Pagaliau atradau laiko atsakyti į netikslias Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Vavřička ir kiti prieš Čekijos Respubliką interpretacijas, kuriomis grindžiami netikslūs teiginiai, kad vakcinavimo nuo Covid-19 politikai kaip precedentas taikytinas minėtas EŽTT sprendimas.
Iš anksto atsiprašau: šis FB įrašas yra labai ilgas ir skiriamas daugiau teisininkams, jo dėstymo stilius sudėtingesnis, be paaiškinimų vartojamos teisinės sąvokos. Reikės kantrybės, kad jį įveikti FB platformoje – nekantriems nerekomenduoju.
FABULA. Šešios peticijos, sujungtos. Viena tėvų peticijų dėl skirtos baudos už tai, kad vaikas nebuvo paskiepytas privaloma vakcina; kitos tėvų peticijos dėl to, kad jų vaikams nebuvo leista lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nes vaikai nebuvo paskiepyti.
LAIKOTARPIS: 2004–2016 metai.
SPRENDIMAS PASKELBTAS: 2021-04-08
GINČO OBJEKTAS: skiepijimo pareiga (privaloma vakcinacija) ir jos nesilaikymo pasekmės.
RIBOJAMA TEISĖ: Teisė į asmens privatų gyvenimą pagal EŽTK 8 str. Teismas pabrėžia, kad priverstinė vakcinacija, kaip priverstinė medicininė intervencija, riboja Konvencijos 8 straipsnyje nustatytą asmens teisę į privatų gyvenimą; Teismas nurodė, kad nepriėmimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigą vertintinas kaip apribojimas. Verta atkreipti dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje taikomas draudimas teikti kontaktines paslaugas, tame tarpe faktinis draudimas lankytis (!?) parduotuvėse ar maitinimo įstaigose, apribojimai studijuoti ir faktinis draudimas lankytis (?!) aukštojo mokslo įstaigose (aukštojo mokslo ribojimai) ar gauti viešąsias paslaugas (t.y. galimybių paso ribojimai) neabejotinai pripažintini atitinkamų teisių ribojimais Konstitucijos ar EŽTK prasme.
TEISMO IŠVADA: Čekijoje įtvirtintas privalomas vaikų skiepijimas ir pasekmės (t.y. ribojimai) nepažeidžia EŽTK 8 straipsnio. Aiškumo dėlei pastebėtina, kad Teismas byloje vertino visą eilę nacionalinių valstybių ir tarptautinių teisės aktų, taip pat konstitucinių teismų sprendimus. Apibendrinimą byloje taikliai pateikė Europos teisės ir teisingumo centras: tokiose šalyse kaip Austrija, Kipras, Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Airija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė skiepai nebuvo privalomi. Kitos šalys nustatė privalomumą skiepyti nuo vienos (Belgija) iki dvylikos (Latvija) ligų. Tiek užtenka, kad suprasti Europos valstybių taikomą skiepijimo politiką ir aplinką, kurią turėjo įvertinti Teismas. Teismas EŽTK valstybėms suteikė plačią vertinimo laisvę, t.y. iš esmės suteikė plačią diskreciją nustatyti vakcinacijos politiką valstybėse, ribojant Konvencijos 8 straipsnį.
TEISMO VERTINIMAS (kartu ir argumentai, kodėl Vavrička bylos sprendimas nepateisina Lietuvoje įvestų ir taikomų Covid-19 ribojimų).
Prieš pradėdamas bylos analizę, 158 punkte, Teismas išankstinėje pastaboje apibrėžia ginčo dalyką: „Ši byla yra susijusi su standartiniu ir įprastu vaikų skiepijimu nuo ligų, kurios yra gerai žinomos medicinos mokslui.“ Sprendimas priimtas 2021-04-08, t.y. tuo metu kai Covid-19 pasaulyje siautėjo jau daugiau nei metus, todėl Teismo išankstinėse pastabose nurodytas aiškus ginčo dalyko apribojimas – sprendimas liečia tik ligas, „gerai žinomas medicinos mokslui“ ir „standartines ir įprastas“ vakcinas – pasako viską apie Teismo aiškų apsisprendimą ir apsiribojimą neanalizuoti naujų ir nežinomų medicinos mokslui ligų (Covid-19) ar tuo labiau vakcinų, kurios ne tik nėra „standartinės ir įprastos“, bet ir Teismo sprendimo metu, ir dabar Europoje tėra tik sąlygiškai registruotos. Kaip ir galima būtų dėti tašką.
