Suprantu, kad ištinka šokas ir apima isterija, kai 30 metų esi neliečiamasis ir po tiek metų vieną dieną sužinai, kad tavo įmonės su sklypu Vilniaus mieste pardavimo sandorį už vieną eurą pagaliau ima tirti VMI. Juk 30 metų niekam neturėjai paaiškinti savo veiksmų, kad ir ką bedarytum tavimi nesidomėjo jokios institucijos, žeminai kitus (prisiminkime Landsbergių šeimos posakius – „šunaujos“, „apačios“, „runkeliai“) ir jauteisi priklausantis elitui.
Prisiminkime, kaip niekuo baigėsi Landsbergių bandymai pasinaudoti valstybės turtu „Lietuvos energijos“ sąskaita, iš šios įmonės dukterinės įmonės „NT Valdos“ lengvatinėmis sąlygomis nuomojantis patalpas mokyklai, kurios dar ir turėjo būti išplėstos valstybės sąskaita (ČIA), panašiai pelnytasi ir iš neįgaliesiems suteikto turto. Vienas Landsbergių „Vaikystės sodo“ darželis įsikūręs savivaldybei priklausančiose patalpose Antakalnyje, kurios buvo išnuomotos Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai, o A. Landsbergienė jas pigiai persinuomojo. Dar buvo gausybė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nustatytų higienos taisyklių ir kitokių pažeidimų. Iš 12-os sostinėje veikiančių „Vaikystės sodo“ darželių pažeidimų tuomet užfiksuota net 10-yje (čia iš tėvų per mėnesį buvo imami 479 eurai už vaiką; žr. ČIA). Bet kuriam kitam verslui toks aplaidumas vaikų sąskaita būtų kainavęs aibes aiškinimųsi visoms įmanomoms tarnyboms. Tik ne Landsbergiams.
Tad, manau, aišku, kodėl Landsbergių isteriją ir šoką stebime antra diena po to, kai pranešta apie VMI tyrimą. Prasidėjo grasinimais teismais, baigiasi – moteriška emocija ir bandymu iškoneveikti oponentą (daugiau skaityti ČIA).
Ir net nekeista, kad kai dingsta argumentai arba jų tiesiog nėra, tada prasideda epitetai. Juk, pasak Landsbergių, kalti visi („runkeliai“, „apačios“, „šunaujos“arba tiesiog „teroristai“, kaip ką tik išgirdome), kurie pasakė, kad karalius kažkiek nuogas, bet tikrai tas nuogas karalius nekaltas.
Bet labiausiai šioje istorijoje stebina ne ta Landsbergių isterija ir šokas. O nusavinimas. Jau net ne Sąjūdžio, kurį Landsbergiai savinasi taip, tarsi jo nebūtų kūręs A. Juozaitis, R. Ozolas ir daugelis kitų žmonių, bet Lietuvos. „Mano Lietuva“, – sako p. Austėja. Ne „mūsų Lietuva“, ne „Lietuva“, o „MANO“. Nežinau, kiek žmonių norėtų gyventi Landsbergiams priklausančioje Lietuvoje, bet esu įsitikinusi, kad mes visi norime gyventi toje mūsų visų Tėvynėje, kurios nėra prichvatizavusi viena neliečiamųjų šeima.
Ir pabaigai. Vieno, ko bijau ir labai nenorėčiau – kad ta Landsbergių isterija neperaugtų į aklą kerštą VMI tarnautojams, kurie priėmė sprendimą išsiaiškinti ir pateikti atsakymą visuomenei, o kaip gi iš tiesų yra su tuo vienu euru už įmonę ir sklypą.
Kadangi apie neliečiamuosius, tebūnie tai – #politinė_reklama