Andrius Navickas. Favoritė norėtų laimėti pirmajame ture

Bernardinai.lt

Jau gegužės 11 dieną įvyks Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų pirmasis turas. Antrasis, jei jo prireiks, vyks kartu su rinkimais į Europos Parlamentą. Primenu, kad prieš penkerius metus pakako vieno turo. Tiesa, drįstu teigti, kad šįsyk pretendentų sąrašas įvairesnis ir įdomesnis. Palyginti su praėjusiais rinkimais, išliko tik du tie patys kandidatai – Valdemaras Tomaševskis ir Dalia Grybauskaitė. Kiti penki kandidatai: Naglis Puteikis, Bronis Ropė, Artūras Zuokas, Zigmantas Balčytis ir Artūras Paulauskas. Kelių straipsnių cikle pateiksiu subjektyvias pastabas apie kandidatus, jų siūlymus, galimybes ir ko galime tikėtis po rinkimų. Pradėsiu nuo įdėmesnio žvilgsnio į rinkimų favoritę – Dalią Grybauskaitę.

Svarbiausia intriga – ar bus antrais turas?

Prieš penkerius metus, artėjant prezidento rinkimams, rašiau, kad tai patys neįdomiausi rinkimai pokomunistinės Lietuvos istorijoje, nes nugalėtojas žinomas iš anksto. Šiandien iš dalies galėčiau pakartoti šiuos žodžius. Mažai kas abejoja, kad dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė bus perrinkta naujai kadencijai. Tiesa, veikiausiai jai nepavyks pakartoti to įspūdingo rezultato rinkimuose, su kuriuo pradėjo pirmąją kadenciją, kai surinko daugiau nei 68 nuošimčius balsų. Tačiau nelabai kas stebėtųsi, jei jai pavyktų nugalėti jau pirmajame ture. Tuo labiau kad tam jau seniai kryptingai ruošiama informacinė dirva, pasitelkiant LRT, Delfi.lt, komercines televizijas, regioninę žiniasklaidą.


Andriaus Ufarto nuotr. BFL

Kaip ir prieš penkerius metus, Prezidentė pasirinko panašią taktiką: siųsti žinią visais komunikacijos kanalais, kad jos perrinkimas tik techninis dalykas ir rinkimų kampanija tik formalumas. Savo rinkimų programą ji jau išdėstė meistriškai surašytame metiniame pranešime, jei kas nesuprato, gali pasitikslinti ir perskaityti septynias lakoniškai surašytas veiklos gaires, na, o geriausia paprasčiausiai pažvelgti į jos šypseną spalvingame rinkimų plakate, kurių gausu visoje Lietuvoje. Plakate matome ir D. Grybauskaitės šūkį: „Tikiu Lietuva“. Neabejoju, jog Prezidentė nuoširdžiai tiki, kad Lietuva jos neapvils ir išrinks dar vienai kadencijai.

Kita vertus, kitaip nei prieš penkerius metus, D. Grybauskaitės rinkimų kampanijoje jaučiamas lengvas nerimas. Intensyviai esame bombarduojami Prezidentės šypsena, kuri ne tik šildo, bet ir primena, kad nieko nėra slapto, apie ką anksčiau ar vėliau nesužinos tie, kas turi valdžią.

Jautriai reaguojama į kritiką ir ypač – į kritikus. Tas, kas kritikuoja valstybės vadovę, tas veikiausiai nori susilpninti valstybę ir, labai tikėtina, yra nedraugiškos valstybės agentas. Net jei kritikas mano, jog kritikuoja nuoširdžiai, nėra garantijų, kad jis nesąmoningai nėra tapęs klastingo sąmokslo dalimi. Beje, pati Prezidentė ne kartą viešai labai sveikino visokią jos pačios kritiką. Štai kalbėdama Stiliaus žurnalistams ji net pareiškė, kad nemėgsta pataikūnų ir labai vertina tuos, kurie sugeba pasakyti kritiką jai į akis. Skaičiau šią frazę ir kažkodėl niekaip negalėjau patikėti jos nuoširdumu. Galbūt tai dar vienas įrodymas, kad Prezidentės kritikai dirba savo „juodą darbą“.

Galima suprasti ir D. Grybauskaitės rinkimų štabo žmonių nerimą. Sunku prognozuoti, ar pakaks vieno rinkimų turo, o antrasis visada yra pavojingas ir daug sunkiau nuspėjamas. Prisiminkime, kiek nedaug trūko Artūrui Paulauskui ar Kazimierai Prunskienei varžytuvėse su Valdu Adamkumi, o Rolandas Paksas apskritai sugebėjo nugalėti, kad ir pasitelkdamas abejotinų kovos metodų.

D. Grybauskaitės kariauna

Besąlygišką paramą D. Grybauskaitei išreiškė dvi partijos: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Lietuvos liberalų sąjūdis. Pirmųjų parama svarbi, neutralizuojant diskusijas apie klausimus keliančius Prezidentės biografijos faktus, o liberalų parama – tai prezidentinės veiklos stiliaus legalizavimas. „Kietas“ Prezidentės stilius, kertant iš peties, drąsiai metant kaltinimus neįtikusiems politikams, puikiai atitinka sėkmingo ir valingo bendrovės vadovo sampratą.


