžeidimą jis reiškia prišlietas prie kito žodžio: „religinis fanatikas“. Žinoma, nedaroma jokia perskyra tarp religinio fanatizmo ir tradicinio tikėjimo.
Jei kokteilių vakarėlyje prisipažinsite, kas jūs, pavyzdžiui, mėgstate žaisti su dygliakiaulėmis ar ketinate komunistams perduoti ČŽV paslapčių, kad svarstote, ar netapus teroristu Palestinoje, aplink jus ims šurmuliuoti sužavėta minia, pasirengusi klausytis. Bet jei išpažintumėte tikįs, kad Jėzus yra Dievas, miręs tam, kad išgelbėtų mus iš nuodėmių, ar kad dangus ir pragaras iš tiesų egzistuoja, labai greitai kalbėsitės su sienomis, nuo kurių dvelks atsitolinimo šaltis.
Štai kodėl didieji nusidėjėliai, nepaskiepyti menku padorumu, tampa didžiais šventaisiais daug dažniau nei „gerbiami“ paskiepyti žmonės. Etika be doros yra „menkas padorumas“. Tarsi religija be Dievo, bent jau be gyvojo Dievo. Turėti reikalų su gyvuoju Dievu šiek tiek primena branduolinio karo klausimą: visą dieną gali nerasti ramybės.
Bet drumsti ramybę gali ir ateizmas. Mums nepatinka būti liūdinamiems radikalių dalykų. Daugybę žmonių ateizmas patraukė nuoširdžia ir nepakeliama didžių ateistų Nyčės (Nietzsche), Kamiu (Camus) ir Sartro (Sartre) neviltimi, bet plačiai paplitusi neapibrėžiamos dieviškosios sąmonės ar „galios“, – kaip antai Žvaigždžių karuose, – religija teikia nuostabų nusiraminimą gilaus nebūties siaubo ir nemažesnį siaubą keliančio didžiausio gėrio akivaizdoje.
Sergantys žino, kad jiems reikia gydytojo, kalbėjo Jėzus, bet to nežino sveikieji (ar tokiais save laikantys). Neišlaikantys jokios etikos, makiavelistai, pasiruošę atsiversti: šventasis Augustinas, šventasis Pranciškus, šventasis Ignacijus, Čakas Kolsonas (Chuck Colson). Tie, kurie rodos, laikosi etikos, bet iš tiesų – neišlaiko, patogiai snūduriuoja iliuzijoje.
Etika be doros – iliuzija. Koks aukščiausias etikos tikslas? Padaryti žmones gerus, tai yra dorybingus. Kaipgi pareisime namo neturėdami dorybių ir ydų žemėlapio, juolab kad esame išklydę iš kelio? Taigi vienintelis beveik visiems aiškus dalykas – šiuolaikinis žmogus yra paklydęs.
O kol etika nyksta, diskusijos apie etiką tarpsta. Vienas dažniausiai pasirenkamų kursų vidurinėse mokyklose ir kolegijose – etika. Bet paprastai ten dėstoma etika yra drungna, neužčiuopianti esmės, neturinti galios, nes tokia etika, kuri nepateikia gero vyro ir moters vizijos, etika be dorybių ir ydų, pabrėžia veikimą, o ne buvimą, kas būdinga ir šiuolaikinei visuomenei. Tokia etika neužduoda dviejų pačių svarbiausių klausimų: kas yra žmogus ir koks jo gyvenimo šioje žemėje tikslas?
K.S.Luisas teigia, kad etikai rūpi ne vienas, o trys svarbūs klausimai, ir kaip pavyzdį pasitelkia plaukiančią flotilę. Pirma, laivai turi plaukti taip, kad nesusitrenktų, – tai socialinė etika, ir to mokoma. Antra, kiekviename laive turi būti palaikoma tvarka, kad jis nenuskęstų, – tai dorybių ir ydų klausimas, ir to nemokoma. Galiausiai, laivai turi žinoti tikslą, kur ir kodėl jie plaukia, štai kas svarbiausia, ir tai yra pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslo klausimas. Tai religinis klausimas, kurio, žinoma, niekas neužduoda ir dar rečiau į jį atsako.
Drungna etika nieko neužgaus. Joks dėstytojas neišdrįs studentui pasakyti, kad šis klysta ir turi pasikeisti. Nedrįstame prieštarauti. Jei kuriam nors bibliniam pranašui būtų leista dėstyti šių dienų universitete ar kalbėti per televiziją, jis bemat būtų apšauktas „fanatiku“, „autoritaristu“, „reakcionieriumi“, „naivuoliu“ ir greičiausiai „fundamentalistu“ (apimančiu visus tuos epitetus). Pats Jėzus – tas Jėzus, apie kurį pasakojama evangelijose, o ne šiuolaikinės selektyvios vaizduotės „romus ir švelnus Jėzus“ (tai tik vienas iš daugelio Jo apibūdinimų), – būtų labiausiai nepriimtas. Jį antrą kartą nukryžiuotų žodžiais.
Kodėl Jėzus tapo tik „romus ir švelnus“? Nes visas dorybes sutraukėme į vieną – būti mieliems – ir Jėzų matuojame savo matais, užuot patys taikęsi prie Jo.
Bet kodėl visas dorybes sutraukėme į buvimą mieliems? Nes iš visų gėrybių pasilikome tik susijusias su mielumu: malonumą, patogumą, pasitenkinimą. Susiprastinome iki malonumo ieškančių gyvulių.
Bet kodėl taip susiprastinome? Nes esame visiški materialistai. Etika visada šaknijasi metafizikoje, o moderni etika – modernioje metafizikoje, modernioje pasaulėžiūroje, taigi prietare, kad objektyviai reali yra tik gamta, kurią suprastinome iki materijos.
* C.S.Lewis, The Abolition of Man, New York: Macmillan, 1943, 87–88.
** Martin Buber, Dialogo principas: Aš ir Tu, vertė T. Sodeika, Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 1998, 138–139.
Šaltinis: Peter Kreeft. Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, 19–32.
Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė