Andrius Martinkus
Prancūzijos revoliucijoje esama šėtoniškumo,
kuris skiria ją nuo visko, ką matėme, ir,
galbūt, nuo visko, ką pamatysime.
Joseph de Maistre
„Jei iš tiesų pradėtume kalbėti apie tai, kas šiandien vyksta, turėtume kalbėti apie moderniąją okupaciją, etnocidą, galbūt net aksominį genocidą“, – taip, komentuodamas faktą, kad „karo nebuvo, bet netekome pusės milijono gyventojų“, pareiškė Romualdas Ozolas. Kas tai? Dar vienas „sąvokų erozijos“ pavyzdys? Bet juk iš tiesų karo nebuvo, o netekome netgi daugiau nei pusės milijono gyventojų. Pasibaigus „dainuojančiai revoliucijai“ Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo net septyniais šimtais tūkstančių. Dainuojančiai?.. Ar rašančiojo šias eilutes akys ir ausys neapgauna ir ar jam šimtus ir tūkstančius kartų neteko viešojoje erdvėje susidurti su šiuo keistu dviejų žodžių junginiu? Jei Kovo 11-osios Akto signataras yra neteisus ir, kalbėdamas apie „aksominį genocidą“, klaidina žmones, tenka pripažinti, kad daug daugiau neteisūs yra tie, kurie paleido (visai tikėtina, kad ne iš blogos valios, nors neatmestina ir kita galimybė) apyvarton šią keistą sąvokinę konstrukciją – „dainuojanti revoliucija“. Ir daug didesniu mastu yra suklaidinti tie, kurie patikėjo, kad toje „revoliucijoje“ dalyvauja ir kad tai, kame dainuojanti tauta nugalėjo, buvo būtent „revoliucija“. Ir tie, kurie šį keistą verbalinį darinį paleido į viešumą, ir tie, kurie juo patikėjo ir leidosi būti jo įkvepiami, jau turėjo prieš akis panašių keistenybių kūrybos precedentą. Nežinau, ar, pavadindamas genocidą „aksominiu“, signataras turėjo galvoje kitą „aksominį“ istorinį fenomeną. Bet aš iš karto prisiminiau „aksominę revoliuciją“ – verbalinę keistenybę, suklaidinusią tuos, kurie Lietuvoje „revoliucija“ pavadino tai, kas jokiu būdu jokia revoliucija nebuvo.
Reikalas tas, kad revoliucija – tikra revoliucija ir ne bet kokia, o būtent politinė revoliucija – negali būti nei „aksominė“, nei „dainuojanti“. Juo labiau „revoliucijomis“ nevadintini įvairūs rožėmis ir tulpėmis kvepiantys politiniai fenomenai ir kitokie „oranžiniai“ dalykėliai. Nes tikra revoliucija visada yra smurtas, prievarta ir labai daug kraujo. Didysis Prancūzijos revoliucijos filosofas buvo visiškai teisus iki jungtuko „ir“ esančioje savo teiginio dalyje, bet po „ir“ jo apdairiai parašytas „galbūt“ apsaugojo jį nuo neišsipildžiusios pranašystės skelbėjo reputacijos. Štai žodžiai žmogaus, po daugiau kaip šimto metų regėjusio kažką labai panašaus į tai, ką matė de Maistre’as. 1923 m. savo „Naujuosiuose viduramžiuose“ Nikolajus Berdiajevas rašė: „Rusijos revoliucija yra didžiulė nelaimė. Bet kokia revoliucija – nelaimė. Laimingų revoliucijų niekada nebuvo. Bet revoliucijos siunčiamos Dievo Apvaizdos, ir todėl tautos jose daug ko išmoksta. Rusijos revoliucija – šlykšti. Bet juk bet kokia revoliucija šlykšti. Gerų, malonių, nuostabių revoliucijų niekada nebuvo ir būti negali. Bet kokia revoliucija būna nesėkminga. Sėkmingų revoliucijų niekada nebuvo. Prancūzijos revoliucija, vadinama „didžiąja“, taip pat buvo šlykšti ir nesėkminga. Ji ne geresnė už Rusijos revoliuciją. Ji buvo ne mažiau kruvina ir žiauri, tokia pat bedieviška, tokia pat griaunamoji visų istorinių šventybių atžvilgiu.“ Ar „dainuojanti revoliucija“ buvo „nelaimė“? Ar ji buvo „šlykšti“? Ar buvo „nesėkminga“? Ar, išskyrus Sausio 13-ąją, galima pasakyti, kad ji buvo „kruvina ir žiauri“? (Sausio 13-osios kraujas apskritai nebuvo revoliucijos kraujas, nes revoliucija yra tada, kai „savi šaudo į savus“, o tą naktį, sutikime, juk taip nebuvo.) Greičiau jau „dainuojanti revoliucija“ buvo „gera“, „maloni“ ir „nuostabi“, o tai reiškia, kad jokios revoliucijos nebuvo. Buvo nacionalinis išsivadavimo judėjimas arba Sąjūdis. Ar tai skamba nepakankamai išdidžiai, kilniai ir garbingai?
Visą straipsnį skaitykite čia
Šaltinis: satenai.lt