Tęsiame buvusio Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojo, antrosios kadencijos Seimo kontrolieriaus Kęstučio Milkeraičio straipsnių, skirtų pilietiniam Tiesos.lt portalui, ciklą.
Pirmąjį ciklo straipsnį „Šis tas apie tiesos ir teisingumo problemas“ skaitykite ČIA, antrąjį – „Apie prokuratūrą, kurią mes paveldėjome“ – ČIA.
Po pasitraukimo iš prokuratūros sistemos iki valstybingumo atkūrimo, t.y. daugiau nei dešimtmetį, man retai tekdavo bendrauti su buvusiais kolegomis.
Grįžti į prokuratūrą, kaip jis sakė, bent jau vienai bylai – ištirti įvykių Rytų Lietuvoje priežastis, mane pakvietė buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Gedgaudas Norkūnas. Jis tuomet išsitarė turįs kažkieno iš sąjūdiečių įgaliojimus organizuoti ir prokuratūros kadrų pertvarką.
Kieno tai buvo iniciatyva, ar vienas žmogus galėjo turėti poveikį sistemai, – klausimai, kurie tebelieka neatsakyti. Ir ar ne tai prisidėjo prie spartaus G. Norkūno ligos progresavimo?
Po G. Norkūno prasidėjo toji petvarka, kurią, kaip vieningą, kietai sukaltą ir globojamą Konstitucinio Teismo, regime iki šių dienų.
Bet su Generaline prokuratūra jau atkurtoje valstybėje susidūriau dar iki pokalbio su G. Norkūnu.
Kaip Lazdynų gyventojas, tragiškąją Sausio 13-osios naktį buvau televizijos bokšto užgrobimo liudytoju. Talkinau užsienio žurnalistams, fiksavusiems įvykius. Šalia manęs buvo pašautas žmogus, stovėjęs ant techninio centro apsauginio parapeto, mačiau visus kitus tos nakties baisumus, palydimus J. Jarmalavičiaus balso įrašo.
Kai buvo paskelbta, kad visi įvykių liudytojai surašytų savo parodymus ir pristatytų į Generalinę prokuratūrą, aš taip ir padariau. Priiminėjo atvykstančius kolega S.Karvelis. Atrodo, mes nustebinome vienas kitą. Patogiai įsitaisęs už ilgo stalo jis nusistebėjo, kad aš buvau toje banguojančioje, raudančioje, besimeldžiančioje žmonių jūroje. Ko man, kaip teisininkui, tenai reikėjo?
Mane nustebino kitas dalykas. Nejaugi, mąsčiau aš, per Atgimimo ir vienerius atkurto valstybingumo metus šių žmonių sąmonėje neįvyko jokių poslinkių?
Šiandieną S. Karvelis nešioja advokato togą. Ir dalyvauja ne bet kokiose bylose. Tokiose, kaip VSD išprovokuotame procese prieš žinomą nacionalinio pasipriešinimo dalyvį A. Petrusevičių. Matykite, ginu „patriotus“.
Bet gal didžiausias S Karvelio „didvyriškumas“, kad jis pirmasis, bent jau mano atmintyje, pradėjo nemotyvuotą baudžiamųjų bylų nutraukinėjimą. Kalbu apie anuomet skambėjusią, su K. Prunskienės vardu siejamą vadinamąją „Interlitos“ bylą.
Tardymo departamento vadovas, kuris, be abejo, buvo susipažinęs su medžiaga, daug ausų girdint pajuokavo, kad ši byla bus tuo momentu – pradžios raktu, nuo kurio prasidės visos Generalinės prokuratūros veiklos tyrimas. Deja, per prabėgusį dvidešimtmetį daug nuveikta, kad tai nevyktų.
Ekonominė „perestroika“ buvo baisiausia, ką galėjo sugalvoti bolševikinė nomenklatūra, nutarusi persėsti į rinkos ekonomikos vežėčias. Tai iš esmės buvo sąmokslas turtui užgrobti. Tiesa, pradžioje bandyta maskuotis kooperatyvų judėjimu. Bet po to, kai paaiškėjo, kad visus procesus globos Generalinės prokuratūros vadovai, kad šiai įstaigai skirtas „stogo“ vaidmuo, prasidėjo tai, ką visi matėme, tik gal ne visi įsisamoninome daromų nusikaltimų apimtis.
Taip dauguma aukštesnių prokuratūros vadovų turėjo savo kuruojamų žlugdomų bylų sektorių, kur priimdavo sprendimus – tyliai nukišti bylą į gilų stalčių, ar atiduoti „Respublikos“ „žurnalistinams tyrimams“, kur viskas buvo išviešinama atitinkamoje šviesoje ir taip bet koks baudžiamasis tyrimas buvo baigiamas. Asmeniškai esu matęs dėl kolūkinio turto grobimų iškeltų bylų šūsnis, kurios buvo slepiamos prokuroro V.Barausko kabinete ir rašomajame stale. Tie kiekiai buvo išties įspūdingi.
Šiandien yra madinga kalbėti apie kovą su korupcija, net nustatoma data, nuo kada neteisėtai įgytas turtas tai nustačius, turi būti konfiskuojamas. Bet tada grįžkime į visiškai nebaudžiamą vagių (visai ne iš kriminalinio pasaulio) laikmetį. Kaip pavyzdžiu pasiremsiu jūrinio laivyno ir Lietuvos pieninių oficialiai įvykdytu išvogimu. Šiuose plačiu mastu vykdytuose nusikaltimuose dalyvavo ne tik jų sumanytojai, bet ir daugelio rajonų policijos vadovai, prokuratūros darbuotojai. Šie žmonės taip pat neleistinai praturtėjo, įgijo jų pajamų neatitinkantį nekilnojamąjį turtą. Daug iš jų ir toliau dirba darbus, kuriuose atsiskleidė kaip nesąžiningi valstybės tarnybų pareigūnai. Be kita ko, organizuoja kovą su korupcija. Ar iš tiesų šiems žmonėms yra taikytinas koks nors imunitetas?
