Žurnalas Tribūna, 29 nr.
Kai išgirstu žodžius „Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą“, „KT išaiškino/paskelbė/ konstatavo/pripažino, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai“, atmintyje iškyla buvusio LR Konstitucinio Teismo pirmininko E. Kūrio frazė, pasakyta viename interviu Prancūzijos teisiniam žurnalui: „Kai savo žodį taria Konstitucinis Teismas, visi alternatyvūs aiškinimai tėra akademinė mankšta.“
Tuomet susimąstau, kas mums yra Konstitucija ir kokią vietą ji užima lietuvio gyvenime, ar ji yra svarbus mūsų tapatybės elementas? Kam atstovauja bei kokį vaidmenį eilinio piliečio ir pačios tautos sąmonėje atlieka Konstitucinis Teismas, ar jis kalba tautos suvereno balsu, ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija? Jei nebūtų Konstitucijos, ar mes būtume mažesni lietuviai, nei ją turėdami? Ar Konstitucija yra gėris savaime, o Konstitucinio Teismo išaiškinimų monopolis neparemtas besąlygišku tikėjimu?
Į visus klausimus šiame straipsnyje net nesistengsiu atsakyti dėl paties publicistinio žanro formato, tačiau kelis iš jų pabandysiu aptarti. Taip pat atsiribosiu nuo kai kurių Seimo narių purkštavimų dėl vieno ar kito KT sprendimo ar iniciatyvų panaikinti Konstitucinį Teismą (nes neva jis sukėlė Lietuvoje konstitucinę krizę) kritikos, nes apie tai nemažai prirašyta ir kalbėta.
Akivaizdu, kad valstybė gali gyvuoti tik visiems laikantis vienodų taisyklių ir bendro jų supratimo. Ginčai dažniausiai ir kyla dėl to, kaip tas taisykles suprasti. Pareiga aiškinti taisykles ir taip spręsti ginčus Lietuvoje priklauso Konstituciniam Teismui. Jis yra oficialus Konstitucijos aiškintojas ir konstitucinės doktrinos kūrėjas. Priminsiu (nors esu įsitikinusi, kad to daryti nereikia), kad Konstitucinis Teismas tiria visų aukščiausiųjų valstybės politinių valdžių – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės – aktų konstitucingumą. Netiria individualių konstitucinių skundų, nors yra manoma, kad Lietuva tokiam žingsniui yra subrendusi. Konstitucijos teksto aiškinimas yra privalomas visiems valstybės piliečiams ir institucijoms. Įdomus reiškinys yra tas, kad nors Konstitucinį Teismą formuoja demokratiškai išrinkta institucija – Seimas, tačiau jis nėra niekam atsakingas. Teisėjai atsako prieš Konstituciją ir savo profesinę sąžinę. Taigi, Konstitucinio Teismo vaidmuo politikoje yra ypatingas: tai neįprastas dalyvavimas politikoje, tai buvimas virš politikos.
Apie Teismo „dieviškumą“
Amerikiečių teisės profesorius Paulas W. Kahnas rašo, kad seniai yra žinoma, jog Teismas (Lietuvos atveju Konstitucinis Teismas) vaidina tam tikrą vaidmenį teologinėje dimensijoje. Mūsų pilietinės religijos centre stovi Teismo „kunigystė“, saugojanti visų švenčiausią tekstą – Konstituciją. Atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, šventumo suvokimas nebuvo pašalintas nei iš politikos, nei iš jurisprudencijos. Tai buvo galima padaryti, bet nepadaryta, nors tokių mėginimų buvo ir yra. Sekuliarizuotame pasaulyje, kai krikščioniškasis Bažnyčios įtvirtintas šventumas išstumiamas iš viešojo gyvenimo, jo vietą užima ne vien Konstitucijos raidė (lingvistinis – pažodinis supratimas), bet ir jos dvasia, nes joje įtvirtinami Tautos principai, vertybės ir siekiai. Konstitucijos dvasia kaip visuma sudaro vienovę su raide. Kai kas gali vadinti tai fikcija, kuri suteikia prasmę nacionaliniam identitetui arba gėriui savaime.