Vis dėlto, nepaisant akivaizdaus Teismo apsiribojimo dar įžanginėse pastabose, įdomumo dėlei, paanalizuokime, ar šioje byloje nustatytus kriterijus tenkintų Lietuvos reguliavimas, jei Covid-19 virusas būtų „gerai žinomas medicinos mokslui“, o vakcinos nuo jo būtų „standartinės ir įprastos“.
Kaip minėta, Teismas vertino situaciją iš Konvencijos 8 str. perspektyvos. EŽTK neturi atskiro straipsnio dėl teisės į asmens neliečiamumą ir draudimą be asmens žinios ir laisvo sutikimo su asmeniu atlikti mokslinius ir medicinos bandymus. Tai numatyta Konstitucijos 21 straipsnyje. Be to, EŽTK 8 str. 2 dalis numato išimtis, leidžiančias riboti teisę į asmens privatų gyvenimą (tame tarpe ir dėl žmonių sveikatos bei kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos tikslais). Tuo tarpu Lietuvos Konstitucijos 21 straipsnis nenumato minėtų išimčių, šių Konstitucinių teisių negalima riboti net įvedus nepaprastąją padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijoje taip pat numatytas aukštojo mokslo prieinamumas (41 str.), asmens orumo gynimas (21 str.) ir kt. teisės ir laisvės, kurių vertinimas galėtų būti atskiros analizės dalyku, vertinant, Lietuvoje įvestų Covid ribojimų teisėtumą. Tačiau šiame tekste iš esmės apsiriboju tik EŽTK 8 str.
RIBOJIMO PATEISINIMAS: kaip ir įprasta EŽTT praktikoje, analizuodamas, ar toks ribojimas pateisinamas, Teismas tiria, ar jis buvo (A) teisėtas, t.y. nustatytas įstatymu, (siekė vieno ar kelių jame nurodytų teisėtų tikslų ir (C) buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
A. Ribojimas turi būti nustatytas įstatymu. Teismas iš esmės vadovavosi Čekijos Konstitucinio teismo išvada, kad toks reguliavimas nepažeidė Čekijos Konstitucijoje numatytos teisės aktų hierarchijos. Pabrėžtina, kad Čekija įstatymu numatė, kad „ikimokyklinio ugdymo įstaigos gali priimti tik tuos vaikus, kurie buvo skiepyti …“. Įstatymu buvo nustatyta ir bauda. Tik pats skiepų sąrašas ir įvairios tvarkos buvo nustatytos poįstatyminiais teisės aktais.
Vertinant dabartinį Lietuvos reguliavimą, įstatymas nesuteikia teisės riboti asmens orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo, asmens neliečiamumo, teisės į aukštąjį mokslą ir t.t.. Tai fundamentalios teisės, kurias galėtų riboti tik įstatymas. Tai nustatančių Konstitucinio teismo sprendimų – į valias. Lietuvoje bent kol kas ribojimai įvedami Vyriausybės nutarimais arba ministro įsakymais. Su šiomis išvadomis, pagaliau sutinka ir didžiausi mano kritikai. Apie tai, kad pati ekstremali padėtis netenkina būtinųjų Civilinės saugos įstatyme ekstremaliajai situacijai nustatytų reikalavimų, kad ji privalo būti ribota laike, kad Civilinės saugos įstatymas nėra skirtas reguliuoti tokio pobūdžio krizių, kad Civilinės saugos įstatymas suteikia teisę Vyriausybei riboti tik „ūkinės veiklos laisvę, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą“ ir nieko daugiau (nei asmens orumo ar asmens neliečiamumo, nei teisės į studijas, nei teisės gauti paslaugas ir t.t.), kad tokio pobūdžio laisvių ir teisių ribojimai konstituciškai turėtų būti nustatyti įvedant nepaprastosios padėties rėžimą, ir kt. nesiplėsiu. Tai vėlgi galėtų būti atskiru tyrimo dalyku, o gal net taps atskira konstitucine byla. Akivaizdu viena: išvada dėl EŽTK reikalavimo ribojimą nustatyti įstatymu – pirmoji sąlyga netenkinama.
