„Šiaurės Atėnai“
Mes, sovietmečio vaikai, neturėjome daug ko. Pirmiausia, žinoma, laisvės. Bet laisvę prarado mūsų tėvai. Mums teko nemeilė.
Iš šalies žiūrint, atrodė netgi atvirkščiai: moterys, kurių kūnai gviešės žemės derlumo, buvo kiek pažliugusios, pasiruošusios priimti sėklą, spalvotos kartūno suknelės, simbolizuojančios popierinį linksmumą, braškėdavo per siūles, kurias tekdavo išleisti, ir saulėje jau spėjęs nublukti kartūno piešinys ūmai sužaižaruodavo vidinėje suknelės pusėje paslėptomis spalvomis; jos juokdavosi, tarytum pats kūnas būtų kutenęs jas iš vidaus, tarytum visi tie netikėti pokyčiai būtų kažin ką žadėję; vyrai, nuriję pralaimėjimo kartėlį, pečius platino vatiniais įklotais, rankas susikišdavo į ūmai išplatėjusių kelnių kišenes, kuriose laisvai galėjai laikyti špygą, kartais kastetą, kurį būtina buvo nusimauti, norint nubraukti vešlių garbanotų plaukų sruogą. Kažkodėl visų plaukai ūmai įniko garbanotis, tarytum vėjai pro geležinę uždangą būtų atpūtę užsieninių kino dievukų prašmatnumą – patekęs į ilgesio žemę, šis virsdavo prabangos parodija.
Turbūt labiausiai ir noriu papasakoti apie tą gerovės įvaizdį, – et, tokio žodžio anuomet nieks nevartojo, bet dažniausiai suveši tie dalykai, apie kuriuos niekas nekalba, – gerovės, kuri buvo demonstruojama, kreida baltinant sportinius batelius, avimus tik į šokius (vos neparašiau „dar į bažnyčią“, bet į bažnyčią anais tariamos gerovės metais nebuvo patartina eiti), kartūnines užuolaidas gerąja puse kabinant į gatvę, kurioje visada rasdavosi koks netikėtas žiūrovas, fiksuojantis kiekvieną namų teatro mizansceną ir scenovaizdį, su kuriuo irgi nederėjo persistengti, realizmas privalėjo būti realistiškas, jokios magijos, tik kaip tu, žmogau, išsiversi be iliuzijų ir burtų, gyvendamas avanscenoje.
Irutė, kurios gyvenimu noriu suverpti praeities draiskanas, įžengia su tokia tankia ir neperregima paslapčių skraiste, kad ir dabar, po šešiasdešimt trejų metų, vis dar lukštenasi iš jos, neįstengdama išsinert iš luobo. Gimimo, žinoma, ji atsiminti negali, todėl ir nežino, ar ji gimė tai moteriai, kurią visą gyvenimą vadino motina, ar gimė iš to vyro, kurį tėvu vadino. Pribuvėjai atsisakius ją priimti, motinai teko važiuoti į ligoninę, o gal visa buvo kitaip, nes pribuvėja visgi lydėjusi sutuoktinius, į vežimą įsidėjusius kastuvą ir virvių, lentų ir vinių – keistokas kūdikio kraitelis, antra vertus, tais plikojo realizmo metais būta ir keistesnių dalykų, pranešimų bei replikų, sklindančių ir iš užkulisių, ir iš persirengimo kambarių.
Nemaža buvo pokarinių persirengimo kambarių. Vieni juose paprasčiausiai išsiversdavo kailius, kiti grimuodavosi ilgai ir kruopščiai, blakstienų ilgį derindami prie charakterio, o spalvą prie laikotarpio.
Ignas, vyresnėlis, buvo vešlus, storasprandis. Apvalios kaip kamuolys galvos sukiojimosi kampas buvo nedidelis, gal trisdešimt laipsnių, bet tie, kas patekdavo į Igno akiplotį, buvo nuskaitomi ir išverčiami į pilkakalbę. Žąsinas, žertva, žopa, titnagas – vienaip ar kitaip pakrikštydavo kiekvieną sutiktąjį.
