echo.msk.ru | 2014 m. kovo 10 d.
1. Pagrindiniai sprendimai jau priimti. Įsiveržimas į Ukrainą (apie šį ketinimą labai akivaizdžiai byloja 2014 metų kovo 1 dienos Rusijos Federacijos Tarybos nutarimas „Leisti RF prezidentui panaudoti Ginkluotąsias Rusijos Federacijos pajėgas Ukrainos teritorijoje siekiant normalizuoti visuomeninę politinę padėtį šioje šalyje“) neįvyko. Būtent apie tai kalba tas faktas, kad buvo sustabdyti prie Ukrainos sienų surengti stambaus masto kariniai mokymai. Nutraukus mokymus, žiniasklaidoje stiprėjanti „patriotinė“ isterija tėra „paguodos prizas“, kurį Rusijos valdžia įteikė pati sau, už savo pačios (t.y. biudžeto) pinigus.
2. Svarbiausia priežastis, dėl ko buvo atsisakyta įsiveržti (į Ukrainą), – JAV ir jų sąjungininkų europiečių griežta pozicija dėl šio konflikto. Kremlius išgirdo ir suprato teisingai ir kovo 2 dienos NATO Generalinio sekretoriaus pareiškimą („Šiandien aš sukviečiau NATO Tarybos posėdį dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje ir dėl prezidento Putino grasinimų šiai suvereniai valstybei. Tai, ką šiuo metu Rusija daro Ukrainoje, pažeidžia Jungtinių Tautų Organizacijos įstatus. Tai kelia grėsmę taikai ir saugumui Europoje. Rusija privalo nutraukti savo veiksmus ir savo grasinimus“), ir JAV prezidento bei Europos Tarybos pareiškimus.
Tai, kad šiuo momentu (2014 m. kovo 10 d. 12:00) dar nėra adekvačių sankcijų, neturėtų klaidinti – Vakarai lėtai įsibėgėja; tai neišvengiamas demokratinės sistemos „trūkumas“, kai nėra vienvaldžio valdovo, galinčio vienu „deržavos“ delno mostu pasiųsti į karą minias savo pavaldinių (prisiminkime, kiek mėnesių prireikė JAV „įšliaužti“ į Antrąjį pasaulinį karą). Tarp kitko, net draugui Stalinui nuo pakto su Hitleriu pasirašymo iki vienbalsio pritarimo Aukščiausiosios Tarybos sesijoje prireikė visos savaitės!
3. Norint adekvačiai įvertinti Rusijos ir civilizuoto pasaulio tiesioginės konfrontacijos pasekmes verta atminti, kad šalies „kuveitizacija“ (apie kurios grėsmę protingi žmonės perspėjo dar 1992 metų pavasarį) yra visiškai įvykęs faktas. Kad tuo įsitikintum, pakanka užeiti į bet kurią parduotuvę: praktiškai neįmanoma aptikti Rusijoje pagaminto lygintuvo ar atsuktuvo; vaistinėje trys ketvirčiai visų vaistų – importiniai, o tie, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neva sukurti Rusijoje, iš tiesų yra rusiškuose fabrikuose iš importinių vaistų substancijos pagamintos tabletės; rusiška dešra gaminama iš šaldytos argentinietiškos mėsos, rusiškas alus verdamas iš importinio salyklo ir importinių apynių ir t.t.
Ekonomines visuotinio prekybos embargo šiuolaikinei Rusijai pasekmes galėtume prilyginti masiniam branduolinių raketų smūgiui. „Bananų respublika“ negali savo valios primesti industriniam išvysčiusiam pasauliui – net jei ji ir vadina save „didžiąja energetine valstybe“. Priešingai, vadinamųjų „Vakarų“ priklausomybė nuo rusiškų žaliavų tiekimo nėra jau tokia kritiška. JAV, Kanadai ir Japonijai rusiškų žaliavų tiekimas apskritai nelabai reikšmingas. Europa gauna 65% suvartojamų dujų ir 70% naftos ne iš Rusijos ir tik 10% Vokietijos elektros energijos pagaminama naudojant dujas.
Negana to, kai kurios materialinės prielaidos (uostų terminalai, tanklaivių laivynas, palankaus momento laukiantys tiekėjai) gali iki nulio sumažinti rusiškų angliavandenių pirkimus; kol kas taip neatsitinka tik todėl, kad „Gazpromas“ savo laiku sugebėjo Europos vartotojams įpiršti ilgalaikes sutartis, jų atsisakymas Europoje būtų sutiktas su palengvėjimu. Kalbant apie prekių į Rusiją eksportą, kuriuo neva „palaikoma vokiškoji pramonė“, tai 2013 metais jis sudarė vos 3,3% (36 iš 1094 milijardų bendrojo eksporto). Paprasčiau tariant, Rusijos pardavimų rinkos praradimą Europos gamintojai išgyvens be nuostolių.
4. Vienintelis taškas, kuriame Rusija gali teigti pasiekusi savižudišką „pergalę“, kol kas tėra Krymas.
Teoriškai Krymas – tai perlas, „aukso dugnas“. Praktiškai Krymas šiandien – tai dotuojamas, probleminis, iš esmės ir visapusiškai kriminalizuotas regionas su gyventojais, abejingais (ar tiesiog priešiškais) revoliucijai, nugalėjusiai Kijeve. Su pagrindine Ukrainos teritorija plona ir lengvai blokuojama sąsmauka sujungtą pusiasalį panaudoti kaip placdarmą rusų armijai įsiveržti į Ukrainą yra visiškai beprasmiška; kaip tik todėl esamos situacijos palyginimas su 1938 metų „Sudetų krize“ greičiau sudrumsčia, nei praskaidrina žvilgsnį.
