Tiesos.lt redakcija
Šių metų kovo 25 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime nurodė partijoms pasirašyti susitarimą dėl šalies saugumo. Kovo 29 dieną be jokių aptarimų 7 parlamentinės partijos, išlaikomos valstybės biudžeto lėšomis, pasirašė prezidentės inicijuotą susitarimą dėl 2014–2020 metų Lietuvos saugumo politikos strateginių gairių. Karo akivaizdoje, apie kurį išsijuosę skelbia Vytautas Landsbergis, prezidentė ir jos bendrininkai konservatoriai, liberalai, o dabar jau ir socialdemokratai, didinsime karo biudžetą. Liberalai net įstojo į Šaulių sąjungą, tik dar nepateikė įstatymo projekto dėl šaulių apginklavimo ir nepaskelbė apie liberalų jaunimo ėjimą į šauktinių kariuomenę. Kažkas nauja – nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją, visų pirma, LKP (vėliau – LDDP, socialdemokratai) ir liberalai Aukščiausioje Taryboje tiesiog isteriškai trukdė krašto apsaugos kūrimui. Konservatorių, įsisteigusių tik 1993 metų gegužės 1 dieną, nuopelnų ir būti negalėjo.
Mūsų istorinė patirtis ir Ukrainos pavyzdys patvirtina, kad ginti Tėvynę reikia darbais, o ne provokaciniais tuščiais šūkiais.
Lyg nujausdamas apie kovo 29 dienos susitarimą, dar kovo 25 dieną kaip signataras raštu kreipiausi į Seimą, prezidentę ir Vyriausybę ir paraginau nedelsiant atkurti neteisėtai panaikintas šauktinių kariuomenę ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Priminiau, kad tebegalioja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis, nustatantis, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, o įstatymo nustatyta tvarka mūsų piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Mano veikla 1990–1992 m. kuriant Lietuvos krašto apsaugos sistemą (Aukščiausiosios Tarybos krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, 1991 m. sausio 13-osios naktį išrinktas Ministro Pirmininko pavaduotoju, Laikinosios gynybos vadovybės narys ir VSD vadovas) suteikia man moralinę teisę to reikalauti.
Kodėl pažeidžiant mūsų Konstituciją atsisakyta visuotinės karo prievolės ir apsiribota samdinių kariuomene? Pradėjo tai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, pabaigė Rasa Juknevičienė. Estijos, manančios, kad ji nėra tokia turtinga ir nepatriotiška šalis, kad atsisakytų šauktinių kariuomenės, Šveicarijos, manančios, kad ginklas turi būti kiekvieno kasmet karo mokslų apmokamo šveicaro namuose, ir vienintelės, pritaikiusios Ukrainą užpuolusiai Rusijai realias ekonomines sankcijas nutraukiant derybas dėl sutarties su Rusijos vadovaujama Muitų sąjunga, pavyzdžiai parodo, kokiomis turi būti save gerbiančios ir ginančios šalys. Beje, Suomija, skirtingai nei mes ar broliai latviai ir estai, savo laiku nepabijojusi ginklu pasipriešinti Tarybų Sąjungai ir apgynusi nepriklausomybę, nėra NATO narė, o su Rusija sugeba palaikyti ekonomiškai sau labai naudingus santykius. Mums, turintiems tokias beviltiškas valdžias, kurių veiksmai ar neveikimas naudingi išskirtinai tik Rusijai, bet ne Lietuvai, narystė NATO šiuo metu yra vienintelė mūsų gynybos viltis. Gerbiu mūsų kariuomenės profesionalus, tačiau to deja neužtenka. Samdinys yra samdinys, kuriam ryt kažkas gali sumokėti daugiau – taip stebėjimąsi mūsų trumparegiškumu atsisakant šauktinių kariuomenės pernai aiškino kolegos estų signatarai.