B. Teisėtas tikslas – apsisaugoti nuo ligų, kurios gali kelti rimtą pavojų sveikatai. Kaip mini Teismas, tai reiškia ir tuos, kurie skiepijami atitinkamomis vakcinomis, ir tuos, kurių negalima skiepyti ir todėl jie yra pažeidžiami, nes tikisi, kad visoje visuomenėje bus pasiektas aukštas skiepų lygis, siekiant apsisaugoti nuo aptariamų užkrečiamųjų ligų. Primenu Teismo išankstinę pastabą – „ligos, kurios yra gerai žinomos medicinos mokslui“, o vakcinos „standartinės ir įprastos“. Primenu ir tai, kad Europos vaistų agentūra suteikė sąlyginę registraciją vakcinoms nuo Covid, o prieš kelias savaites PSO Europos vadovas suabejojo vakcinų gebėjimu nutraukti COVID-19 pandemiją, nes naujos atmainos žlugdo viltis pasiekti visuomenės imunitetą. Net ir su šiomis abejonėmis, galima būtų teigti, kad tikslo sąlyga – apsaugoti visuomenės sveikatą – galėtų būti tenkinama, jei ne keli „bet“. Atsižvelgiant į tai, kad pagaliau ir Lietuvoje imta pripažinti, kad užsikrėsti ir pernešti Covid gali tiek skiepytas, tiek neskiepytas asmuo, o per nepilną mėnesį nuo „asmens teisės neapsikrėsti“ buvo pereita prie kito Lietuvoje taikomų ribojimų tikslo (kurį įvardinau dar rugsėjo 20 dieną) – būtinumo apsaugoti Lietuvos sveikatos sistemą nuo sergančiųjų Covid (Covid ligoniai gali taip paveikti sveikatos sistemą, kad sutrikdys tinkamą sveikatos paslaugų teikimą kitomis ligomis sergantiems asmenims). Vis dėlto, tikrieji tikslai, pasirodo, kiti. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma: „būtina intensyvinti skiepijimosi tempą, didinti pasiskiepijusių asmenų kiekį ir taip užtikrinti visuomenės saugumą. Pažymėtina, kad kitos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) profilaktikos priemonės – testavimas, atstumų laikymasis, asmeninės apsaugos priemonių (medicininių kaukių ir kt.) dėvėjimas, paviršių dezinfekavimas ir kt. – yra maksimaliai išnaudotos, todėl jų plėsti ir intensyvinti nebėra galimybių… šiuo metu vakcinų prieinamumas yra geras – valstybės biudžeto lėšomis nupirkta tiek vakcinų, kiek pakanka visiems Lietuvos gyventojams paskiepyti pagal visą skiepijimo schemą. Tad esant geram vakcinų prieinamumui ir atsižvelgiant į tai, kad vakcinos, kaip minėta, yra gera apsauga nuo užsikrėtimo užkrečiamąja liga arba, ja užsikrėtus, – nuo komplikacijų ir mirties, valstybė turėtų kompensuoti tik vieną – efektyvesnę – apsaugos nuo užkrečiamosios ligos protrūkių ir jos plitimo priemonę, t. y. skiepijimą ir taip netiesiogiai paskatinti gyventojus skiepytis.“ Taigi tikras Lietuvoje įvestų ribojamųjų priemonių tikslas – „paskatinti gyventojus skiepytis“, „intensyvinti skiepijimosi tempą“. Beje, priemonių efektyvumo analizės aiškinamajame tekste nėra, nors minima, kad skiepijimas yra „efektyvesnė“ priemonė. Kaip ir nepateikta įrodymų, kad vakcinos yra „gera apsauga nuo užsikrėtimo“. Tai kelios abejonės dėl šios sąlygos tenkinimo (beje, šios pastabos taip pat svarbios analizuojant ir atitiktį proporcingumo reikalavimui).
