Subliūško „konservatorių“ aukščiausių politinių standartų mitas, kai Seimo narys, priklausęs „konservatorių“ frakcijai, buvo įtartas seksualiai prievartavęs nepilnamečius. Vieni parlamentarai guodėsi dėl to esą šokiruoti, kiti džiūgavo, kad pagaliau aiškiai pasimatė, jog „konservatorių“ kandidatai į Tautos atstovybę atrenkami ne pagal jų gebėjimus įstatymais modeliuoti visuomeninius santykius, o pagal kažkokią „mafijinę“ tvarką. Dėl to kai kas pradėjo tikėti, kad atsivers rinkėjų akys ir į kitus Seimo rinkimus ateis žmonės nepraradę regimosios atminties.
Tačiau tai bevertės iliuzijos, nes tai, kas valstybėje vyksta priešingai pilietinės daugumos lūkesčiams ir interesams yra ne priežastiniai, o pasekmių reiškiniai. Pasekmės tų suktai sumodeliuotų teisinių pagrindų, kuriais sėkmingai naudojasi partijomis vadinamos interesų grupės, atkakliai besiveržiančios prie viešųjų išteklių tvarkymo.
Tenka pripažinti, kad žymi dalis žmonių ne racionaliai, o emocionaliai reiškia politines simpatijas, kurios savo prieraišumo požymiais artimos meilei ( meilė juk akla), todėl tikėtis pokyčių rinkėjų politinėse simpatijose, nesiūlant jiems jokių logiškai ir emociškai paveikių valstybės vadybos alternatyvų – bergždžios viltys. Vengimas būtinų sisteminių šalies valdysenos pokyčių, nepaliaujamai keiksnojant Seime įsitvirtinusias interesų grupes (ypač valdančiąsias partijas), panašu į daugkartinį teisingą ligos diagnozavimą, nesirengiant ligonį gydyti. Norint atskleisti esmines valstybingumo kultūros nuosmukio priežastis, reikia tai panagrinėti atskirai, žvelgiant plačiau ir giliau. Tai kitos publikacijos tema.
Panagrinėkime šį pedofilijos skandalą platesniame lietuviško teisinio nihilizmo kontekste. Vertinant aplinkybes teks konstatuoti, kad politiniuose sluoksniuose palaipsniui pradedama primiršti sukeltus skaudžius padarinius įtariamo nusikaltimu Seimo nario galimoms aukoms, bet imta rūpintis prokuratūros surinktų ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimu (BK 247 str.). Girdisi nuomonių, kad šį baudžiamąjį nusižengimą padarė „konservatoriai“, siekdami tyliai išstumti K. Bartoševičių iš Seimo ir bylą palaipsniui numarinti. Taip daroma prielaida, kad Seimas labiausiai nudemokratėjusi valstybės institucija, kurioje konstituciniam teisinės valstybės principui nėra jokios pagarbos.
Nesiimant sverti ir matuoti reiškinių, kurie neturi savo dimensijų, aiškumo dėlei norisi parodyti, jog ir valdymo bei teisėsaugos institucijos Lietuvoje be skrupulų ropoja savo interesų maršrutais, trypdamos teisingumo ir teisėtumo riboženklius.
Susipažinkime su prokuratūros 20007 metais pradėtos civilinės bylos, kuri tęsiasi iki šiol (greitai „švęs“ 16 metų sukaktį), kai kuriais momentais. Štai Vilniaus apygardos prokuratūra, atstovaudama valstybę procesinio ieškovo vaidmenyje ir deklaruodama siekį, kad „valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis)“, pateikia ieškinį dėl galimai neteisėtų statybų Trakų istoriniame nacionaliniame parke, valstybinėms institucijoms neteisėtai išdavus statybos leidimą. Nepavykus aptikti teisės pažeidimų, buvusio apygardos vyriausiojo prokuroro pasirašytame ieškinyje daroma prielaida, kad statybvietėje rasta vieta, kur neveikia žemės traukos jėga („Statomas … regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys.“).
Vilniaus apygardos teismas (teisėjas Dainius Rinkevičius) 2008-06-17 sprendimu sveiką protą ir teisėtumą ignoruojantį prokuroro ieškinį atmeta. Po ieškinio atmetimo pokalbyje su ieškinį pasirašiusiu prokuroru statytojas supranta, kad ieškinys paduotas korupciniais motyvais. Statytojui nepasiduodant prokuroro spaudimui, pirmosios instancijos teismo sprendimą prokuroras apskundžia ir Lietuvos apeliacinis teismas (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Donatas Šernas) 2010-04-06 sprendimu prokuroro apskųstą teismo sprendimą panaikina ir prokuroro ieškinį tenkina, savaip pripažindamas dalį Trakų teritorijos be žemės traukos.
Kasacinė teismo instancija (teisėjų kolegijos pranešėjas Egidijus Laužikas) apeliacinės instancijos teismo sprendimą palieka galioti. Kadangi prokuroro ieškinys buvo grįstas absurdiškomis prielaidomis ir po kasacinės instancijos byla liko neužbaigta, todėl į bylą po įstatyminio reguliavimo pasikeitimo įstoja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija). Inspekcija imasi vaidmens privataus statytojo lėšomis viešiesiems interesams tenkinti kuriamą objektą sunaikinti statytojo lėšomis.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismui įsiterpus į Lietuvos nacionalinių teismų praktiką ir nurodžius, kad už valstybės leistas statybas neturi atsakyti privatūs asmenys, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Rimvydas Norkus) prokuroro ieškiniu pradėtą bylą 2018-05-20 nutartimi atnaujina. Tuo pačiu nutartyje nurodoma, kokia įstatymo norma šiame ginče reikia vadovautis ir, prieš imantis turto naikinimo, būtina nustatyti kaltus asmenis.