Evgenios Levin nuotr.

Kiek politinė bendrovė gali būti valdoma kaip uždaroji akcinė bendrovė? Toks klausimas lengvai neutralizuojamas pasipiktinimu, jog neabejotinai yra primestas Kremliaus agentų, nenorinčių, kad Lietuvai vadovautų veikli ir valinga prezidentė. Kita veiklos stiliaus neutralizavimo strategija – teiginys, kad politikoje tikslas pateisina priemones.

Dešiniųjų politinių partijų ir D. Grybauskaitės, brendusios komunistinėje aplinkoje, santykiai labai įdomus fenomenas. Pati Prezidentė tvirtai pabrėžia, kad yra nepriklausoma kandidatė ir nori tapti „žmonių prezidente“, o ne partinio bloko lyderė. Tiesa, kartkartėmis ji išreiškia prielankumą Andriui Kubiliui, draugiško pokalbio susitinka su Vytautu Landsbergiu, tačiau jos hipnotizuojančią galią Tėvynės sąjungai suprasti nėra paprasta. Nei prieš penkerius metus, nei šiandien dešiniajame politiniame sparne nėra nė vieno politinio lyderio, kuris drįstų dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tėvynės sąjunga ir liberalai savo kandidatus abu kartus kėlė prieš Valdą Adamkų ir aiškino, kad tai sveikos politinės sistemos bruožas. Tačiau nuo to laiko politinės sveikatos samprata gerokai pasikeitė.

Sveiko proto gynėjais pasiskelbę liberalai, prieš kurį laiką pavydžiai šnairuodami į Tėvynės sąjungą, tvirtino, kad yra pirmieji, parėmę Dalią Grybauskaitę. Pastarosios kandidatūra yra vienas iš retų dalykų, dėl kurio šiandien sutaria A. Kubilius ir V. Landsbergis. Dabartinę šalies vadovę remiančios partijos nedrįsta net pagalvoti apie kokių nors reikalavimų kėlimą D. Grybauskaitei, bet yra labai laimingos, jog pastaroji nuo jų neatsiriboja. Kas prieš keliolika metų būtų galėjęs prognozuoti tokią Lietuvos politinės sistemos ateitį?

Svarbiausia, jog Prezidentė tiki Lietuva, o dešiniosios politinės jėgos tiki Prezidente.

Prezidentės tikėjimo išpažinimas

Kiekvienas iš mūsų priima tam tikrą tikėjimo išpažinimą. Skiriasi tik turinys ir išpažįstamų tiesų skaičius. D. Grybauskaitės politinėje religijoje 7 tikėjimo tiesos.

Ji tiki augančia ir stabilia Lietuva, kuri yra kartu atsakinga ir solidari. Ji tiki savarankišku ir konkurencingu, skaidriu ir sąžiningu verslu. Ji tiki teisėsauga, galinčia apsaugoti Lietuvos gyventojus. Ji tiki, jog mes galime išlikti vieningi, kad ir kur gyventume, o kitos valstybės turi mumis pasitikėti ir gerbti.

Nors Prezidentė, išsakydama savo vertybes, pagrūmoja pirštu korumpuotiems ir norintiems lobti Lietuvos sąskaita, tačiau akivaizdu, kad ji pasirinko tęstinumo, o ne pertrūkio ar kovos laikyseną. Tai aiškiai galima buvo matyti ir jos paskutiniame metiniame pranešime, kuriame vengta kritikos, ir visas dėmesys sutelktas mums paaiškinti, jog per pastaruosius penkerius metus gyventi tapo kur kas geriau.

Tokia taktika pasirinkta labai apgalvotai, darant prielaidą, kad žmonės yra pavargę nuo visų politinių rietenų ir labiausiai nori „šventos ramybės“. Sunku net įsivaizduoti, ką Lietuvos valdžia turėtų padaryti, kad Lietuvoje atsirastų Maidano analogija. Pastarosiomis savaitėmis ne kartą ir ne kelis teko girdėti nuomonę: „Ne viskas man patinka D. Grybauskaitės veikloje, yra daug klausimų, tačiau šiuo metu privalome vieningai ją remti, nes to reikia Lietuvos stabilumui.“

D. Grybauskaitė šiose rinkimuose yra tos politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės sistemos, kuri Lietuvoje egzistuoja dabar, simbolis. Už ją turėtų balsuoti visi, kuriems dabartinėje Lietuvoje jauku, ir atrodo, kad judame teisinga kryptimi.

Kiek paradoksalu, jog viena lojaliausių stabilumą simbolizuojančios Prezidentės rinkėjų grupė yra jaunimas. Daugumai jaunų žmonių patinka, kai Prezidentė pasijuokia iš Seimo pirmininkės ar kurio nors valstybės pareigūno, kai ji demonstruoja „kietą ranką“. Apskritai, kalbant apie jaunimo santykį su politine sistema, Lietuva kur kas arčiau Rusijos nei Ukrainos. Jauni žmonės ne tiek reiklūs politinei sistemai, kiek kovoja dėl patogesnės vietos joje.

