Aidanas Praleika | alfa.lt
Savivaldybių tarybų pinigų grobstymo skandalas sukėlė pasipiktinimą visuomenėje, reikalaujančioje moralinės figūrantų atsakomybės. Tačiau šiuolaikinėje politikoje dominuoja „teisėta – neteisėta“, o ne „gera – bloga“ principas.
Moralė pasitraukia išskirtinai į asmeninę erdvę ir kolektyvinius reiškinius, pavyzdžiui, politika veikia vis mažiau. Kaip Alfa.lt teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Algimantas Jankauskas, tapę pavienių individų visuomene, į bendras moralines nuostatas kreipiamės tada, kai susiduriame su didelėmis krizėmis, juntame egzistencines grėsmes. Tai puikiai matyti iš lietuvių susitelkimo karo akivaizdoje.
Kita vertus, moralė pamažu užima vis menkesnę vietą politikoje, o ją apibrėžti vis sudėtingiau, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai – individualus pasirinkimas, ir nepaisydami to, kad visuomenė išlaiko tam tikras daugumai bendras vertybines nuostatas, kiekvienas pats sau sprendžiame, kur yra gėrio ir blogio, moralumo ir amoralumo ribos.
– Kokia yra moralės vieta politikoje klasikine prasme? Pavyzdžiui, kaip į tai žiūrėjo senovės graikai ir kaip žiūrėta XIX–XX a. pradžioje?
– Galime pradėti nuo to, kad politika yra žmonių bendrabūvis arba jo paieška. Kitaip tariant, viešas dalykas. O moralė yra asmeninis apsisprendimas gėrio ir blogio atžvilgiu. Natūralu, kad iš šių sąvokų santykio kyla tam tikra įtampa, nors klasikinėje politikos sampratoje šios įtampos būta tikrai mažiau. Tarkime, graikiškas polis buvo pati tuometinio žmogaus būtis – asmuo tapatinosi su poliu ir graikai dėjo lygybės ženklą tarp žodžių žmogus ir pilietis. Moderniais laikais to nebeliko, nes atsirado individo kaip atskyrybės sąvoka.
Visuomenę sudaro atskiri individai, sugyvenantys susitarimo pagrindu. Atitinkamai tokioje visuomenėje įtampos tarp politikos ir moralės yra daugiau, nes iškeliami kiekvieno individo normos. Visuomenę „klijuoja“ įstatymai, o moralė nueina į antrą planą. – Moralės arba gėrio ir blogio samprata praktiškai visose kultūrose kyla iš religijos. Viduramžiais įstatymai ir religija, kaip moralės sergėtoja, visada buvo greta. Kaip moralė „įsipaišo“ į sekuliarią dabarties politinę sistemą? Juk šiandien kalbėdami apie moralumą jau nebeturime omenyje religijos dalykų?
– Moralė kyla iš religijos kaip žmogaus pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, o ir pačios žmogaus idėjos apskritai. Yra dieviškosios dorybės, tokios kaip meilė, tikėjimas arba viltis, bet yra ir žmogiškosios dorybės – protingumas, teisingumas, susivaldymas ir kitos. Šių dalykų dermė ir yra moralė, pati idėja, kas yra žmogus, o moralė yra ne kas kita kaip žmogaus vidinis arba sąžinės balsas.
Sekuliarią visuomenę saisto teisinės normos ir procedūros ir religinės dorybės čia lyg neturi vietos, bet man atrodo, kad kritinėse situacijose vėl atsisukame į moralę ir vėl sustiprėja jungtis tarp politikos ir moralės. Taip buvo Lietuvos politikoje Sąjūdžio laikais, o dabar tą patį demonstruoja Ukraina – dvasinę vienybę grėsmės akivaizdoje.
– Tačiau jei anksčiau moralumo ir amoralumo ribas griežtai nustatydavo religija, kas apibrėžia tas ribas šiandien?
– Kiekvienas apsisprendžiame dėl gėrio ir blogio ir kiekvienas skirtingai juos matuojame. Su sekuliarizmu atėjo ir moralinis individualizmas. Šiuolaikiniame diskurse atramos taškas yra žmogaus kaip individo teisės ir laisvės be įsipareigojimų. Bet, kaip jau minėjau, kritinėse situacijose ir šiuolaikinė individualistinė visuomenė atranda moralinę bendrybę. Čia ir matau šiuolaikinę politikos ir moralės jungtį. Puikus pavyzdys yra Volodymyro Zelenskio sprendimas pasilikti Kyjive invazijos pradžioje. Procedūriškai jis galėjo pasitraukti į saugesnę vietą, bet priėmė vertybinį sprendimą pasilikti.
– Savivaldos skandalas Lietuvoje. Daug skandalo figūrantų ir jo stebėtojų sako, kad buvo sukurta ydinga sistema, todėl ja pasinaudoję žmonės nekalti. Kas gi nusižengė moralei: žmogus ar sistema?