Konstitucinis Teismas šioje vietoje imasi Išskirtinio Aukščiausiojo vaidmens, kurio sprendimais neleidžiama abejoti, ir jie yra galutiniai. Jis, kaip aukščiau minėta, nėra niekam atsakingas, tik prieš savo profesinę sąžinę ir Konstituciją, nors teisėjus ir skiria Seimas Prezidento teikimu. Klausimas, kam jis galėtų būti atsakingas, jei jis yra aukščiau politikos, aukščiau kasdienių problemų ir kivirčų? Ar jis gali būti atsakingas tiems, kurių nesutarimus sprendžia? Jei atsakytume taip, užrištume Gordijaus mazgą.
Paradoksalus kitas Konstitucinio Teismo, kaip galutinio ir neginčijamo sprendimo priėmėjo, veiklos aspektas: pripažindamas tam tikrą teisės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, jis savo nutarimo teisinių padarinių neaiškina. Čia ir sukuriama antinomija: nors Konstitucija traktuojama kaip teisė be spragų (Egidijus Kūris), tačiau kartais nutinka taip, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai ir nutarimai jas ir sukuria (Egidijus Jarašiūnas, Ernestas Spruogis). Tuomet atsiranda vietos interpretacijai, pavyzdžiui, ar teisės aktas, pripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, galioja „nuo dabar, ateityje“ ar sukelia padarinių anksčiau priimtiems sprendimams? Šioje vietoje Teismas galėtų aiškiai apibrėžti sprendimo sukeliamus padarinius.
Taigi, ar Tautai, kuri sekuliarizuotame pasaulyje užėmė Bažnyčios vietą (Carlas Schmittas), reikalingas Aukščiausiojo vaidmenį atliekantis Konstitucinis Teismas, kuris remiasi ne tik argumentais, bet ir charizma, paslaptinga ir pagarbia baime? Manau, remiantis C. Schmitto decizionizmo koncepcija, jis reikalingas (kad ir su kokiais sunkumais jis šiandien susiduria). Papildant C. Schmittą, kai jis klausia, kas suverenioje valstybėje yra tas, kuris priima sprendimą Išimtinės padėties atveju, noriu įtraukti ir klausimą, kas turi teisę spręsti nesutarimus, nesiliaujančius ginčus dėl skirtingo taisyklių supratimo bei pažaboti niekur nevedančias, nesibaigiančias diskusijas, kurios yra paveiktos skirtingų interesų Seime, o neretai skirtos manipuliuoti rinkėjų pasirinkimais? Tokiu atveju galima padaryti išvadą, kad toks Aukščiausias arbitras yra būtinas, nesvarbu, kokį pavadinimą jam suteiksime (Aukščiausias Teismas – JAV, Konstitucinis Teismas – Lietuvoje, Konstitucinis Tribunolas – Lenkijoje). Tik vėl turime susitelkti į tikėjimą juo aspektą, nes, kalbant P. Kahno žodžiais, jei mes žvelgsime į Teismą kaip tiesiog į instituciją, jo legitimacija pradeda svyruoti. Teismas priešinasi visuotiniam požiūriui, kad jis tėra tik įrankis proporcingumui išlaikyti (nors dažnai atrodo, kad jis tik tai ir daro), jis gi įsivaizduoja save kalbant Konstitucinę Tiesą, o piliečiai turi ja patikėti.
Konstitucinis Teismas kalba tautos suvereno balsu ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija?