C. Būtinumas demokratinėje visuomenėje. Kaip taikliai pastebėjo atskirąją nuomonę pateikęs Teisėjas WOJTYCZEK, Teismas šioje byloje pakeitė savo iki tol galiojusią praktiką dėl valstybių vertinimo laisvės. Iki šios bylos Teismo jurisprudencijoje buvo nustatyta, kad kai valstybės priemonės yra susijusios su jos ekonomine ar socialine strategija, vertinimo laisvė yra plati, t.y. valstybės gali pasirinkti įvairiausius būdus tokiems tikslams pasiekti. Ir priešingai, kai yra poveikis fundamentaliai asmeninei teisei, valstybės vertinimo laisvė yra siaura. Šioje byloje, fundamentaliosios laisvės atžvilgiu buvo leista plati valstybių vertinimo (diskrecijos) laisvė.
Analizuodamas šį kriterijų, Teismas vertino, kad Čekijos teisėje buvo nustatytas privalomas žalos, kilusios dėl vakcinų šalutinių poveikių, atlyginimo institutas. Nors Teismas išsamiai nevertino Čekijos žalos sveikatai atlyginimo sistemos, nes ieškovai nekėlė kompensavimo klausimo. Tai susiję ir su tuo, kad Teismas rėmėsi Čekijos Konstitucinio teismo sprendimu, kuriame buvo nustatyta, kad valstybei įtvirtinant sankcijas už atsisakymą vakcinuotis, privalo būti nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą. Tuo tarpu Lietuvos teisėje nėra įtvirtintas žalos, kilusios dėl vakcinų šalutinių poveikių, atlyginimo institutas. Šiuo metu tėra įregistruotas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo projektas, kuriuo siūloma tokį institutą įteisinti.
Teismas pabrėžė būtinumą vertinti ribojimo proporcingumą, o vakcinų atveju, Teismo vertinimu, turi būti užtikrintas aukštas informuotumo lygis. Jis pabrėžė, kad mokslo bendruomenė sutinka, kad skiepijimas nuo minėtų ligų yra veiksmingas ir saugus. Čia vertėtų priminti apie tai, kad vakcinos nuo Covid yra gavusios tik sąlyginę EVA (EMA) registraciją. Tokia registracija sunkiai gali užtikrinti bent jau „aukštą informuotumo lygio“ reikalavimą.
Vertinant šiuo metu Lietuvoje taikomus apribojimus, akivaizdu, kad jų tikslas yra ne visuomenės saugumo užtikrinimas ir sukūrimas sąlygų užkirsti kelią viruso plitimui, bet, kaip ir nurodyta aiškinamajame rašte, skatinimas skiepytis. Mano vertinimu, pavyzdžiui, užkirtimas neskiepytiems teisės studijuoti, skirtingų testų pripažinimas skirtingose situacijose, privalomo karantinavimo nustatymas išimtinai tik neskiepytiems, nors ir turintiems antikūnų, asmenims, draudimas neskiepytiems lankytis didelėse būtinųjų prekių parduotuvėse (ir natūralus paskatinimas pirktis mažose parduotuvėse, kuriose asmenų/ploto santykis daug palankesnis viruso plitimui) tik įrodo, kad ribojančių priemonių tikslas – priversti pasiskiepyti. Atsižvelgiant į šias pastabas, abejotina, ar tenkinamas ir trečiasis kriterijus.
Ir pabaigai. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomos projekto neigiamos pasekmės ir rizikos: „vakcinos, apie kurias kalbama EŽTT (Vavrička ir kiti v. Čekijos Respublika) sprendime, yra naudojamos jau daug metų ir apie jų poveikį bei galimas nepageidaujamas reakcijas turima pakankamai patikimų duomenų. Vakcinos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcjos) vis dar yra naujos ir jų ilgalaikis poveikis negali būti įvertintas. Todėl nustatant netiesioginį privalomumą jomis skiepytis, gali būti keliamas klausimas dėl jų saugumo ir atitinkamai dėl pareigos jomis skiepytis pagrįstumo.