– Sistemą taip pat kuria žmogus. Sistema gali būti ydinga – tai „juridinė nešvara“, kurios buvo ir yra nemažai nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikų. Matyt, kad ir šios problemos ištakų mums reikia ieškoti kažkur giliau. Nepaisant to, kas sukūrė sistemą ir kokia ji yra ydinga. Apsisprendimas yra kiekvieno jos dalyvio asmeninis reikalas. Kiekvienas gali pasakyti: „Stop – aš nebūsiu vagis.“
– Dar vienas dažnas argumentas: „visi taip darė“. Iš A. Tapino pateiktų duomenų tikrai susidaro įspūdis, kad taip elgėsi praktiškai visi tarybų nariai visose savivaldybėse. Vadinasi, taip pat elgtųsi vos ne kiekvienas pilietis jų vietoje. Skandalas – visuomenės moralės veidrodis?
– Tai yra grynai moralinės dimensijos dalykas. Pakaktų vieno žmogaus, kuris garsiai pasakytų, kad taip nesielgs, ir visas „visi taip daro“ reikalas pabirtų. Situacijai pakeisti pakaktų vos vieno kito žmogaus. Deja, tokių neatsirado. Visuomenės akyse visa ši istorija, be abejo, atrodo kaip elementari vagystė. Kai sakiau, kad turime ieškoti giluminių šio reiškinio priežasčių, turiu omenyje ir tai, kad toks politikų elgesys byloja apie sovietinio mąstymo atgarsius: „vagiu, nes galiu“. Lyg valstybė yra ne jų ir bet kuria pasitaikiusia proga iš jos reikia kažką nugriebti.
– Tuomet ar besipiktindami mes neveidmainiaujame?
– Veidmainyste man labiau kvepia konservatorių pareiškimai apie politinės sistemos perkrovimą. Jau pats terminas man skamba nieko gero nežadančiai. Ne kartą matėme, kuo baigiasi įvairiausi perkrovimai. Štai Baracko Obamos santykių su Rusija perkrovimas baigėsi Krymo aneksija. Nemačiau šiuose ketinimuose nuoširdaus siekio padaryti valdymo sistemą skaidresne. Šiuo atveju neužtenka vien procedūrinių sprendimų – turi būti ir moralinis dėmuo, atsakomybė.
– O kas būtų tikroji atsakomybės išraiška: visos Vyriausybės atsistatydinimas ar prasižengusių ministrų nušalinimas, likusiems dirbant toliau, kad išspręstų visai šaliai skausmingą problemą?
– Politinė atsakomybė nėra vien teisinė. Turbūt tai akivaizdu mums visiems. Politinė atsakomybė pirmiausia yra asmeninė. Jei ministrai prasižengia, jie be jokių dvejonių turi prisiimti asmeninę politinę atsakomybę ir pasitraukti.
Premjerei šioje konkrečioje situacijoje tinkamiausias kelias būtų paisyti bendrų Lietuvos interesų ir stengtis ištaisyti padėtį, o ne paleisti visą vyriausybę. Kitaip tariant, prisiimti atsakomybę ir dirbti. Ką būtų davęs vadinamasis politinės sistemos perkrovimas?
Tai tiesiog tušti pareiškimai. Nematau šioje situacijoje jokių radikalių, revoliucinių veiksmų poreikio. Jei susidurtume su iš tiesų gilia valstybės krize, tuomet taip, demokratinėje valstybėje tai reiškia išankstinius rinkimus. Bet ar šiandien matome tokią siaubingą krizę? Taigi, galime klausti: tai nuoširdūs žodžiai ar gudravimas? Ar tokioje retorikoje galime įžvelgti politikos ir moralės jungtį? Sprendžiant iš visuomenės reakcijos, nepanašu, kad piliečiai čia pamatė gilią valstybės krizę.
– Ar gali būti kolektyvinė moralinė atsakomybė? Tarkime, kai priekaištaujame kokiai nors valstybei „in corpore“, kad jos valdžia užmerkia akis į tai, kad šios šalies kompanijos masiškai apeidinėja sankcijas Rusijai?
– Nemanau, kad galime kalbėti apie kolektyvinę moralinę atsakomybę, nes ji vis vien susideda iš asmeninių sprendimų ir pasirinkimų. Sutinku, kad vienoje ar kitoje valstybėje gali susidaryti kritinė politikų ir verslo elito masė, santykiuose su ta pačia Rusija besivadovaujančių vien pragmatiniais, merkantiliniais interesais. Visgi tai yra panašiai galvojančių ir besielgiančių individų visuma.
Kalbėdami apie anksčiau su Rusija glaudžiai susijusias valstybes ir jų politikus, matome, kad vertybės ir moralė, už kurią kovoja Ukraina, nesvetimos niekam. Sutikite, kad tai paskatino didelius pokyčius Vakaruose. Kaip ir mes Atgimimo metais, Ukraina rodo būtent moralinį pasirinkimą, ir tai yra akivaizdus ukrainiečių pranašumas.
– Reziumuokime: įstatyminė sfera dominuoja virš moralinės, nes yra kolektyvinio sambūvio dalykas. Ar tai reiškia, kad dorovės, moralinės atsakomybės vaidmuo politikoje ir valstybės gyvenime toliau mažės, nes tai tėra asmeninio pasirinkimo klausimas? –
Manau, kad taip, mažės. Postmodernistinė visuomenė yra atomizuota ir vartotojiška. Iš kitos pusės, kokia fragmentuota ir individualizuota bebūtų visuomenė, ji negali laikytis kartu vien dėl formalių, juridinių procedūrų – mums vis tiek reikia „tvirtesnių klijų“. Be šito mes būsime ne bendruomenė, o atomizuota individų sankaupa.