Žiūrėdamas į Prezidentes rinkimų tezes, svarsčiau, kaip D. Grybauskaitė sieks solidaresnės Lietuvos ir kas per penkerius metus buvo padaryta, kad kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų pajusti ekonominės gerovės didėjimą. Suprantu, jog Prezidentė tiki ekonomika ir galimybe gyventi dar saugiau. Deja, didesnis saugumas paprastai reiškia mažesnę laisvę, o ekonomikos spartus augimas nebūtinai reiškia tolygų visuomenės gerovės augimą, kur kas įprasčiau, jog lobsta patys turtingiausieji. Bent jau taip, mano įsitikinimu, ne kartą patyrėme Lietuvoje.

Septynios tikėjimo tiesos bent man taip ir nenuskaidrino, kokią politinę religiją Prezidentė išpažįsta. Panašiausia į ekonominį liberalizmą su skandinaviškos gerovės valstybės inkliūzais. Daug ką galėtų nuskaidrinti viešas klaidų išpažinimas, jei, aišku, Prezidentė galvoja, kad per penkerius metus jų padarė.

Pavyzdžiui, ar politinės meilės šokis su Baltarusijos diktatoriumi tikrai buvo reikalingas? Ar dabar karštligiškai nebandome iš šipulių rekonstruoti mūsų politiką Ukrainos, Lenkijos atžvilgiu, kurią pati valstybės vadovė per šią kadenciją išmetė kaip balastą?

Šiandien Prezidentė, kalbėdama apie saugumą regione, ditirambus gieda NATO ir JAV politikams, tačiau prisiminkime tą pabrėžtinį šaltuką, kurį D. Grybauskaitė demonstravo didesnę kadencijos dalį.

Pagaliau, ar pakanka į emigracijos problemą reaguoti įsakmiu „neišsivaikščiokite“?

Kodėl Snoro bankui smogta būtent tokiu laiku ir ar iš tiesų Lietuvos bankas už nieką neatsako?

Kaip šiandien turėtume vertinti V. Gailiaus nušalinimo atvejį? Beje, labai įdomu, kaip pastarasis jaučiasi Liberalų frakcijoje Seime, kuri galvą guldo už jį pašalinusią Prezidentę? Ar valstybės vadovei, ypač taip mėgstančiai kritiką, nederėtų įsiklausyti į tų žmonių, kurie šiandien baisisi, jog valstybė dreifuoja į diktatūrą, nuogąstavimus?

Tikrai sutinku, jog tik tas, kas nedirba, nedaro klaidų, tačiau tikrai stiprus politikas yra tas, kuris sugeba pripažinti savo klaidas ir iš jų mokosi bei jas taiso.

Kokio valstybės vadovo mums reikia?


EPA nuotrauka

Tokį klausimą neseniai išgirdau, bendraudamas su šviesiais vieno nedidelio miesto gyventojais. Man labai patiko, kad jie kelia klausimą ir nebijo svarstyti alternatyvų. Siūliau svarbiausia nesipykti dėl to, kad kitas pasisako už kitą kandidatą, nei pats apsisprendei balsuoti. Nors politika jau seniai menkai primena bendrojo gėrio paieškas, bet veikiau yra tapusi bokso ringu, tačiau juk mes nebūtinai turime vienas kitą talžyti – nors ir ne kumščiais, bet žodžiais.

Svarbiausia, kad kiekvienas rinktųsi atsakingai, suvokdamas, bandydamas, kiek sugeba, įvertinti alternatyvas. Tikrai nebūtina balsuoti už populiariausią, nebent jis iš tiesų atrodytų geriausias.

Rinkimai – tai ne tik balsavimas, bet ir svarbi politinės brandos mokykla. Turime galimybę giliau pasidomėti politinėmis valstybės ateities vizijomis. Kitas dalykas – demokratinėje visuomenėje kasdien vyksta ne mažiau svarbūs rinkimai: mes renkamės, kurią žiniasklaidos priemonę skaityti, padėti ar ne kaimynui, kiek laiko skirti bičiulystei, kokią knygą pasirinkti ir t. t.

Dar šv. Augustinas sakė, kad neturime bijoti, jog valdovas bus blogas – galbūt tai net didesnė paskata mums būti geresniems ir solidaresniems. Paprastai išsirenkame ne tą valdovą, apie kurį svajojome, bet tą, kurio šiuo metu esame verti. Tad kritikuodami valdžią, nepamirškime, kad ji dažniausiai yra mūsų pačių ydų veidrodis.

Nesiekiu šiuo straipsnių ciklu agituoti jus balsuoti už kurį nors kandidatą. Deja, nėra nė vieno kandidato, kurio patikėtiniu galėčiau visiškai ramia širdimi būti. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad visi jie vienodi. Labai skirtingi, ir apie šiuos skirtumus jau kituose rašiniuose.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top