Ričardas, antrasis brolis, irgi turėjo akiplotį. Jo galva sukiojosi šimtu ir aštuoniasdešimčia laipsnių (tarytum apuoko), žmones jis vadino faršu, įsivaizdavo, kad tai baisiai prašmatnus naujadaras. Kai vėliau, jau besimokant, Irutei išsprūsdavo koks naujai pasigautas žodis, Rička baisiai pykdavo ir, apuokiškai markstydamasis, piktai gniauždavo kumščius. Ričardo vardą brolis gavo mamai perskaičius kažkokį verstinį romaną.
Trečiasis brolis, Modestas (irgi iš romano), buvo tikras Jonas, kvailelis aukso širdim. Buvo vyresnis už Irutę dvejais metais, bet vykdė visus jos nurodymus. Eime, sakydavo ši, obuoliauti į gretimą sodą, aš užkalbėsiu kaimynui dantį, o tu skink obuolius, anuos, saldinius. Bet kaimynas jau žinodavo, ko Irutė užsuko, ir tuojau pat eidavo su lazda krapštyti iš medžio to benkarto (kažin, kodėl Irutės brolį jis taip vadino, nebuvo jokio pagrindo). Mergaitė, beje, visada žinojo, kad taip bus, todėl, užėjusi pas kaimynus, tik prunkšdavo į saują. Kodėl taip darydavo? Iš kur jai žinoti. Turbūt bandydavo atsigriebti už vyresniųjų patyčias. O gal atsigriebdavo už tai, kad būtent Modestas rišdavo ją prie kriaušės, žinia, vyresnėliams paliepus.
Visos jųdviejų su broliu pramogos buvo kažkaip susijusios su maistu: tai įkalbėdavo Modestą pašmirinėti sandėliuke, tai, pas kaimynus nuėjus, nugvelbti ką valgoma, kad ir duonos kriaukšlę – visa buvo aukso vertės. Ne tik dėl pavojų. Irutė iš tikrųjų buvo alkana. Amžinai. Jai neduodavo valgyti, turėdavo sugraibyti ką, visiems jau pasisotinus. Sakydavo, baudžia. Už amžiną alkį.
Užburtas ratas. Kiek pamena, visas gyvenimas sukosi apie pilvą. Net drabužiai buvo skirti jam pridengti. Kai Jurijus Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok 1“ pakilo į kosmosą ir apskriejo žemę, ji buvo jau mokinukė, atsimena, kaip einant iš mokyklos namo pristigo oro. Kažkur žemėje vyksta tokie dalykai!.. O čia tik bulvės ir šlapi laukai. Būtent tada pasaulis ir suskilo. Gagarinas atplėšė ją nuo žemės ir švystelėjo į tokias aukštumas, iš kurių nebegrįžtama. Tėtis burbleno: mums duonos neužtenka, o ruskis svaido pinigus į orą. Tai buvo griežčiausia pastaba rusų adresu, vaikams, į kuriuos tais laikais buvo žiūrima kaip į mažučius šnipus, girdint, bet ir šiaip aplinkui gyvenimo buvo taip daug, kad toli nieks nesižvalgė. Kiekvienas rytas praplyšdavo tokiu gyvasties dūzgesiu, kad turėjai braukte nubraukti, vyte nuvyti visus, į tave ropojančius, tavojo buvimo besigviešiančius, tai ir baidydavo muses, kinivarpas, svirplius, ką ir kalbėti apie blakes ir amžinai šokinėjančias blusas. Žmonės visą tą gyvastį nuodydavo, barstydavo tabaką, kabindavo lipnias juostas, prispęsdavo sirupo dubenėlių, bet smulkiosios gyvasties meilė žmonijai buvo nesunaikinama. Irutė, atvirkščiai, tik nubudusi klausydavosi krebždėjimo ir bandydavo atspėti, ar tai neramios mažutėlių kojelės kutena jai paausius, ar kokie čiuptuvėliai, o gal ūseliai. Jai visas šis kirbėjimas reiškė meilę, kurios be galo troško.
Mama stumdavo ją šalin. Irutė manė, kad gėdijasi jos, bet juk iš tikrųjų jos kairioji pusė buvo vos vos mažėliau išsivysčiusi už dešiniąją, koja tik keliais centimetrais trumpesnė, tiesa, negalėjo pajudinti kairės kojos pirštų – tik kam jais maskatuoti, kai neketini tapti cirko akrobate?
