lrt.lt
Birželio pabaigoje Panevėžio taryba sprendė dėl dalyvavimo projekte, kuriuo siekiama buvusios „Aušros“ progimnazijos dalį patalpų pritaikyti gyventi prieglobsčio Lietuvoje prašytojams.
Toks reikšmingas politinis klausimas posėdyje paverstas tiesiog vadybine problema ir priimtas visiškai formaliai. Išsamiai neapsvarstytos grėsmės ir pavojai, neįvyko plati diskusija tarp tarybos narių.
Sprendimo aiškinamajame rašte nurodoma, jog projektas, kurio vertė apie 1,45 mln. eurų, būtų finansuojamas daugiausiai ES Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo, todėl tai traktuojama kaip ES investicijų pritraukimas į Panevėžio miestą. Šiuo projektu Panevėžio miesto savivaldybės administracija prisidėtų prie migrantų apgyvendinimo centrų Lietuvoje plėtros.
Planuojama, kad buvusioje progimnazijoje galėtų apsigyventi iki 70 pabėgėlių, atvykusių į Lietuvą. Jeigu prieglobsčio prašytojų nebūtų, miesto savivaldybė turėtų galimybę šiose patalpose apgyvendinti kitus socialiai pažeidžiamus miesto gyventojus. Tačiau, atsižvelgus į geopolitines ir migracijos prognozes Europoje bei Lietuvoje, beveik nėra tikimybės, kad migrantų tokiam centrui pritrūktų.
Tuo tarpu apie rizikas bei pavojus, ilgalaikes tokio sprendimo pasekmes visam Panevėžio miestui, aiškinamajame rašte neužsiminta. Vakarų Europoje pilna pavyzdžių, kaip atrodo tokie pabėgėlių centrai, kokius pavojus jie kelia aplinkiniams gyventojams ir juose dirbantiems darbuotojams.
Migrantų susitelkimo vietos dažnai būna vienos pavojingiausių visame mieste. Lietuvoje 2021 m. turėjome neteisėtų migrantų antplūdį ir matėme, kokia nusiaubta buvo Rūdninkų migrantų stovykla, kuomet pabėgėliai buvo iš ten iškeldinti, kiek reikėjo apsaugos pareigūnų tvarkai užtikrinti. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai norime ramiame miesto mikrorajone, kitoje gatvės pusėje nuo vaikų darželio, įsteigti prieglobsčio prašytojų centrą?
Svarbu ir tai, jog į gyventojų nuomonę vėl nėra atsižvelgiama. Neaišku, ar gyvenantys šalia apsidžiaugs įsikūrusia pabėgėlių kaimynyste. Juk gali ne tik nusikalstamumas išaugti, bet ir aplinka nebebūti tokia išpuoselėta, kristų šalia esančio nekilnojamojo turto vertė. Visur Europoje dažniausiai būtent toks scenarijus. Štai čia būtų reikalingas efektyviai veikiantis seniūnaitis, per kurį mikrorajono gyventojai būtų įtraukti į sprendimo svarstymą, bet, kaip žinome, 2023 m. pabaigoje miesto savivaldybė ėmėsi seniūnaitijas naikinti.
Depolitizuoti problemas šiais laikais tapę įprasta. Politikos filosofas Carlas Schmittas teisingai rašė, jog dabartinė liberali politika politinius klausimus paverčia į technines problemas ir jų administracinius sprendimus. Lieka tik technokratinis valdymas. Tą matome ir Panevėžio miesto savivaldybėje.
Žinoma, Lietuvoje prisideda ir iš sovietmečio užsilikęs požiūris, jog savivaldoje sprendžiami tik ūkiniai ir komunaliniai klausimai. Tad į savivaldybės tarybą renkami kandidatai, neturintys aiškių politinių nuostatų, nesivadovaujantys jokiomis aiškiomis pažiūromis. Dauguma tiesiog mano, kad savivaldoje to ir nereikia.
Tačiau reikia, ir kartais ne mažiau nei nacionalinėje politikoje. Kuomet daugelyje Vakarų Europos šalių migracijos klausimai yra patys svarbiausi, apie juos formuojasi politinė darbotvarkė, dėl jų sprendžiasi koalicijų formavimas ir rinkimų nugalėtojai bei vyksta aršūs debatai, pas mus jie tiesiog lieka primityviai nesuvokti.
Be abejo, lieka atviras klausimas, kiek savivaldybė pati gali tai spręsti (kad ir čia glaustai pristatyto klausimo atveju), o kiek tai yra primesta iš ministerijų, ES institucijų. Kas yra tikrieji šių sprendimų priėmėjai ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina miesto savivaldybė, turėtų padėti narplioti žiniasklaida. Juk jos pareiga užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami demokratiškai ir skaidriai.