Žurnalas Tribūna, 29 nr.
Kai išgirstu žodžius „Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą“, „KT išaiškino/paskelbė/ konstatavo/pripažino, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai“, atmintyje iškyla buvusio LR Konstitucinio Teismo pirmininko E. Kūrio frazė, pasakyta viename interviu Prancūzijos teisiniam žurnalui: „Kai savo žodį taria Konstitucinis Teismas, visi alternatyvūs aiškinimai tėra akademinė mankšta.“
Tuomet susimąstau, kas mums yra Konstitucija ir kokią vietą ji užima lietuvio gyvenime, ar ji yra svarbus mūsų tapatybės elementas? Kam atstovauja bei kokį vaidmenį eilinio piliečio ir pačios tautos sąmonėje atlieka Konstitucinis Teismas, ar jis kalba tautos suvereno balsu, ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija? Jei nebūtų Konstitucijos, ar mes būtume mažesni lietuviai, nei ją turėdami? Ar Konstitucija yra gėris savaime, o Konstitucinio Teismo išaiškinimų monopolis neparemtas besąlygišku tikėjimu?
Į visus klausimus šiame straipsnyje net nesistengsiu atsakyti dėl paties publicistinio žanro formato, tačiau kelis iš jų pabandysiu aptarti. Taip pat atsiribosiu nuo kai kurių Seimo narių purkštavimų dėl vieno ar kito KT sprendimo ar iniciatyvų panaikinti Konstitucinį Teismą (nes neva jis sukėlė Lietuvoje konstitucinę krizę) kritikos, nes apie tai nemažai prirašyta ir kalbėta.
Akivaizdu, kad valstybė gali gyvuoti tik visiems laikantis vienodų taisyklių ir bendro jų supratimo. Ginčai dažniausiai ir kyla dėl to, kaip tas taisykles suprasti. Pareiga aiškinti taisykles ir taip spręsti ginčus Lietuvoje priklauso Konstituciniam Teismui. Jis yra oficialus Konstitucijos aiškintojas ir konstitucinės doktrinos kūrėjas. Priminsiu (nors esu įsitikinusi, kad to daryti nereikia), kad Konstitucinis Teismas tiria visų aukščiausiųjų valstybės politinių valdžių – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės – aktų konstitucingumą. Netiria individualių konstitucinių skundų, nors yra manoma, kad Lietuva tokiam žingsniui yra subrendusi. Konstitucijos teksto aiškinimas yra privalomas visiems valstybės piliečiams ir institucijoms. Įdomus reiškinys yra tas, kad nors Konstitucinį Teismą formuoja demokratiškai išrinkta institucija – Seimas, tačiau jis nėra niekam atsakingas. Teisėjai atsako prieš Konstituciją ir savo profesinę sąžinę. Taigi, Konstitucinio Teismo vaidmuo politikoje yra ypatingas: tai neįprastas dalyvavimas politikoje, tai buvimas virš politikos.
Apie Teismo „dieviškumą“
Amerikiečių teisės profesorius Paulas W. Kahnas rašo, kad seniai yra žinoma, jog Teismas (Lietuvos atveju Konstitucinis Teismas) vaidina tam tikrą vaidmenį teologinėje dimensijoje. Mūsų pilietinės religijos centre stovi Teismo „kunigystė“, saugojanti visų švenčiausią tekstą – Konstituciją. Atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, šventumo suvokimas nebuvo pašalintas nei iš politikos, nei iš jurisprudencijos. Tai buvo galima padaryti, bet nepadaryta, nors tokių mėginimų buvo ir yra. Sekuliarizuotame pasaulyje, kai krikščioniškasis Bažnyčios įtvirtintas šventumas išstumiamas iš viešojo gyvenimo, jo vietą užima ne vien Konstitucijos raidė (lingvistinis – pažodinis supratimas), bet ir jos dvasia, nes joje įtvirtinami Tautos principai, vertybės ir siekiai. Konstitucijos dvasia kaip visuma sudaro vienovę su raide. Kai kas gali vadinti tai fikcija, kuri suteikia prasmę nacionaliniam identitetui arba gėriui savaime.