Atsakymas priklauso nuo to, ar Lietuvoje Konstitucinis Teismas jos piliečių suvokiamas kaip institucija ar kažkas Aukščiausias ir neklystantis. Mes žinome, kad atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia buvo priimta Konstitucija, kurioje numatytas ir Konstitucinio Teismo egzistavimas, jo funkcijos bei teisėjų skyrimo procedūra. Iš šio požiūrio taško jis turėtų kalbėti tautos suvereno balsu, nes pati tauta jį numatė. Tačiau…
2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas netiesiogiai konstatavo, jog jis turi įgaliojimus tirti, ar referendumu priimtu įstatymu dėl Konstitucijos pakeitimo padarytomis Konstitucijos pataisomis nėra paneigiamos Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės vertybės, kuriomis grindžiamas visuomenės ir valstybės gyvenimas, ar nėra paneigiami Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje bei kiti Lietuvos valstybės tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš Lietuvos tarptautinių sutarčių. Tokius referendumu priimtus įstatymus dėl Konstitucijos pakeitimo Konstitucinis Teismas gali pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Po tokio sprendimo akylesni tautos nariai sukruto ir ėmė skelbti tautą papuolus į savo sukurto mechanizmo spąstus, kad taikiu būdu yra uzurpuojama valdžia, kad užgrobiamos tautos teisės. Šiuo atveju išties iškyla klausimas, kas būtent yra teisėtumo šaltinis tokiam sprendimui? Konstitucija ar tauta, kuri turi teisę save pačią valdyti kaip nori? Šioje vietoje galima sakyti, kad Konstitucinis Teismas nebekalba tautos suvereno balsu, o vadovaujasi tik aukščiausiu teisiniu aktu ir išaiškinimo teise (galia) teigdama, kad tokia nuostata kyla iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies, kad „Konstitucija yra vientisas aktas“ ir kad negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių darna. Ir ji tampa svarbesne už Konstitucijos 2 straipsnio nuostatą „suverenitetas priklauso Tautai“, 3 straipsnio nuostatą „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“, 9 straipsnio nuostatą „svarbiausi Tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Ir prideda, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos vien pažodžiui, jos nereiškia, kad tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą. Vadinasi, tiesioginis konstitucinis tekstas įgauna švento rašto formą, interpretuoti jį gali tik „išrinktieji“, o pati tauta susaistoma „ypatingais“ reikalavimais, kurie kyla iš Konstitucijos. Ar tai nereiškia, kad tas, kas turi galią nuspręsti, kas yra suverenas ir kokios jo galios, jas apribodamas, tampa nauju suverenitetu (C. Schmitt)? Dar ne, nes kol kas KT paliko tautai teisę remiantis Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka pakeisti Konstitucijos 1 straipsnį taip, kaip ji to nori. Bet klausimas, ar šios dalies nebus galima vienaip ar kitaip ateityje interpretuoti.
Taigi, Konstitucinis Teismas pasakė savo žodį, taip pastatydamas tautą į dviprasmišką situaciją. Viena vertus, jai uždėjo varžtus (jei kartais tauta „sukvailiotų“, o tokių pavyzdžių istorijoje turime) tam, kad būtų išsaugotos tokios fundamentalios konstitucinės vertybės kaip valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis, nes jei nors vienos iš jų bus atsisakyta, pagal KT, sugriūtų visa tautos vertybių sistema. Kita vertus, tauta praranda savo dalį suverenios galios (o gal net ir visą), kurią įsivaizdavo turinti visus 20 metų.
Paliekant šią keistą situaciją, kuri visuomenėje sukėlė diskusijų ir iškėlė fundamentalų klausimą, kas yra tautai Konstitucinis Teismas, o kas Teismui tauta, pabaigai noriu atkreipti dėmesį į pastaruoju dešimtmečiu pastebimą ir kitokio pobūdžio teismo aktyvizmą, pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas kartais ne tik konstatuoja, kad tam tikros įstatymo arba Vyriausybės akto nuostatos yra antikonstitucinės, bet ir „leidžia suprasti“ (o kartais ir atvirai nurodo), koks reguliavimas neprieštarautų Konstitucijai. Kitas tokio aktyvaus dalyvavimo teisėkūroje pavyzdys yra, kai Konstitucinis Teismas nurodo į ginčijamo įstatymo kitą įstatymą, be kurio pirmojo (ginčijamo) įstatymo apskritai negalima nei aiškinti, nei taikyti. Taip yra sankcionuojamas įstatymo leidėjo veiklos rezultatas. Taip pat kartais pats Teismas savo iniciatyva „pakoreguoja“ ginčijamą teisės aktą, kad šis neprieštarautų Konstitucijai.
Taigi, klausimą ar vis dar Konstitucinis Teismas kalba tautos suvereno balsu ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija, galima papildyti atsakymu, kad jis tampa ne tik įstatymo leidybos priežiūros (tiesiog) institucija, bet ir pačio suvereno, t. y. tautos prievaizdu. Taip pat ir savo paties bei Konstitucinės Tiesos apsaugojimo įrankiu ir aktyviu teisėkūros veikėju. Konstitucinio Teismo vaidmuo politikoje tampa ypatingas ne vien dėl to, kad jis yra virš politikos, bet dar ir dėl to, kad jis atsistoja ir virš tautos.
KT dėka Konstitucija negalioja Lietuvoje : viską valdo raudoni žmogeliukai.
