Theo Boer | Mercatornet.com
Theo Boer yra olandų medicinos etikos specialistas, pakeitęs savo nuomonę eutanazijos klausimu. Šiuo tekstu, publikuotu „Daily Mail“ žurnale, jis kreipėsi į Didžiosios Britanijos Aukštuosius Parlamento rūmus perspėdamas nepriimti Eutanazijos įstatymo. Dėkui Aleksui Šadenbergui (Alex Schadenberg).
2001 metais Olandija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, įteisinusia eutanaziją kartu su medicinine pagalba siekiantiems nusižudyti. Įstatymas numatė įvairius saugiklius, skirtus įvertinti kam taikytina ši procedūra; šių saugiklių paisymas garantavo, kad medikams už jų veiksmus nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į kiekvieno atvejo unikalumą, Olandijoje buvo sudaryti penki Regioniniai peržiūros komitetai, skirti įvertinti kiekvieno (eutanazijos – vert. past.) atvejo atitikimą teisės normoms.
Per penkerius metus nuo šio įstatymo įsigalėjimo medikų tyčia sukeltų mirčių skaičius liko stabilus, o kai kuriais metais net sumažėjo. 2007 metais aš rašiau, kad „eutanazija neprivalo būti piktnaudžiaujama. Gerai parašytas Eutanazijos įstatymas kartu su tinkamumo eutanazijai vertinimo procedūra užtikrina stabilų ir sąlyginai žemą eutanazijos atvejų skaičių.“ Daugumos mano kolegų išvada buvo tokia pati.
Bet mes klydome – siaubingai klydome. Žvelgiant retrospektyviai galima matyti, kad eutanazijos atvejų skaičiaus stabilizavimasis tebuvo laikina pauzė. Nuo 2008 metų tokių mirčių skaičius ėmė augti 15 % kiekvienais metais. Eutanazijos peržiūros komitetų ataskaitos duomenimis, 2012 metais buvo atlikta 4188 eutanazijos procedūrų (2002 metais − 1882 procedūros). 2013 metais ši tendencija tęsėsi, o aš turiu pagrindo manyti, kad šiemet ar ateinančiais metais eutanazijos atvejų skaičius bus perkopęs 6000 ribą. Vėžiu sergantiems pacientams eutanazija tampa „standartiniu“ mirties būdu.
Be šios tendencijos, atsitiko ir kitų poslinkių. Olandijos Teisės mirti draugija NVVE įsteigė keliaujančių eutanazijos medikų tinklą, pavadintą „Gyvenimo pabaigos klinika“. Olandijoje veikiantys įstatymai daro prielaidą (nors to ir nereikalauja), kad tarp gydytojo ir paciento egzistuoja ilgalaikis santykis ir kad eutanazija galėtų būti paciento gydymo ir jo bendravimo su gydytoju pabaiga. Tačiau „Gyvenimo pabaigos klinikoje“ dirbantys medikai turi tik du pasirinkimus: duoti pacientui gyvybę nutraukiančių preparatų arba atsisakyti jį aptarnauti.
Šie specialistai pacientą mato vidutiniškai tris kartus prieš duodami jo gyvybę nutraukiančių medikamentų. „Gyvenimo pabaigos klinika“ yra atlikusi šimtus eutanazijos atvejų. Tačiau NVVE neatrodo patenkinta net ir šiais rezultatais. Jų tikslas, kad mirtina piliulė taptų prieinama visiems vyresniems nei 70 metų žmonėms, norintiems nutraukti savo gyvenimą. Pasirodo, pasukus šia kryptimi darosi sunku sustoti.
Kiti pokyčiai yra susiję su pacientais, kuriems taikoma eutanazijos procedūra. Jei apie 2002 metus beveik nepasitaikydavo pacientų su protine negalia, tai dabar jų skaičius sparčiai auga. Pasitaiko atvejų, kai eutanazija atliekama didele dalimi dėl to, kad pacientas jaučiasi senas, vienišas ar netekęs artimųjų. Kai kurie iš šių pacientų galėjo dar nugyventi metus ar dešimtmečius.
Nors įstatyme numatyta, kad eutanazija bus taikoma išimtiniais atvejais, bet viešoji nuomonė pradeda žiūrėti į šią procedūrą kaip į teisę, įpareigojančią gydytojus. Šiuo metu ruošiamas įstatymas, priversiantis gydytojus, atsisakančius atlikti eutanaziją, nukreipti pacientą pas tai atliksiančius medikus. Kai kuriais atvejais spaudimas gydytojams paklusti pacientų (arba kartais – jų giminių) valiai tampa žiaurus.
Giminių spaudimas kartu su paciento rūpesčiu dėl savo artimųjų gyvenimo kokybės tam tikrais atvejais yra svarbus kreipimosi atlikti eutanaziją motyvas. Net Regioniniai eutanazijos peržiūros komitetai, nežiūrint jų pastangų, nesugebėjo užkirsti kelio tokiems poslinkiams.
Aš buvau (eutanaziją įteisinančio – vert. past.) įstatymo rėmėjas. Bet dabar, praslinkus 12 metų, aš laikausi kitos nuomonės. Mažų mažiausiai palaukite sąžiningos ir intelektualiai adekvačios analizės, kuri atskleistų nuožmaus eutanazijos atvejų gausėjimo priežastis. Ar taip yra todėl, kad įstatymui trūko saugiklių? O gal pats įstatymo egzistavimas yra kvietimas į eutanaziją žiūrėti kaip į normalų reiškinį, o ne į galutinį sprendimą, taikomą tik tada, kai nebelieka alternatyvų? Nedarykite to, kol negausite atsakymų į šiuos klausimus. Išleidę džiną iš butelio, vargu ar kada jį grąžinsite atgal.
Trumpai apie autorių. Theo Boer yra Protestantų teologijos universiteto Groningene etikos profesorius. Devynerius metus jis buvo Regioninio eutanazijos peržiūros komiteto narys. Olandijos valdžia yra įsteigusi penkis tokius komitetus, jų tikslas – įvertinti, ar eutanazija buvo atlikta laikantis įstatymo. Čia užrašytos mintys atspindi autoriaus asmeninę, o ne institucijos poziciją.
Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė.
Šaltinis: laisvavisuomene.lt, mercatornet.com