Konstitucinis Teismas šioje vietoje imasi Išskirtinio Aukščiausiojo vaidmens, kurio sprendimais neleidžiama abejoti, ir jie yra galutiniai. Jis, kaip aukščiau minėta, nėra niekam atsakingas, tik prieš savo profesinę sąžinę ir Konstituciją, nors teisėjus ir skiria Seimas Prezidento teikimu. Klausimas, kam jis galėtų būti atsakingas, jei jis yra aukščiau politikos, aukščiau kasdienių problemų ir kivirčų? Ar jis gali būti atsakingas tiems, kurių nesutarimus sprendžia? Jei atsakytume taip, užrištume Gordijaus mazgą.
Paradoksalus kitas Konstitucinio Teismo, kaip galutinio ir neginčijamo sprendimo priėmėjo, veiklos aspektas: pripažindamas tam tikrą teisės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, jis savo nutarimo teisinių padarinių neaiškina. Čia ir sukuriama antinomija: nors Konstitucija traktuojama kaip teisė be spragų (Egidijus Kūris), tačiau kartais nutinka taip, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai ir nutarimai jas ir sukuria (Egidijus Jarašiūnas, Ernestas Spruogis). Tuomet atsiranda vietos interpretacijai, pavyzdžiui, ar teisės aktas, pripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, galioja „nuo dabar, ateityje“ ar sukelia padarinių anksčiau priimtiems sprendimams? Šioje vietoje Teismas galėtų aiškiai apibrėžti sprendimo sukeliamus padarinius.
Taigi, ar Tautai, kuri sekuliarizuotame pasaulyje užėmė Bažnyčios vietą (Carlas Schmittas), reikalingas Aukščiausiojo vaidmenį atliekantis Konstitucinis Teismas, kuris remiasi ne tik argumentais, bet ir charizma, paslaptinga ir pagarbia baime? Manau, remiantis C. Schmitto decizionizmo koncepcija, jis reikalingas (kad ir su kokiais sunkumais jis šiandien susiduria). Papildant C. Schmittą, kai jis klausia, kas suverenioje valstybėje yra tas, kuris priima sprendimą Išimtinės padėties atveju, noriu įtraukti ir klausimą, kas turi teisę spręsti nesutarimus, nesiliaujančius ginčus dėl skirtingo taisyklių supratimo bei pažaboti niekur nevedančias, nesibaigiančias diskusijas, kurios yra paveiktos skirtingų interesų Seime, o neretai skirtos manipuliuoti rinkėjų pasirinkimais? Tokiu atveju galima padaryti išvadą, kad toks Aukščiausias arbitras yra būtinas, nesvarbu, kokį pavadinimą jam suteiksime (Aukščiausias Teismas – JAV, Konstitucinis Teismas – Lietuvoje, Konstitucinis Tribunolas – Lenkijoje). Tik vėl turime susitelkti į tikėjimą juo aspektą, nes, kalbant P. Kahno žodžiais, jei mes žvelgsime į Teismą kaip tiesiog į instituciją, jo legitimacija pradeda svyruoti. Teismas priešinasi visuotiniam požiūriui, kad jis tėra tik įrankis proporcingumui išlaikyti (nors dažnai atrodo, kad jis tik tai ir daro), jis gi įsivaizduoja save kalbant Konstitucinę Tiesą, o piliečiai turi ja patikėti.
Konstitucinis Teismas kalba tautos suvereno balsu ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija?
