Priešrinkiminis įrašas veidaknygėje buvo paskutinis įspėjimas dėl artėjančios didžiulės apgaulės. Beviltiškas.
Apsvaigę nuo kovingos R. Žemaitaičio „antilandsberginės“ retorikos ir masiškai balsavę už „Nemuno aušrą“ rinkėjai buvo atvilioti į senąjį narvą. Tą patį konservatorišką narvą, iš kurio išlaisvinti Lietuvą žadėjo dar vienas gelbėtojas.
Sekmadienio nakties euforiją dėl „Namuno aušros“ sėkmės ir neva brėkštančio laisvės ryto jau po kelių valandų turėjo išsklaidyti atsikvošėjimo ir apmaudo pagirios. Kai išaušus pirmadieniui buvo pranešta, kad R. Žemaitaičio valdančioje koalicijoje nebus. Tas pagirias turėjo dar labiau apsunkinti ir apkartinti pavėluotai sugrįžęs prisiminimas, kad baudžiamoji byla nenutraukta ir patekus į Seimą vėl laukia apkalta. Puikiai atlikęs vedlio-masalo vaidmenį ir sugrąžinęs permainų troškusius žmones į narvą R. Žemaitaitis niekam nebereikalingas.
O narvas, iš kurio šitaip trokšta ištrūkti ir į kurį džiaugsmingai sugrįžta, savo giliausia esme iš tiesų konservatoriškas. Juk neturėtų būti taip jau sunku suprasti, kad G. Landsbergis, V. Blinkevičiūtė, S. Skvernelis, R. Karbauskis, V. Čmil ir kiti lietuviškojo partinio spektaklio personažai yra tik mirguliuojančios kaleidoskopinės TO PATIES kaukės. To paties partinio Protėjo, arba tos pačios partijos pavidalai.
Bet akivaizdu: rinkėjai masiškai balsuoja už G. Palucko partiją, kuri džiūgauja dėl neįtikėtinos „pažangos“, kad lietuviai masiškai keičiami jų darbo vietas užimančiais pigesniais užsienio vergais. Ir jie noriai renkasi S. Skvernelį, privatizavusį Ignitį ir atvėrusį kelią „nepriklausomiems“ elektros tiekėjams nevaržomai plėšti jos vartotojus, sukūrusį šiltnamio sąlygas nusiaubti šalies miškus. Kas tai: masinis užmaršumas ar sąmoningas kantraus lietuvio mazochizmas?
Bet kaip tas Nacionalinis susivienijimas?
Nelengva išsakyti mintis ir nuotaikas po šių rinkimų. Pirmiausia nuoširdžiai dėkoju visiems, mus parėmusiems savo balsais. Na, o dėl rezultatų neketinu, kaip įprasta daryti tokiais atvejais, ieškoti klaidų ir muštis į krūtinę, kad esame nevykėliai, vėl nesugebėję pasiųsti piliečiams suprantamos ir patrauklios žinios. Be abejo, būta klaidų ir galėjome padaryti daugiau ir geriau.
Šį kartą nuspręsta: užteks atgailauti ir kaltinti save. Visi, kas nėra aklas, matė ir girdėjo tai, ką įvertino parėmusieji balsais rinkėjai ir buvo priversti pripažinti Nacionaliniam susivienijimui nepalankūs arba net atvirai priešiški sisteminiai politologai. Per ketverius metus sunkiai ir atkakliai dirbdami smarkiai ūgtelėjome. Ir į šiuos rinkimus atėjome kaip vienintelė visai kitos „lygos“ partija. Sausai konstatuoju: esame vienintelė opozicinė jėga, įstengusi visais atžvilgiais — intelektualiniu, organizaciniu, įvaizdžio ir kt. — prilygti didžiausioms sisteminėms partijoms ir kaip lygūs grumtis su jomis visuose rinkiminės kampanijos mūšiuose.
Siūlėme ir kvietėme kartu pralaužti konservatoriško narvo grotas ir bendromis jėgomis apginti lietuvišką Lietuvą bei išlikti tokios Lietuvos šeimininkais ir tęsėjais. Bet likome tik nedaugelio išgirsti ir suprasti. Tai akivaizdus faktas. Kodėl taip?
Reikės pasukti galvą. Galbūt mumyse nuolankumo sindromas įsišaknijo taip stipriai, kad elgiamės kaip į laisvę paleisti vergai ar baudžiauninkai, kurie, paklaidžioję tos laisvės atvertais keliais, pavargsta ir savanoriškai grįžta pas maitinusį šeimininką. O gal nereikia lietuviškos Lietuvos, nes išblėsęs noras būti ir išlikti lietuviais. Prielaidų daug, teks aiškintis ir mėginti suprasti.
Kol kas kirba vienintelis ir principinis klausimas: galbūt išmušė valanda, kai Nacionalinis susivienijimas ir apskritai Tautos idėja jau mažai kam reikalingi?
Gal įsėdę į „pažangos“ traukinį ir juo lekiantys į šviesią ateitį lietuviai paprasčiausiai nebenori būti lietuviais?
Nežinau ir neturiu atsakymo. Teks apsispręsti, ką daryti su ta nežinomybe ir kaip elgtis toliau stovint jos akistatoje.