Labas, katyte. Šitaip ją, kasryt skubančią į mokyklą, sveikino pašto viršininkas. Direktorius, ar kokios ten jo pareigos, pašte buvo dievas, gal ne tik pašte, juk visas miestelis gyveno perlaidų, laiškų, telegramų ritmu, o kartais klijų, rašalo, nuotykių ir šiaip įvykių (malonių ir nelabai, dažniausiai nelabai) kvapas atsirisdavo net iki Irutės tėvų namų, buvusio dvarelio, atitekusio jiems kaip daugiavaikei šeimai (bet žmonės kalbėjo, kad jai, Irutei, kaip invalidumo kompensacija) jau sovietmečiu. Iš pradžių čia buvo žadama steigti fermos, kurios pagrindiniai pastatai spietėsi didžiajame dvare, padalinį, bet tada Irutės tėvas užginčijo: jūs nežinote, ką reiškia auginti luošę. Bet į sanatoriją tai jos neleido, mat atsirado dar viena burnelė, Elytė, kuriai prižiūrėti mažoji luošė kuo puikiausiai tiko. O ir Irutė sesute džiaugėsi kaip gyva lėle, kaip neišdalytos meilės talpykla, juk jos prieraišumo daugiau niekam nereikėjo, na, gal tik trečiam broliui Jonui – Modestui, bet ano gyvybines virveles dažniau tampė vyresnėliai. Šiaip ar taip, sanatoriją per didžiausius karus jai išrūpino mokytoja. Naivi užsispyrėlė kaimo liktarna, teigusi, kad mergaitė yra gabi ir kad būtina nuraminti vaiko žinių troškulį. Troškulys. Šį žodį Irutė priėmė kaip ženklą. Ir būtina numaldyti, tarytum nenumaldytas jis galėtų negrįžtamai ją pakeisti. Ir tegu, sakė pati sau, tegu keičia. Bet į sanatoriją išvažiavo, ir taip ramu ir sotu jai ten buvo, taip daug miego ir rūpesčio, kad jos raišumas tapo beveik nepastebimas, o ir kairioji plaštaka tik truputį siauresnė už dešiniąją. Bet kai baigėsi jai skirtas sveikatinimosi laikas, tėvas neatvažiavo, atrodo, kažkaip jos atsisakė, ir liko Irutė dar vieniems metams, ir dar, ir dar, kol galų gale jai sukako šešiolika, ir ilgiau jai, turinčiai pasą, sanatoriniuose rojaus prieangiuose likti nederėjo.
Tėvas parsivežė.
Ir tą patį vakarą liepė išeiti. Didelė, sakė, esi, rankas kojas turi.
Turėti. Daugeliui (daugumai) tada tai reiškė gyvenimą. Drįstu pasvajoti, kad dabar yra kitaip. Žvėriui, kad išgyventų, užtenka turėti uoslę ir klausą, stiprias kojas, aštrius dantis ir tiksintį įtaisą krūtinėje, kažkaip nemoku jo įvardyti, bomba – per šiurkštu, bet ir Irutei širdis kažkodėl priminė sprogmenį, jaudulių talpyklą, taupyklę, kartais užsimerkdavo ir virsdavo stirna, šuoliuojančia per sproginėjančios gyvybės laukus, lietui šnabždant gražiausius vardus į ausį. Bet žmonės ne žvėrys. Su lietum jie nesišneka. Meldžiasi kitokiam turėjimui. Dieną, naktį. Į bažnyčią jiems eiti nereikia, kiekviena jų ląstelė meldžiasi prisitaikydama. Ką darysi, taip jau yra tam žmogui: kojos sunkios, jokio kailio ar žvyno, o dar daugybė gėdos vietų, kurias patartina slėpti, nebūtinai po dilgėlių ašutine, tiktų ir šilkas arba minkštutėlė vilna, bet šias dovanas iš gamtos turi plėšte išplėšti arba glostyte išglostyti, tam duotos rankos, ganėtinai miklios.