Atskira tema būtų tąkart atliktas visuomenės gyvenimo kriminalizavimas. Jis buvo reikalingas nukreipti dėmesį nuo stambiosios prichvatizacijos. Pirmiausiai iš įkalinimo vietos Rusijoje buvo pargabentas H. Daktaras, turėjęs visas pradedančio gangsterio savybes, senas A. Sadecko klientas. Parvežtas ir … paleistas į laivę. Čia jam buvo suteikta netrukdoma veikimo laisvė, jis išsistatė disnėjiškos pilies imitaciją kažkur Nevėžio šlaituose. Čia priskirtina ir vadinamoji „Vilniaus brigada“ – nuo sovietmečio KGB priežiūroje veikusi paauglių kompanija, plėšusi senų turtingų žydų namus. Žinoma, ji ūgtelėjo, atitinkama žiniasklaida jai sukūrė ir atitinkamą įvaizdį.
Manau, šias gangsterines grupuotes tikėtasi nesunkiai įveikti valstybės jėgomis pasitelkus E.Bičkausko kuriamus organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymus. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Padaryta daugybė nusikaltimų. Teko laukti, kol gangsterizmo naujokai ėmė šaudytis tarpusavyje. Bet esmė paprasta – jos vykdė joms keltą uždavinį ir sėkmingai pridengė stambiąją nomenklatūrinę prichvatizaciją.
Bet dabar grįžkime prie pagrindinių nusikaltimų. Tai – Sausio 13-osios ir Medininkų žudynės. Pirmasis nusikaltimas nuo pat pradžių buvo įvilktas į tam tikrą slėpingumo aurą. Vaidinta, jog du svarbiausieji platformininkai – M. Burokevičius ir J. Jarmalavičius – iš Baltarusijos buvo parsivežti jėga. Tam kelis kartus buvo inscenizuoti pasirodymai televizijos ekranuose, kur Generalinės prokuratūros vadovai demonstravo smogiamąją grupę, kuri neva pagrobė didžiuosius nusikaltėlius. Buvo parodytas Kalašnikov automatas, net labai taikus žmogus S. Indriūnas, kurio didžiausias nuopelnas tai grupuotei buvo jo dalyvavimas pridengiant poeto M. Tomonio nužudymą Naujosios Vilnios geležinkelio stoties rajone, buvo parodytas kaip šturmo grupės atstovas. Iš tiesų tai tebuvo susitarimai su analogiškomis jėgomis Baltarusijoje ir nutarta viską baigti dviem nusenusiais veikėjais. Tai labai gražiai parodo tai, kad V. Švedas, žymiausias platformininkų judėjimo atstovas, dar kurį laiką buvo Lietuvoje ir ramiausiai, be jokių problemų išvažiavo.
Apie šią bylą tvyrojo tyla daugiau nei dvidešimt metų. Ir staiga pasigirsta apie visą plejadą naujų asmenų, kuriems teikiami kaltinimai. Ar tai nauji paaiškėję nusikaltimai, ar tiesiog bylos vilkinimo rezultatai?
Dar tragiškiau yra klausytis teismuose Medininkų pasienio pareigūnų žudynių bylos. Šis nusikaltimas įvykdytas Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai labai sunkiu laikotarpiu. Atmosferoje tvyrojo GKČP nuojauta. Valstybę spaudė vadinamieji „lenkų autonomininkai“. Apie 4 val. ryto įvykusią tragediją vienas pirmųjų lyg ir sužinojo Seimo narys N. Medvedevas. Bet Generalinės prokuratūros įvykio vietos apžiūra prasideda jau gerokai įdienojus, visiškame profesiniame chaose. Kaip paaiškėjo, teismuose yra dingę daugybė svarbių įrodymų, nepadaryta eilė tardymo veiksmų, neapklausti svarbūs liudytojai. Teisme N. Medvedevas kalbėjo apie savo blogai atliktą pareigą.
Ir čia aš norėčiau grįžti į man gerai žinomą epizodą. Apie pirmąjį bandymą sukurti Seimo komisiją, kuri turėjo pradėti tirti prokuratūros darbą. Tokia komisija jau seniai buvo išties reikalinga, nes buvo neaišku, kas prokuratūroje darosi. Ji buvo inicijuota profesoriaus V. Landsbergio. Po pirmojo posėdžio komisija nutarė pasikviesti baudžiamojo proceso specialistus, su kuriais aptartų veiklos diapazoną. Tačiau į kitą posėdį nė vienas komisijos narys nebeatvyko, specialistai išsivaikšiojo. Nebeaišku ir tai, kaip komisija buvo išregistruota Seime. Ji taip ir liko nieko nenuveikusi. Tiesa, antrosios komisijos pirmininku vėl buvo paskirtas Seimo narys N. Medvedevas…
Aišku viena – B. Dekanidzės ir kitų čia aprašytų bylų pagrindu sukonstruota tokia Generalinės prokuratūros vadovybės sistema, kurią suardyti vieno ar kito pareigūno pakeitimu yra neįmanoma.