—-
rezultate: emigracija, atskirtis, savižudybės, rusiškos vertybės, korupcija ir t.t.
tai pagal rezultatus: KT – nusikaltėlių šaika.
Naikinti ta vadinami k. teisma IR kuo greiciau .Jis dirba tik chuntai visokiems kuriams…
Kai formaliai kokia institucija padaroma nepriklausoma, tai ji pradeda būti priklausoma nuo institucijos veikėjų protinio potencialo, iškrypimų, pomėgių. Ir tokiomis „nepriklausomomis” institucijomis pradeda manipuliuoti tarptautiniai žaidėjai, kurie formuoja eterį vienais ar kitais klausimais. Lietuvoje Konstitucinis teismas tapo problema, kadangi teisininkai patikėjo savo neklystamumu, viršyjo savo įgaliojimus ir priaiškino visko apie ką net patys žalio supratimo neturi, o ten kur turėjo turėti – irgi nebuvo supratimo. PVZ aiškinimas dėl šeimos – diletantizmo viršūnė, kad santuoka tai ne šeima. Aišku ne šeima bet jos civilinė registracija. Kam teisės aktuose apibrėžti sąvokas, kurios priklauso nuo vidinių įsipareigojimų? TAm ir yra registracija, kad būtų aišku yra įsipareigojimas ar nėra. Ir visiems aišku kad tokios makliavones daromos tam kad kažkaip įsprausti vienalytes santuokas t.y. santuokas… Skaityti daugiau »
Atsistojęs virš politikos ir virš Tautos, Konstitucinis Teismas tampa nekarūnuotu hegemonu virš Valstybės.
Tai pasekmė to, kai saujelė degeneratų, uzurpavusių valdžią, nusprendė nuversti Tautos išrinktą Prezidentą ir į pagalbą pasitelkė Konstitucinio Teismo tęsėjus, turėjusius surasti Konstitucijos tekste tai, ko ten nėra, t. y. iššaukti iš Konstitucijos teksto Dvasias, kurios leistų KT teisėjams atsistoti ne tik virš politikos ir virš Tautos konstitucinių teisių spręsti kas bus jos prezidentas, bet ir atsistoti virš Teisės aplamai.
yra Grybauskaitės konstitucinis teismas. Kaip reikia Grybauskaitei taip dirba konstitucinis teismas. Pasibaiks Grybauskaitės era, pasibaigs ir konstitucinio teismo era. Laukti liko nedaug.
Esmė yra visai ne tame, kaip turėtų būti pagal įstatymus ar pagal Konstituciją, bet kaip yra iš tikrųjų, realybėje. O realybėje yra taip, kad KT atstovauja tiems, kas jį skiria – kažkokiai daliai politikų ir už jų stovinčių (dažniausiai pasislėpusių) asmenų. Ir KT išaiškinimai yra skiriami ne tautos, įstatymų ar pačios Konstitucijos gynimui, bet tam tikrų politikų ir už jų stovinčių asmenų interesų patenkinimui. KT galėtų atstovauti visai tautai tik vieninteliu atveju, jei pati tauta išrinktų visus atstovus į KT. Šiandieninė situacija, kuomet KT savavališkai uzurpavo (2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimai) visas suvereno teises, rodo tik tai, kad KT teisėjai nusipelno apkaltos, kurios senuose Seimuose iš viso nebuvo kam vykdyti, o šiandieniniame tikriausiai… Skaityti daugiau »
Prisiminant Pakso apkaltą, reikia paminėti, kad nuvertime dalyvavo VSD ir KT, kurie nepavaldūs Lietuvos respublikai ir seimas. Visi jie tarnauja antros eilės kolonizatoriui – JAV ir trečios eilės – ES. Visi Lietuvos prezidentai yra statomi iš užsienio, Paksas laimėjo netikėtai, buvo manoma kad jį galės suorentuoti, tačiau tas iš tikro pamanė, kad yra prezidentas, tada buvo griebtasi apkaltos.
kodėl Lietuvos Sąrašas, dar taip neseniai kalbėjęs apie tai, kad KT turi būti panaikintas, per šiuos SEimo rinkimus tokio reikalavimo į savo programą neįrašė?
R. Pakso apkalta ir Prezidento nuvertimas, t. y. valstybinis perversmas, šiek tiek skirtingi dalykai. Pirmasis niekada nedomino, o antrasis parodė, kokiu instrumentu gali tapti KT (deja ir tapo).