Po proceso atnaujinimo byla grąžinama pirmajai instancijai į apylinkės teismo Trakų rūmus. Pažymėtina, kad tuometinė apylinkės teismo teisėja Asta Adamonytė – Šipkauskienė tiesiog nusispjauna į visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus ir 2019-04-08 priima visiems proceso dalyviams netikėtą sprendimą: valstybę atstovaujančią Inspekciją procesinio ieškovo vaidmenyje teisėja paverčia materialiniu atsakovu, taip teismui tampant dar ir ieškovu.
Aukščiausiojo Teismo nuorodą į byloje taikytiną Statybos įstatymo normą teisėja pripažįsta kasacijos „padaryta rašymo apsirikimo klaida“, o į reikalavimą nustatyti kaltus asmenis visiškai nereaguoja. Taip šiurkščiai pažeidžiama Civilinio kodekso 6.248 straipsnio nuostata, jog kaltė yra civilinės atsakomybės sąlyga, ir atsakomybę visoms proceso šalims teisėja padalina savivaldžiaudama – be jokių kaltės įrodymų.
Bent kiek suvokiantiems teismų instancinę paskirtį ir teisėjo profesinį prestižą, tampa nejauku sužinojus, kad akivaizdžiai niekinis pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurį apskundė visos proceso šalys, apeliacinės teismo instancijos (Šiaulių apygardos teismo 2020-02-11 nutartis, teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja Danutė Burbulienė) ir kasacinė teismo instancijos (2020-12-16 nutartis, teisėjų kolegijos pirmininkė Birutė Janavičiūtė, pranešėja Danguolė Bublienė), atlikus mažareikšmius pakeitimus, iš esmės paliekamas galioti. Tai vertinant LR Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalies normos kontekste, minėtos teisėjos ne tik šiurkščiai pažeidė įstatymus, bet ir sulaužė teisėjo priesaiką. (Kažin ar tai lengvesni nusižengimai už ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimą pedofilijos byloje.) Deja, susirūpinimo tokiu teisiniu nihilizmu iki šiol niekas viešai nepareiškė.
Pastebėtina, kad atsižvelgus į Strazbūro teismo rekomendacijas, galimai ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-13 nutartyje padarytą išvadą, kad atsakovais prokuroro klaidingai patrauktų valstybės institucijų veiksmuose nėra kaltės („…šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad šiuo atveju viešoji deliktinė atsakomybė atsakovui negali kilti.“) bei statytojo prašymą, byla pakartotinai atnaujinama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021-03-24 nutartimi (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja Gražina Davidonienė), siekdamas „…ištaisyti teismo netinkamai vykdomą teisingumą…“ apskųstus teismų aktus panaikina ir, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 3 dalies norma, kitus teismo sprendimus (nutartis) šio ginčo byloje pripažįsta netekusiais teisinės galios.
Tuo pačiu minėta nutartimi nurodoma, kad „…pareiškėjo atžvilgiu turi būti priimtas naujas sprendimas.“ Vykdydamas Aukščiausio Teismo nurodymus, Vilniaus regiono apylinkės teismas (teisėja Irena Stefanovič) 2021-04-15 nutartimi bylą nutraukia. Tačiau tai netenkina Inspekcijos. Ji kreipiasi į apylinkės teismą, kad išduotų vykdomąjį raštą netekusio teisinės galios teismo sprendimo pagrindu ir būtų leista sunaikinti per milijono eurų vertės turtą, sukurtą privataus asmens lėšomis.
Sunku patikėti, bet Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Monika Ambrasaitė-Valentinavičienė Inspekcijos prašymą tenkina ir vykdomąjį raštą išduoda. Įžvelgus nusikalstamos veikos, pagaminant netikrą dokumentą, požymius (BK 300 str.), pateikiamas 2022-04-27 pareiškimas Generalinei prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau prokuratūros 2022-05-06 nutarimu ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti.
Prokuratūrai netikrinant pateiktų įtarimų dėl teisėjos išduoto dokumento pagrįstumo, šiam teisėjos išduotam vykdomajam dokumentui suteikiama eiga. Dėl to teismo 2021-04-15 nutartimi nutraukta civilinė byla, kurią 2007 metais buvo inicijavęs prokuroras, toliau tęsiama (Trakų rūmų teisėjas Ričardas Prašmuntas), nepaisant, kad Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 3 dalies norma įsakmiai nurodo, jog „nutraukta vykdomoji byla negali būti pradedama iš naujo“.
Šia teisinio nihilizmo faktų virtine norisi atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje nėra institucijos, kurioje tiesa, teisė ir teisingumas būtų vertybės, konkuruojančios su savanaudiškais interesais (išskyrus poelgius pavienių, sąžinę ir profesinį prestižą išsaugojusių asmenybių, kurias šiandien galima prilyginti šventiesiems). Todėl nei Seime, nei prokuratūroje, nei teismuose nėra patikimų svertų užtikrinti, kad būtų paviešinta, kas atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis visuomenės aptarinėjamoje pedofilijos byloje.
Taip yra ir taip bus, kol pilietinė dauguma nesupras, kad būtini rimti sisteminiai pokyčiai krašto valdysenoje, įvykdžius šalyje konstitucinę reformą.