Nacionalinis susivienijimas nepateko į Seimą, netapo parlamentine partija ir tai, žinoma, nemenkai žmonių daliai yra liūdniausia pirmojo rinkimų turo naujiena. Tačiau ar galėjo NS pasirodyti geriau, neturėdamas partinės struktūros per visą Lietuvą ir institucinio įsišaknijimo regionuose? Nežinau nežinau… Taigi, kaip atrodo, NS turės ką veikti per šią kadenciją, lipdydamas savo partijos tinklinę struktūrą kaip korį kantriu darbu, atidėdamas geresnės dalios viltį iki kitų rinkimų.
Kaip dabar atrodo, žiūrint į nueitą kelią, NS vizitai į regionus pasiteisino politinio švietimo ir žmonių sąmoningumo kėlimo požiūriu, tačiau dėl struktūrinio įprasminimo trūkumo tokie švietėjiškos veiklos rezultatai kol kas dar netapo tuo svertu, kuris leistų persikelti minėtai partijai į parlamentinio veikimo lygą. Kas be ko, žinome ne vieną atvejį mūsų padangėje, kai politinės partijos ar į partijas panašūs dariniai patekdavo į parlamentą kilusio ar dirbtinai sukelto ažiotažo būdu, tačiau tokie dariniai, kas taip pat gerai žinoma, neišlikdavo ilgiau nei vieną sezoną su savo lyderiais vienos dienos kalifo vaidmenyje. Savo ruožtu nekyla jokių abejonių dėl to, kad NS partija ruošiasi užsibūti mūsų padangėje tiek ilgai, kiek gyva liks Lietuvos tikrąja to žodžio reikšme idėja, palaikydama tokią gyvastį dar ir kaip savo buvimo prasmingumo pagrindą.
Tačiau svarbiausias dalykas, kurį jau dabar reikėtų labai aiškiai įvardyti kaip leidžiantį atverti prasmingo kalbėjimo horizontus naujomis aplinkybėmis ir atpažinti NS tikrąjį svorį bei vaidmenį laimėje ir nelaimėje, yra paprasčiausias pastebėjimas, kad jeigu nebūtį tokios partijos kaip NS, tokį NS reikėtų strimgalviais, neatidėliojant nė minutės išgalvoti. Mūsų visų laimei nieko išgalvoti šiuo požiūriu nėra jokio reikalo, realybė net truputėlį viršija lūkesčius, taigi tikrai nėra taip blogai, kaip gali atrodyti iškart po rezultatų paskelbimo nakties.
Net ir nepatekusi į Seimą, NS išlieka Budinti partija. Rašau šį žodį iš didžiosios raidės, nes NS yra vienintelė partija šiandien budinti dėl tautos išlikimo, kai laimėjusios partijos iš esmės lenktyniauja tik dėl garbės – kam geriau pavyks paserviruoti lavoną, kas efektingiau pasirūpins tautos laidojimo įkapėmis. (Jau rinkimų debatai iš esmės buvo organizuoti taip, kad mugės šurmulyje svarbiausi dalykai buvo nukišti toli nuo akių ir rinkėjas, kaip tas Hansas, buvo gundomas savo turtus išmainyti į atšipusį galąstuvą). NS yra Budinti partija dar ir ta šalutine reikšme, kad dalyvauja ne tik kovose dėl valdžios, bet dar ir puoselėja ilgalaikes tautos švietimo programas, neužmigdama žiemos miegu, kai politinio sezono intensyvumas sumažėja, apslopsta politinės batalijos. Akademinės bendruomenės suburta partija, kaip atrodo, nesiekia atsikratyti tokio savo šleifo, ar ne? Didesnis nei konkurentų politikos lauke NS intelektinis potencialas nėra joks trūkumas dar ir dėl to, kad prikišamai parodo naujosios konfigūracijos stribų mentalinį nususimą, kai jie bando įpiršti savo įsivaizdavimą, kad rūpestis lietuviškos tautinės tapatybės išsaugojimo reikalais kyla iš žmonių atsilikimo, neva yra „vatnikų“ vardo vertas užsiangažavimas.
Toliau pasakysiu, kas be ko, truputėlį paradoksaliai skambantį dalyką, kad, nepatekusiam į Seimą NS, likimas dar aktualiau nei anksčiau primeta užduotį tapti lietuvių tautos lobistu.
Jau tikriausiai turėjome progų pastebėti, kad įtakingasis triumfavusios Socialdemokratų partijos (LSDP) veikėjas Gintautas Paluckas skelbia, kad dirbtinai forsuojama, įgyjanti šalies kolonizacijos pobūdį imigracija Lietuvoje yra pažangus procesas, kurį reikia ir toliau skatinti, palaikyti. Žinia. G. Paluckas mąsto kaip visiškai nutautėjęs, atšipusios vaizduotės verslo magnatas ar plantatorius, kuriam svarbiausia vertybė yra pigi darbo jėga, galimas daiktas taip ar panašiai mostančių Socialdemokratų partijoje yra ir daugiau, todėl NS kyla pareiga Vilijos Blinkevičiūtės socialdemokratams priminti, paradoksaliai tariant, tą socialdemokratiškai sufokusuotą ir profsąjungų judėjimo išpuoselėtą nuostatą, kad dėl darbdavių nepažaboto egoizmo pradedama, neretai dirbtinai skatinama ekonominė imigracija į šalį gali numušti darbo jėgos kainą ir pabloginti čia nuo seno dirbančiųjų žmonių padėtį. Truputėlį supaprastintas, bet dėl to ne mažiau teisingas klausimas yra toks: ką rinksis rinkimus laimėję socialdemokratai – dirbančiųjų, Lietuvos ir civilizuotų darbo santykių ar pasaulio be ribų, peržengiančio bet kokias saiko atžymas gobšumo pathos pusę?
Jeigu toks tarpusavio susikalbėjimas būtų galimas bent iš principo, būtų galima sakyti, kad Bronislovo Genzelio skiepas Lietuvos socialdemokratų partijoje nepražuvo veltui…