Atsakymas priklauso nuo to, ar Lietuvoje Konstitucinis Teismas jos piliečių suvokiamas kaip institucija ar kažkas Aukščiausias ir neklystantis. Mes žinome, kad atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia buvo priimta Konstitucija, kurioje numatytas ir Konstitucinio Teismo egzistavimas, jo funkcijos bei teisėjų skyrimo procedūra. Iš šio požiūrio taško jis turėtų kalbėti tautos suvereno balsu, nes pati tauta jį numatė. Tačiau…
2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas netiesiogiai konstatavo, jog jis turi įgaliojimus tirti, ar referendumu priimtu įstatymu dėl Konstitucijos pakeitimo padarytomis Konstitucijos pataisomis nėra paneigiamos Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės vertybės, kuriomis grindžiamas visuomenės ir valstybės gyvenimas, ar nėra paneigiami Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje bei kiti Lietuvos valstybės tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš Lietuvos tarptautinių sutarčių. Tokius referendumu priimtus įstatymus dėl Konstitucijos pakeitimo Konstitucinis Teismas gali pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Po tokio sprendimo akylesni tautos nariai sukruto ir ėmė skelbti tautą papuolus į savo sukurto mechanizmo spąstus, kad taikiu būdu yra uzurpuojama valdžia, kad užgrobiamos tautos teisės. Šiuo atveju išties iškyla klausimas, kas būtent yra teisėtumo šaltinis tokiam sprendimui? Konstitucija ar tauta, kuri turi teisę save pačią valdyti kaip nori? Šioje vietoje galima sakyti, kad Konstitucinis Teismas nebekalba tautos suvereno balsu, o vadovaujasi tik aukščiausiu teisiniu aktu ir išaiškinimo teise (galia) teigdama, kad tokia nuostata kyla iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies, kad „Konstitucija yra vientisas aktas“ ir kad negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių darna. Ir ji tampa svarbesne už Konstitucijos 2 straipsnio nuostatą „suverenitetas priklauso Tautai“, 3 straipsnio nuostatą „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“, 9 straipsnio nuostatą „svarbiausi Tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Ir prideda, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos vien pažodžiui, jos nereiškia, kad tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą. Vadinasi, tiesioginis konstitucinis tekstas įgauna švento rašto formą, interpretuoti jį gali tik „išrinktieji“, o pati tauta susaistoma „ypatingais“ reikalavimais, kurie kyla iš Konstitucijos. Ar tai nereiškia, kad tas, kas turi galią nuspręsti, kas yra suverenas ir kokios jo galios, jas apribodamas, tampa nauju suverenitetu (C. Schmitt)? Dar ne, nes kol kas KT paliko tautai teisę remiantis Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka pakeisti Konstitucijos 1 straipsnį taip, kaip ji to nori. Bet klausimas, ar šios dalies nebus galima vienaip ar kitaip ateityje interpretuoti.
Taigi, Konstitucinis Teismas pasakė savo žodį, taip pastatydamas tautą į dviprasmišką situaciją. Viena vertus, jai uždėjo varžtus (jei kartais tauta „sukvailiotų“, o tokių pavyzdžių istorijoje turime) tam, kad būtų išsaugotos tokios fundamentalios konstitucinės vertybės kaip valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis, nes jei nors vienos iš jų bus atsisakyta, pagal KT, sugriūtų visa tautos vertybių sistema. Kita vertus, tauta praranda savo dalį suverenios galios (o gal net ir visą), kurią įsivaizdavo turinti visus 20 metų.
Paliekant šią keistą situaciją, kuri visuomenėje sukėlė diskusijų ir iškėlė fundamentalų klausimą, kas yra tautai Konstitucinis Teismas, o kas Teismui tauta, pabaigai noriu atkreipti dėmesį į pastaruoju dešimtmečiu pastebimą ir kitokio pobūdžio teismo aktyvizmą, pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas kartais ne tik konstatuoja, kad tam tikros įstatymo arba Vyriausybės akto nuostatos yra antikonstitucinės, bet ir „leidžia suprasti“ (o kartais ir atvirai nurodo), koks reguliavimas neprieštarautų Konstitucijai. Kitas tokio aktyvaus dalyvavimo teisėkūroje pavyzdys yra, kai Konstitucinis Teismas nurodo į ginčijamo įstatymo kitą įstatymą, be kurio pirmojo (ginčijamo) įstatymo apskritai negalima nei aiškinti, nei taikyti. Taip yra sankcionuojamas įstatymo leidėjo veiklos rezultatas. Taip pat kartais pats Teismas savo iniciatyva „pakoreguoja“ ginčijamą teisės aktą, kad šis neprieštarautų Konstitucijai.
Taigi, klausimą ar vis dar Konstitucinis Teismas kalba tautos suvereno balsu ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija, galima papildyti atsakymu, kad jis tampa ne tik įstatymo leidybos priežiūros (tiesiog) institucija, bet ir pačio suvereno, t. y. tautos prievaizdu. Taip pat ir savo paties bei Konstitucinės Tiesos apsaugojimo įrankiu ir aktyviu teisėkūros veikėju. Konstitucinio Teismo vaidmuo politikoje tampa ypatingas ne vien dėl to, kad jis yra virš politikos, bet dar ir dėl to, kad jis atsistoja ir virš tautos.