Pastarojo meto KT pirmininko pastangos praplėsti jo veiklą, sudarant galimybę individualiai kreiptis į KT, reiškia tik vieną, kad KT atsistos, antot straipsnio autorės, ir virš Europos Žmogaus Teisių Teismo. Neapsilankęs pas Konstitucijos Dvasias, neturėsi galimybės kreiptis ir į EŽTT, tai
reiškia, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje ženkliai „pagerės’.
Valdas Adamkus prezidetu tapo negyvenęs 3 metus Lietuvoje, kaip to reiklauja LR Konstitucijos 48 str.
Klausimas:Kodėl amerikonui Valdui Adamkui nebuvo apkaltos?
Jėzusui, $+$ ir VaiduiVDS už analizę ir vertingas įžvalgas.
Tik koks galimas konkrečių veiksmų planas, kad tauta realiai susigrąžintų konstitucinę suvereno teisę? Ko turėtume pasimokinti iš lenkų ir vengrų?
Aistė Deimantaitė?
cenzūruojamas, Apgailėtina
to Ačiū,
atkurkime kultūrą, atstatykime šeimą, atsinaujinkime dvasiškai, išmeskime neapykantą, kuri temdo protą, semkimės išminties, pradėkime mąstyti savo galva (ne kitų).
Štai toks veiksmų planas. Kada žmonės rinksis išmintį, ne rėksnius, tada viską pakeisime labai lengvai. Teks to palaukti, bet tik kantrieji pasiekia gerų rezultatų…
Kaip?
kitaip to, kokias nežabotas teises įgavo KT, nepavadinsi. Aplamai negali būti nekontroliuojamų, neatskaitingų „pusdievių” .Tai supuvimas.
Atsimenat: „imkit mane ir skaitykit, o skaitydami PERMANYKIT”? Štai ką skelbia LR Konst.4 str.: „Tauta savo valstybę kuria pati, A R B A per savo (???) išrinktus (tiksliau KAŽKIENO parinktus) atstovus”. Belieka
permanyti, kad TEISĖTI yra du keliai. Ne vienas. Pirmas kelias: Žmonės tvarkosi PATYS. Tam jie buriasi į asocoacijas. Jokia vyriausybė, jokia ministerija, joks meras negali pakeisti asocoacijų sprendimų.
Ar žinojot? Aišku, kad ne. Konstitucija apie tai NEKALBA. KT to neaiškina, nes tai būtų galas parazituojančio valdininkų klano despotijai.
O juk šveicarai, skandinavai tvarkosi būtent taip. Ką apie tai žinome? Nieko.
Vytautas Vyšniauskas savo straipsnyje rašo apie tai, kad „Akademinis ir moralinis neraštingumas – „mokslininkų“ bausmė Lietuvai ir pasauliui”. Iš tikrųjų Lietuvą yra apėmęs totalus neraštingumas. Ar norite pavyzdžių? Štai Aistė Deimantaitė rašo:”Akivaizdu, kad valstybė gali gyvuoti tik visiems laikantis vienodų taisyklių ir bendro jų supratimo. Ginčai dažniausiai ir kyla dėl to, kaip tas taisykles suprasti. Pareiga aiškinti taisykles ir taip spręsti ginčus Lietuvoje priklauso Konstituciniam Teismui”. Įsivaizduojate, vienas menkai išsivystęs individas, parašo taisykles, o visas Seimas klauso, nagrinėja, diskutuoja, o vėliau priima tą įstatymą. Po to, kai priima tą įstatymą yra dar KT, kuris dar ir aiškina tas taisykles ir netgi sprendžia ginčus. Totalus nupušimas. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sėdi ne lietuviai su aukštuoju išsilavinimu, o emigrantai, kurie moka blogai… Skaityti daugiau »
seniai apeigos Bažnyčiose vyko lotynų kalba. Žmonės nesuprato. Reikėjo aiškinti. Aiškino kunigai. Ne brangiai. Už dešimtinę – dešimtą derliaus dalį. Iš tų aiškintojų žmonės sužinojo, kad Lietuva Marijos žemė – Dievo vietininko nuosavybė. Tikri katalikai kunigų aiškinimais tiki ir perskaitę siunčia kitiems.