Krymo totorių žurnalisto Aidero Muždabajevo laida, kurioje jis aptaria Lietuvos valstybės, visuomenės ir intelektualų laikyseną Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu.
***
Brangi mano mylima Lietuva, pasakyti, kad myliu šią šalį, tai nieko nepasakyti, tai kaip, aš nežinau, tai kaip skirtumas tarp bučinio ir pašto atviruko. Aš myliu ją švelniai, visa širdimi, visada mylėjau nuo jaunystės, kai užsiėmiau žurnalistika, tik pradėjau. Yra istorijų „aš Lietuvoje – Lietuva manyje“, pas mane tai skyriuje „Suplėšyta knyga“. Pažiūrėkite, neperpasakosiu dabar. Lietuva aš žaviuosi, aš dabar ir visada ten turiu draugų, kurie dabar tiesiog padeda taip, kaip reikia padėti ir aš tiesiog žemai lenkiuosi visiems, perduodu didžiulę padėką visiems lietuviams. Aš turiu tokį procentą lietuvių žiūrovų, kad turbūt net amerikiečių tiek nėra, iš Amerikos. Todėl, brangūs draugai, ačiū jums už viską.
Tiesiog Lietuva… aš žinau, kad Lietuva panaikino roumingą ukrainiečiams, kad kompensuoja pragyvenimo išlaidas, teikia paramą produktais. Ten tiesiog… Lietuva Ukrainai tai tiesiog brolis ir sesuo, dovana. Aš manau, kad iš principo ideali valstybė (čia tokios mano fantazijos) būtų Lietuvos ir Ukrainos sąjunga. Na, Didžioji Kunigaikštystė. Ir plius dar Krymo chanatą prijungti. Tai būtų tokia viso pasaulio saugumo juosta nuo barbarų. Dabar jau, žinoma, to niekada nebus. Jei ji savo laiku būtų buvus sukurta, žmonės nežaistų stačiatikystės, musulmonų ir taip toliau. Ką jau čia dabar kalbėti apie tai… Bet tai būtų idealu. Aš ne veltui apie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, nes kaip aš vadinu Lietuvą – tai maža didi šalis. Ir sakau tai labai nuoširdžiai, nes matau jų požiūrį.
Ir tuo labiau man gaila ir man kyla pyktis, kai matau kokią velniavą Lietuvoje, internetinėje erdvėje kuria Navalno štabai. Ten yra sveikoji dalis, politiniai pabėgėliai iš Rusijos, kurią aš asmeniškai pažįstu, ir kuriuos pažįsta, ir jie yra priešai tų navalnistų, sveikoji dalis, bet yra ir prisitaikėliai, kuriems Lietuva yra tik patogi vieta prasėdėti. Jie, Navalno štabai, su niekšu Volkovu priešaky ir visos tos padugnės „krimnašistai“. Įsivaizduokit, likus keliems mėnesiams iki karo Medžiso vadovas Refatas Čiubarovas pamatė tų Navalno štabų, tų atseit emigruojančių į Lietuvą politinių pabėgėlių tinklapyje pamatė žemėlapį su tos organizacijos skyriumi laikinai okupuotame Kryme ir pasakė: „Pašalinkite Krymą, ką jūs darote? Jūs gi esate… Na kaip taip?“ Į ką tas Volkovas atsakė tiesiog jį pasiųsdamas ir paprasčiausiai pasakė: „Ne, ne, neišimsim“. Čiubarovas kreipėsi viešai – nieko, jokio dėmesio. Na ką, Krymas gi ne sumuštinis, ir Navalnas ne sumuštinis, visi kartu sėdi, viskas normalu, kam atiduoti. Na, neteisėtai pasodino, ne sumuštinis gi. Na, žvėrių logika. Šimtaprocentinė rusų pasaulio logika. Žinoma, aš šito niekada nežiūrėsiu, nei ateityje…
Aš noriu jums pasakyti, kad požiūris į juos negali būti tolerantiškas. Savo gerumą reikia palikti vėlesniam laikui, o dabar reikia tiesiai į akis pasakyti, kas tokie yra navalnistai. Navalnistai yra rusų reicho statybos bendradarbiai. Tai žmonės, kurie sukoncentravo visą, neva, opoziciją viename asmenyje, kurie kovojo, kurie naikino aplink visa, kas gyva, to išdavoje protestai tapo absoliučiu nuliu. Kaip jau ten sėdi Navalnas ir ar jį nuodijo, aš nežinau ir apie tai nesvarstysiu. Aš svarstau jo politinius reikalus, jo pasibjaurėtinus pasisakymus apie Ukrainą ir taip toliau. Ciniškus, bjaurius, nežmoniškus. Viskas, dedam tai į šalį, apie Navalną yra atskiras įrašas, žiūrėkite: „Rusų reicho vicefiureris“.