Rankas ir kojas Irutė turėjo. Kairioji plaštaka nebuvo panaši į dešiniąją, ir pėdos skyrėsi, bet tai tik pabrėžė jos galūnių individualumą. Tos štai kojelės ir nunešė ją į paštą. Labas, katyte, vėl pasveikino ją viršininkas ir priėmė į darbą. Miegoti leido pašto sandėliuke.
Tasai žmogus tikrai mėgo kates. Tapė jas. Juokingai taip, beveik su žmonių veidais. Tik tu, lyg ir gyrė Irutę, šiame miestelyje esi panaši į katę. Turi devynis gyvenimus. Viršininko veidas amžinai buvo raudonas, nes ne valerijonus jis lakdavo, kartais kniaukdavo, bet prie mergaitės nesikabinėjo. Algą mokėjo kaip pašto valytojai, nors Irutė ir kitus darbus nudirbdavo, netgi pensijas į tolimiausius vienkiemius nunešdavo. Vis bėgte. Kai bėgi, raišumo beveik nesimato.
Pinigėlius Irutė taupė. Valgė nedaug, o ir prabangesnio rūbo jai niekada nereikėjo.
Kartais matydavo praeinant tėvus. Į paštą jie niekada neužsuko, o ir galvos į langelį nepakreipė.
Ašaros kažin ką viduje degino. Ką, Irutė nežino.
Kai tik ateinu, tu vis dirbi. Ar miegi kada? – kartą paklausė keistas ponas, atlėkdavęs čia pas moterį (pardavėją). Rankomis jis plakė tarytum sparnais. Važiuok su manimi į paukščių stebyklą, padėsi pinti tinklus. Alga bus tikrai didesnė, o ir kambarį bendrabutyje gausi.
Turėti.
Brolis numetė sparną.
Čia, pamaryje, Irutė jautėsi kaip ant kalvos ar pakylos – tokios platybės, kad, rodės, kažkas nuolat tave stebi. O ir tos paukščių iškamšos, sutupdytos (jai atrodė – sumaustytos) ant metalinių strypų, nudažytų ne žolės žalumo (tokios spalvos gamtoje iš viso nebuvo, bent jau ne šiuose miglų kraštuose) pigiais dažais, kažkodėl jai priminė smėliu barstytą takelį į kapines (ten močiutės kapas, kurį mama jai buvo uždraudusi lankyti, ne tavo, sakė, močiutė). Stiklinės paukščių akys irgi buvo pilnos draudimų: neišsišok, nekalbėk, kol tavęs niekas neklausia, nedainuok, nepaišyk ir nesiklausyk, kaip plaka sugauto paukščio širdelė. Visa tai ne tau. Tai tik nuves į šalikelę nuo plataus turėjimo vieškelio, į kurį pratrypto takelio tikėjosi ir Verutė, valytoja, sutupdžiusi ant strypų pjuvenomis kimštus paukščius. Tai pinigai, sakydavo ji, žmonės dažnai užsuka į pamarį pasigrožėti išskrendančiais ar parskrendančiais laisvūnais. Irutė neprieštaravo, galvą linkčiojo, nuolankiai šypsojosi net tada, kai Verutė paprašė jos pagelbėti prie kimšimo darbų. Iš pradžių Irutei atrodė, kad visi viduriai išsivers, paskui įprato, apsunko kaip pjuvenomis kimšta antelė, kadaise drąsiai nardžiusi ir vandenyse, ir dangaus debesyse.
Turėti. Jos sąskaita augo, nes žmonės iškamšas pirko. Gal kaip perspėjimo ženklą, kad turėti ir žemės, ir gelmės, ir dangaus išsyk negali, geriausia bristi smėliu ir įsivaizduoti, kad tai ne jis šiugžda tau po kojom, o kažin kas šlama kišenėj.
Turėti.