Anuomet Miunchene A.Hitleriui atidavė pasienio ruožą, juosiantį Čekiją iš šiaurės, vakarų ir pietų, be to, tai buvo galingai įtvirtintas rajonas (kalnai, kurių perėjos blokuotos gelžbetoniniais dotais). Sudetų juostos netektis Čekoslovakijos gynybai reiškė tiek pat, kiek sveikam žmogui prarasti 70 proc. odos. Nieko panašaus šiandieninėje „Krymo krizėje“ nėra. Krymo valstybinės priklausomybės problema – tai „politinis pokeris“, o ne pragmatinė nauda.
5. Ką tik gimusiai Ukrainos vyriausybei atsikratyti šios naštos iš esmės būtų tarsi dovana. Nugalėjusios revoliucijos moraliniai iškovojimai kol kas dar pakankamai ženklūs, leidžiantys iškęsti „įvaizdžio“ nuostolius, kad nesugebėta apsaugoti Krymą nuo Rusijos agresijos.
Krymo užgrobimas Putinui yra svarbiausias (jei ne vienintelis) būdas nukreipti elektorato dėmesį nuo jau įvykusio Ukrainos praradimo, t.y. nuo to, kad galutinai žlugo Rusijos imperijos atgaivinimo planas. Siekdamas šio tikslo, jis pasirengęs eiti pakankamai toli – net iki tarptautinės Rusijos izoliacijos ir šalies, kurią iš visur pašalino ir kurios vieninteliai sąjungininkai būtų Kim Čen Yno, Maduro ir Irano ajatolų šalys.
Tačiau Amerikai viskas dar rimčiau. JAV kartu su Didžiąja Britanija ir Rusija pasirašė 1994 metų gruodžio 5 dienos „Budapešto memorandumą“, kuriame – mainais į Ukrainos atsisakymą turėti branduolinę ginkluotę – įsipareigojo „gerbti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir esamas sienas“. Amerika negali sau leisti situacijos, kai jos pasirašyti įsipareigojimai virsta popieriaus skiaute. Negali todėl, kad jau kitą dieną iškils klausimas: kokia yra pjaustyto žalsvo popieriaus lakštų su amerikiečių prezidentų portretais tikroji vertė.
6. Nėra prasmės spėlioti, kuo pasibaigs „Krymo krizė“ – rimtai prognozei reikalingi kiti informacijos šaltiniai. Vis dėlto jau šiandien galima nužymėti vieno iš galimų (mano manymu – ir geriausio) sprendimo kontūrus. Būtent: „žalieji žmogiukai“ išnyksta, ištirpę Sevastopolio įlankos rūke; tame rūke tirpsta kriminalinio nusikaltėlio, pravardžiuojamu „Goblinu“, vadinamoji „vyriausybė“; ministras Šoigu paaiškina žurnalistams, kad ne jis sukūrė „Krymo savigynos būrius“ ir ne jo reikia klausti, kur jie pradingo; vyriausybė Kijeve skelbia datą, kada įvyks normalus (skaidrus, tarptautinių organizacijų kontroliuojamas, be „tituškų“ su armatūra prie balsadėžių) referendumas dėl Krymo statuso.
Po to Putinas gali sukviesti spaudos konferenciją ir tvirtai žvelgdamas į Kremliaus parinktų ištikimų žurnalistų akis pareikšti, kad visus savo pažadus jis įvykdė: neleido siono-banderovcams išsivirti kukulių rusų vaikų kraujyje, Kryme rengiamas referendumas, Rusija pasirengusi išskėstomis rankomis sutikti savo kraujo brolius. O jei broliai nenorės, tai ne taip jau labai ir reikia, pas mus yra savas Sočis; bet kuriuo atveju jėga užkariauti Krymą Putinas niekam ir niekada nežadėjo – stebėkite rankas.
7. Nepriklausomai nuo to, kaip ir kada išsispręs „Krymo krizė“, putiniškoji Rusija jau patyrė pralaimėjimą, o naujoji revoliucinė Ukraina jau laimėjo. Niekas iš Vakarų ir Rytų atsakingų politinių lyderių nepamirš 2014 metų kovo 1 dienos vakaro, kai Federacijos Taryba – neuždavusi nė vieno klausimo, draugiškai ir vieningai – balsavo už karą su taikia kaimynine šalimi, kurioje gyvena kraujo, tikėjimo ir bendros istorijos broliai. Rusų žiniasklaidos isterija ir apkvailintų apkiautėlių masių militaristinis tvaikas taip pat neliks nepastebėti. Bus pasekmių – rimtų ir ilgalaikių.
Išorės agresoriaus grėsmė Ukrainai tapo galingu visuomenės susitelkimo įrankiu. Buvusių homo sovieticus, šiandien tampančiais demokratinės europinės šalies piliečiais, sąmonę spėriai apleidžia „sovietžmogio“ likučiai. Kovo 9 dienos ukrainiečių televizijos kanalo „1+1“ surengta apklausa pateikė kerintį rezultatą: Ukrainos stojimą į ES palaikė 77%, stojimą į NATO – 70%. Didysis Nacionalinis Rusijos Lyderis pasiekė tokį rezultatą, kokį pasiekti naujoji Ukrainos valdžiai taikos metu būtų stengusis ilgus metus…
Autorius – garsus rusų istorikas ir apžvalgininkas.