Apie štabus, kurie kažkodėl Lietuvoje. Geraširdė Lietuvos valstybė priima savo šalyje. Tarp jų, deja, prasiskverbia ir tokie žmonės. Nežinau, man atrodo, kad Lietuvos specialiosios tarnybos turėtų su jais rimtai padirbėti. Nes „krimnašistai“, sėdintys Vilniuje, Vilniaus baruose… Na, aš juos… Lietuviai labai kantrūs, taikūs. Sąžininga, atkakli, rami tauta. Aš, tiesą sakant, jei pamatyčiau Volkovą kokioj smuklėj Vilniuje, aš jį už sprando išmesčiau, už Krymą išmesčiau, už Ukrainą, tą niekšą. Todėl, kad dabar jie duoda interviu. Aš net nežiūrėjau, bet ten antraštė suprantama. Jie kalba apie ateities Rusiją. Apie tai, kokia bus Rusija ateityje. Navalnas tą įrašą atkartoja, ir tą pasakoja Volkovas. Jokios Rusijos nebus. Jūsų Rusija – tai nusikaltimo sudėtis, tai ne federacijos sudėtis. Rusija – tai nusikaltimo sudėtis. Ir krimnašistams, atviriems, dokumentuotiems dabar Lietuvoje jiems svarstyti ateitį krimnašistų internetiniame puslapyje, patiems krimnašistams, kurie kalba, kurie pritaria ir palaiko pagrindinį nusikaltimą, nuo kurio prasidėjo, prasidėjo trečias hibridinis pasaulinis karas, neteisėtą Krymo okupaciją ir represijas prieš Krymo totorius. Ir šie žmonės tikrai, jie tikrai politiniai pabėgėliai Lietuvoje? Gal jiems reiktų į Šiaurės Korėją? O gal į Abchaziją, ten paprašyti politinio prieglobsčio? Ar iš bėdos bent Armenijoje? Ar Baltarusijoje? Ką gi jie veikia Lietuvoje? Gal kas nors iš specialiųjų tarnybų jų paklaus? Aš suprantu, kad Lietuva dabar turi daug pirmo svarbumo uždavinių. Padėti ukrainiečiams yra pirmas iš jų, ir tiesiog Prezidentui, Parlamentui, Vyriausybei iš visos širdies, visiems mano draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, Lietuvos kariams (aš ir su kariais susirašinėju – nuostabūs žmonės). Žurnalistai, visi, nieko bereikalingo net sakyti nereikia. Na va, manau, paprasti lietuviai, parašykite savo spec. tarnybai, tegu išsiaiškina dėl Navalno štabų ir išsiaiškina, kaip žmonės, palaikantys Krymo okupaciją, gali ramiai, prisidengdami tariamu opoziciškumu vykdyti savo propagandinę veiklą už Rusiją Lietuvoje. Tai hibridiniai veikėjai. Jie ruošia. Tai antras FSB (rusiškai ФСБ – Федеральная служба безопасности Российской Федерации – Rusijos Federacinė Saugumo tarnyba -vertėjo pastaba ) variantas. Jie tiesiog ruošia, na, gal tiesiog lietuviams iš principo taip patogu juos stebėti. Na, tegu. Pripažįstu, kad taip gali būti. Ir tokiu atveju tebūnie. Bet vis tiek kažkaip tą jų viešą veiklą ir jų krimnašizmą reikia kažkaip sutvarkyti.
Ivanas Tiutrinas man pasakojo, kad jis susiduria Lietuvoje, Vilniuje , na, suprantama, kad Vilniuje daugiausia nelietuviai, ir ne tiek daug ten jų, ir nėra tokios grėsmės kaip Latvijoje ir Estijoje, bet Vilniuje daug, Vilniaus rajone ir Vilniuje kaip atvira vata ten vaikšto. Kaip atvira vata tarp tėvų, mokinių mokykloje, tarp kažkokių žmonių gtvėje. Ir jie ne itin slepia savo meilę Putinui. Štai čia skaitytojas, žiūrovas rašė, lietuvis su kažkokiomis rusiškomis šaknimis… Kokios šaknys, apie ką? Tu lietuvis. Ne jeigu 89% rusiškų šaknų, kaip galima maskuoti terorizmą? Kaip galima būnant Lietuvoje išsižioti už terorizmą? Kas tai? Kur tai telpa, į kokius vartus? Kas tai per siaubas? O Dieve! Aš atskirai… Lietuviai, rašykite savo spec. Tarnyboms, rašykite Vyriausybei. Paprašykite išsiaiškinti su krimnašistais Lietuvos politiniame prieglobstyje. Jie turi arba pakeisti savo poziciją, arba pakeisti prieglobsčio vietą. Nes tai nesąžininga, tai įžeidimas Ukrainai, Krymo totoriams ir Lietuvai pirmiausia tai įžeidimas, nes ji ant savo kūno nešioja tas putiniškas blusas, kurios tiesiog laikinai užšoko. Jie nori grįžti ir suteikti valdžią naujam fiureriui ir atgaivinti savo imperinę Rusiją. Ir Krymo jie neatiduos. Ir paklaus paskui galiausiai… Iš viso juokinga.