Kartą, visą vakarą užrašinėjusi žinias apie žieduojamus paukščius (spalva, svoris, amžius ir ypatingosios žymės, pavyzdžiui, kitų šalių paukštiškos puošmenos), klaidžiodama pamariu, Irutė aptiko pasislėpusį sodą. Liepsnojo vakaras, rudenėjančius lapus išrašydamas tokiais blyksniais ir atspalviais, kad ji išsyk pasiklydo, pasaka su tik sapnuose aplankančiu dūzgesiu ir neatspėtos gyvybės krebždesiu užgriuvo ją taip netikėtai, kad sustojusi ištiesė rankas. Labai teatrališkai. Ir tai jai patiko. Tik išgirdusi vienišo žiūrovo aplodismentus, atsitokėjo ir ūmai užraudusi paknopstom nudūmė paukščių stebyklos link, įlindo į Verutės valdas, kamaraitę apmūsojusiais langais, ten, pasislėpusios nuo visų, net nuo saulės spindulių, kurie pro užburbėjusius langus tarytum pro praskleistus pirštus teįspįsdavo vogčia, jiedvi burdavo paukščiams miruoliams antrą gyvenimą, bet kažkodėl šio nelikdavo visai. Tą naktį viską perprato taip aiškiai, kad nerado tinkamų žodžių, visos mintys atrodė ryškios ir saulėtos, nesukemšamos į žodžių apvalkalus, jautėsi tokia pilna vėjo ir saulės, kad, atrodė, tuoj sprogs, tai tik atsisėdo ant žemės prie kažkodėl pamestos, nebaigtos kimšti zylutės ir pravirko.
Iš ryto jos veidą buvo nusėjusios strazdanos. Šitokia daugybė rusvų taškelių, tarytum ji būtų braidžiojusi po pamestą sodą visą vakarą ir naktį, tarytum jos veidas būtų sugėręs visus besileidžiančios saulės atspindžius ir naktinį žvaigždžių mirgėjimą. Žinojo, kad eis ten vėl. Rodės, dabar jau turi kažką. Tikrai savo.
Bet kitą rytą pas juos atklydo žmogus. Plaukų ketera šiaušės kaip vilko. Kokia kanapėta, mestelėjo, perskrodęs įkypu žvilgsniu. Prie tokios turėtų pinigas lipti. Važiuok su manimi, pardavėja tave padarysiu, o vėliau, kai mokslus išeisi, ir sandėlio vedėja. Juk nieko nesi baigusi, net mokyklos.
Juokingiausia, kad ji išvažiavo su tuo žmogumi, vis kartojusiu, kad tokios kanapėtos – negražios – niekam čia neprireiks. Užmiršo ir paukščių iškamšas, ir paslėptą sodą, dirbo parduotuvėje, gyveno mediniame dviejų galų name (nuomojosi vieną galą), augino bulves, kurios kažkodėl nuskendo, baigė kažkokius kursus, kažkokius popierius žmogus su vilko ketera suklastojo, todėl, sulaukusi aštuoniolikos, jau galėjo dirbti sandėlininke. Žmogus su vilko ketera klastojo vis daugiau popierių, iš sandėlio galėdavo išsinešti beveik viską, o ir ji išmoko dokumentus padirbinėti. Tais metais ją dažnai lankydavo tėtis ir mama. Jiems visko reikėjo: katilo, viryklės, lentų, melžimo aparatų, plytų, dangiškos manos ir paukščių pieno, kuris beįsimoterėjančios šlakuotos mergaitės delnuose virsdavo saldžiomis plytelėmis. Argi mažai turi, viepėsi žmogus su vilko ketera, tik Irutė vis dažniau nubusdavo vidury nakties prakaito išpilta. Prieš nubusdama paprastai dramatiškai keldavo rankas į jau plikas, apskabytas paslėpto sodo šakas.