Ir atskirai norėčiau kreiptis į Lietuvos intelektualus. Kurie, žinoma, dabar į mane žiūri, ir į jų pažįstamus. Pažiūrėkite, prašau, kokį bjaurų interviu ar pasisakymą išreiškė… Aš jį pavadinčiau taip: ne byč, o buč – бывший уважаемый человек (rusiškai buvęs gerbiamas žmogus) arba ir byč -бывший интеллектуал интеллектуальный человек (rusiškai buvęs intelektualus žmogus), poetas Tomas Venclova, kuriam rusų šovinistas Josifas Brodskis skyrė eiles ir, matyt, visgi neatsitiktinai. Ir šitas žmogus likus nedaug laiko iki karo (aš nekalbėsiu apie tokius užtemdytus kairuoliškumo žmones kaip Aleksijevič , tą niekšišką Nobelio premijos laureatę, ar kaip ją ten, Prancūzijoje gyvenanti rusų rašytoja, kuri parašė… na tai menkystos, bet iš lietuvio nesitikėjau. Na, bet, matyt, Venclova toks persunktas kairuoliškumo, jo asmeninės istorijos aš nežinau, bet jis pasakė pažodžiui „ukrainiečiai, nežiūrėkit į Putino kareivius, į rusų kareivius, kurie ateis okupuoti jūsų šalį, nežiūrėkite į juos kaip į putiniškus fašistus.“ Tai pasakė, matyt, būdamas sveiko proto ir geros atminties, lietuvių poetas. Ir vos ne kultinė figūra, Adamo Michniko draugas. O nuo Adamo Michniko, atrodo, nuslysta tam tikras rausvumas. Aš jį asmeniškai pažįstu, jis geras žmogus, žinoma, bet buvo labai rausvas rusų atžvilgiu, kas šiaip lenkams nelabai būdinga. Tikiuosi, kad dabar kažkas pasikeitė ir jis tapo aštresnis, nors vis tiek kažkokias iliuzijas rusų atžvilgiu išsaugojo, nors jų absoliučiai jokių būti negali. Bet ta ciniška frazė… Na ką, paklauskite pono Venclovos: „Pone Tomai, ar tikrai neturėtume žiūrėti į Bučios ir Mariupolio okupantus kaip į putiniškus fašistus, kaip į rusų fašistus? Ar tikrai nereikia? O kas jie? Išeikite, atsiprašykite ukrainiečių. Jūs suteršėte savo vardą. Ir, žinoma, didžioji dauguma lietuvių su jumis nesutinka, ir yra gėdinga tai, ką jūs sakote“.
Sakėte. Ir aš matau tokių kairuolių intelektualų bendrą savybę visame pasaulyje, ji yra ta, kad tie žmonės niekada neatsiprašo. Tai žmonės, kurie įprastai niekuomet neatsiprašinėja. Įprastai. Aš nepažįstu pono Venclovos, gal jis atsiprašys. Iš likusių aš nieko nelaukiu. Bet tai ne klaidingas sprendimas. Tai visiškas klausimo, jo esmės nesupratimas. Kaip galima spręsti apie kažką, visai nieko nesuprantant? Kaip galima svarstyti apie Rusiją, joje nesusigaudant, svarstyti rusų tautą neįsivaizduojant jos ketinimų, jo požiūrių, kad ir į pačią Lietuvą, kur tas Venclova gyvena? Koks susitaikymas? Su kuo? Kaip nesuvokti baudėjų kaip… Kaip ukrainiečiai… O kodėl į lietuvius, ponas Venclova, nesikreipėte? Jei ateis, o tokių planų, be abejo, yra, besąlygiškai į rusų kareivius irgi nežiūrėti kaip į …apkabinti, bučiuoti, skalbimo mašinas išnešinėti, žmonas išvesti prievartavimui? Ir vaikus išvesti, taip? Tikrai nesuvokti, tikrai? Tokių intelektualų diagnozę, ypač jei jie neatsiprašo, man sunku suformuluoti.