Negali sakyti, kad Irutės ir mamos santykiai tapo šiltesni. Tiesa, jiedvi apsikabindavo susitikusios, bet šaltų lūpų bučinys ore pokšteldavo kaip sprogstantis kaštono luobas, primindamas, kad visi išsiskyrimų rudenys yra šiltesni nei šios moters jausmai savo (ne)dukrai. Kartais ši moteris padėtį bandydavo sušvelninti kad ir tokia pastaba: tau reikia ištekėti, tarytum jai iš tikrųjų būtų rūpėjusi Irutės laimė. Argi ištekama ne iš meilės, norėjo paklausti Irutė, bet šiame klausime buvo pavojingų žodžių, galinčių užsklęsti vos prasivėrusias duris. Gerai, ji ištekės. Vedama jausmo motinai, kurio negali pavadinti meile, bet ir kito tinkamo žodžio Irutė nežinojo. Ėmė ieškoti kandidato. Dirbant sandėlyje, tai nėra sunku, tiksliau, nebuvo sunku, sandėlininkas tais laikais įkūnijo šventą Petrą, nusileidusį žemėn, kad žemiško rojaus vilionėmis padidintų mūsų nuodėmes. Tarytum netyčia pro jos namus vis praeidavo menų fakulteto studentas, būsimasis provincijos teatro režisierius. O gal ne visai netyčia? Juk užsuko pas ją kartą, prašė suvaidinti nedidelį vaidmenį diplominiame spektaklyje. Mama, atvažiavusi elektrinio šildytuvo, tik juokėsi: gal luošės? Visą savaitę Irutė sapnavo, kaip, apsikarsčiusi nušiurusiom drapanom, klibikščiuoja po sceną su lazda. Visai kas kita svarstyklių inspektorius. Buvo tokia graži tarnybėlė: ateini į parduotuvę ir patikrini, kaip sureguliuotos svarstyklės. Pardavėjai to patikrinimo baisiausiai bijodavo, visaip meilindavosi inspektoriui dovanomis ir išmokomis, kad tik šis surašytų teigiamą aktą. Inspektorius Dalius (Daliukas) buvo nebejaunas, pliktelėjęs, likusius plaukus mėgdavęs suversti iš dešinės į kairę, kokiu būdu jie taip laikydavosi, spėliojo visas kaimas, tuo metu jau atlikęs ir priemiesčio vaidmenį. Daliukas į svečius atvyko su tortu ir apvytusia lelija. Tortas buvo šleikščiai saldus, bet Irutė mandagiai darbavosi šaukšteliu (tuos sidabrinius su paauksinimais iš dėžutės ištraukdavo tik mamai ir tėčiui atvažiavus), o ir roželėmis margintas servizas bei nėrinių staltiesėlė ne kasdien regėjo dienos šviesą. Svečias vis sėmė cukrų iš pūstašonio indelio ir bėrė į kavą, kurią Irutė tyčia sutaisė stiprią (tegu žino, Daliukui nieko negaila), ranka jam virpėjo, ir baltos cukraus kruopelytės nužymėjo saldų takelį, kuriuo sandėlininkė (iš kur mergaitei tiek drąsos?) kairiosios (neklusniosios) rankos piršteliais nucipeno įsiveržusios į švarką sagos link. Gerai, neskubėkim, išpūkštė inspektorius, pirma susituokim. Taip ir padarė – iškėlė pavyzdines vestuves, saikingai prabangias.
Ir juodu įniko drauge naikinti jiems skirtą laiką. O gal auginti? Kas rytą kartu valydavo dulkes nuo baldų, vėliau Daliukas minkštasuolius ir labai brangią sofutę paauksuotomis, demonstratyviai kreivomis kojelėmis aptraukė polietileno apvalkalais, ak, sakydavo svečiams, nekreipkite dėmesio, žinote, vaikai, jie viską gadina (pamiršau pasakyti, kad pora susilaukė dviejų vaikų, mergaitės ir berniuko, kaip ir derėtų viską planuojančiai sandėlininkės ir inspektoriaus šeimai), ir svečiai suprasdavo, pritariamai linkčiodavo ir tūpdavo ant limpančių prie pakinklių apklotų. Mergaitė vis kartodavo, kad jai trūksta grožio (ne, ne jai pačiai, tik aplinkai), nors dailesnio namo ir baldų nebuvo visame priemiestyje, o berniukas ilgai išvis nekalbėjo, tik mušdavosi. Jo įpročiai su amžiumi nepasikeitė. Irutės mamytė su tėveliu numirė, ką paprastai pavyksta padaryti visiems tam tikro amžiaus sulaukusiems žmonėms. Paskui numirė ir Irutės vyras. Ji pati prarado užgyventus turtus. Ir ėmė jai vieną dieną atrodyti, kad nieko ji neprarado, nes nieko ir neturėjo. Neturėjo tikro gyvenimo. Kartą kažkas paskambino į duris, ji sau tarė, na, štai. Bet už durų nieko nebuvo.