Aš nenoriu čia žaisti žodžiais ir tikiuosi, kad lietuviai patys paklaus svečių, gastrolierių krimnašistų, Rusijos imperijos gyventojų, kurie po liberaliu stogu. Tegu važiuoja į Vokietiją. Merkel labai mylėjo Navalną ir taip toliau. Na, dabar ten niekas negyvena. Ir tikėjimas Navalnu taip pat tirpsta, ačiū Dievui. Žmonės praregi, kad tai dalis sistemos, nužmoginančios rusų tautą ksenofobija, neapykanta gruzinams, iki tol kaukaziečiams, azijiečiams ir t.t. Reikia visiems atverti akis. Ir būti pasirengusiems. Ir ten rašo Kostia Jegertas , mano gerbiamas žurnalistas, kad cerkvėje dabar represuoja, įsivaizduokite: cerkvėje represuoja, Lietuvos pravoslavų cerkvėse, kaip aš jį supratau, represuoja Ukrainą palaikančius šventikus. Lietuvoje Ukrainą palaikančius šventikus! Nedelsiant Lietuvos saugumo tarnyba turi įsikišti. Ir ten pasakė, kad nieko padaryti negalima, jie Ukrainos piliečiai. Oi ne, Lietuvos. Na ir kas? Medvedčiukas – Ukrainos pilietis. Daug išdavikų, šnipų turi Ukrainos pasus. O kai kurie patriotai, pavyzdžiui, neturi. Bet kovoja už Ukrainą. Aš ne apie tai. Jau seniai Kostiai visiems sakau, lietuviams, pradėjo galioti karo logika – jau reikia paprasčiausiai gintis, ginti savo šalį visais būdais. Ir jei tie popai pažeidžia Lietuvos saugumą, vadinasi turi prisėsti. O jei spaudžia ukrainiečius palaikančius žmones, jie turi prisėsti arba eiti lauk, kaip iš Vokietijos visi tie „piliečiai“ važiuotynių organizatoriai bėgo. Iš karto tapo aišku, kieno jie iš tikro „piliečiai“. Ir čia taps viskas aišku. Ir čia taps viskas aišku. Bet geriau žengti prevencinius žingsnius. Geriau imtis ribojančių priemonių, sankcijų neatidėliotinų priemonių kovos už valstybės saugumą priemonių. Lietuva tikrai to verta. Ji tikrai nusipelno apsaugos. Nuo kažkokių rusų popų, kurie Lietuvoje kažkokius valymus vykdo. Rimtai, Lietuvoje? Tai tiesiog uždaryti tas šventyklas, ir viskas. Atiduoti jas laikinai ten gyvenantiems ukrainiečių tikintiesiems, ir viskas.
Koks Lietuvoje prorusiškas pasaulis? Kaip išvis gali prasižioti? Kokia demokratija, koks liberalizmas santykyje su tais ne žmonėmis? Ir tais, kurie juos palaiko. Aš žinau, kad lietuviai atkaklūs, to pasieks. Tai gali būti atskirų žmonių neapskaičiavimas reikiamų darbo krypčių. Koks lietuvių požiūris, aš puikiai žinau. Šlovė Lietuvai! Šlovė didžiai nedidelei lietuvių tautai ir mažai didingai Lietuvai! Taip visiems ir perduokite. Šlovė Ukrainai! Šlovė Ukrainos kariuomenei! Aš žinau, kad jūs visada su mumis. Visada asmeniškai su manimi. Aš žiūriu į akis visiems savo broliams lietuviams. Draugai, aš mintyse jus apkabinu. Visus, absoliučiai visus. Aš jus beprotiškai, beribiai myliu. Ačiū Lietuvai už viską, ką ji dėl mūsų daro. O Ukraina kovoja už visą pasaulį, taip pat ir už Lietuvą. Aš manau, kad negalima atmesti varianto, kai ir Lietuvos jaunuoliams, deja teks kovoti už savo šalį, ir Estijos, ir visiems kitiems. Net ir vokiečiams. Manau, kad Putinas nesustos niekur. Ketinimai jo visiškai beribiai. Aš manau, kad jau visi, pažinodamas Lietuvos karius ir žmones, kurie pasiryžę su ginklu ginti savo šalį, jų pakanka. Ir tai, kad jie pasiruošę tai daryti, visada kėlė man susižavėjimą. Dabar tokie laikai, kai supranti, kas yra kas. Šlovė Lietuvai. Labai ačiū už palaikymą.
Iš rusų išvertė Daiva Jakubonienė.