Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
„Pačios didžiausios sienos yra ne realios, iš tvirto akmens pastatytos Kinijoje, nes jas vis tiek galima apeiti ar kitais būdais įveikti. Pačios baisiausios ir neįveikiamos kinų sienos yra mūsų smegenyse, vergovės metais suleidusios šaknis dėl savicenzūros, kaustančios elgesį ir pilietiškumą. Jos labiausiai trukdo mūsų visuomenei judėti į priekį. Iš šių sienų, esančių visur, ne tik politikoje, kultūroje ar moksle, labai sunkiai vaduojamės, – kritiškai, kaip visada, pasisakė akademikas Antanas Andrijauskas.
Profesorius, Lietuvos mokslų akademijoje pristatęs dvi monografijas „Amžinybės ilgesys: Tradicinė indų kultūra, estetika ir menas“ ir „Vaizduotės erdvės: Tradicinė kinų estetika ir menas“, savo amžininkus ir jaunosios kartos kolegas skatina diskusijai, kaip savitų Rytų tautų kultūros tradicijų pažinimas paveikia žmonių humanitarinę kultūrą, padeda geriau pažinti „kitos“ kultūros veidrodyje vertingiausias savosios tautinės kultūros puses, padeda įveikti susvetimėjimą ir tampa dabartiniame prieštaravimų draskomame pasaulyje bendražmogiško dialogo pagrindu.
„Gabūs, kritiškai mąstantys, originalūs žmonės mūsų kultūrai nereikalingi“
Profesoriau, dažnai pasisakote apie lietuvių kuklumą, o dabar pats kuklinatės, nepriimate Jums išsakytų kolegų ir buvusių studentų pagyrų, išleidus dvi svarbias knygas.
Iš tikrųjų talentingiems lietuviams išeiti į platesnį pasaulį nepaprastai trukdo perdėtas kuklumas, nesugebėjimas reklamuotis. Tuo lietuvių mentalitetas labai skiriasi nuo senųjų didžias rašto tradicijas turinčių tautų, kurios puikiai supranta, kaip svarbu save efektingai pateikti. Daug mūsų kūrėjų ir menininkų yra didėjančios konkurencijos sąlygomis dėl šios savybės nustumiami į paribius, – atsakė Lietuvos kultūros tyrimų instituto Komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus vadovas. Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto profesorius yra parengęs daugybę puikių specialistų ne tik iš orientalistikos ir komparatyvistikos, bet ir filosofijos istorijos, kultūrologijos, estetikos, meno filosofijos, dailėtyros sričių.
Jūs pristatote unikalius veikalus, pateikdamas „lietuvišką galvojimą“ kaip unikalų būdą pamatyti tolimas kultūras, anot diskusijoje dalyvavusių Jūsų kolegų Bronislovo Kuzmicko, Naglio Kardelio, Eugenijaus Jovaišos, Valdo Jaskūno, Loretos Poškaitės ir Odetos Žukauskienės. Kai Jus apsupę žmonės prašė padėti autografus, mėginote savo veikalų vertę sumenkinti, juokaudamas, kad neverta parašu knygų gadinti. Taigi kaip pats save pristatote pasauliui?
Kuo giliau skverbiesi į mokslo pasaulį, tuo geriau suvoki žmogiškos būties laikinumą, kad tau skirtas laikas šioje žemėje yra tik akimirka, šviesos blykstelėjimas nenumaldomo laiko tėkmėje. Netgi fanatiškai kasdien dirbdamas gali prisiliesti tik prie visai menkutės mokslinio pažinimo pasaulio dalies. Iš čia ir plaukia mano ironija ir skepticizmas savo darbų atžvilgiu. Ne tokie mes jau esame dideli, žvelgiant iš toliau, kaip dažnai mums patiems atrodo.
Atsakydamas į antrą klausimo dalį, turiu pripažinti, kad augau gausioje šeimoje. Tėvai mums septyniems vaikams įdiegė atsakomybės jausmą už greta esančius, taip pat už savos kultūros ateitį. Matydamas dabartinę Lietuvos kultūros padėtį, visas savo viltis sieju su jaunais žmonėmis, todėl tam skiriu, atimdamas nuo mokslinio darbo, labai daug laiko ir energijos. Tai man kaip mokslininkui yra didžiulė problema.
Viskas būtų gerai, tačiau man skaudu, kai individualiai dirbi, dažnai po penkiolika metų, su talentingiausiais žmonėmis, o jie neranda vietos Lietuvoje. Išgyvenu dėl čia esančios kadrų atrinkimo sistemos, totalinės korupcijos, nesveikos aplinkos ir konkurencijos, kai patys talentingiausi, kurie yra ir jautriausi ir pažeidžiamiausi, nustumiami į paribius ir jie negali įsitvirtinti.
Mūsų visuomenė yra nepaprastai hierarchizuota, susaistyta įvairiais giminystės ryšiais. O daugelis mūsų talentingiausių žmonių, visada taip buvo mūsų kultūroje, atėję iš mažų provincijos miestelių. Tai yra mokytojų, inteligentų, paprastų žmonių vaikai, kurie yra labai motyvuoti, kuklūs, nepaprastai darbštūs, bet jie neturi jokios materialinės bazės miestuose, todėl, negalėdami išgyventi, nesibaigiančiu srautu bėga iš Lietuvos.
O tuo pačiu metu regime milžiniškus megaprojektus su fantastinėmis išvogtomis sumomis, nusikaltimus, už kuriuos jau ketvirtį amžiaus niekas neatsako. Žvelgiant į mūsų politinę sistemą, nesibaigiančias reformas kultūros ir mokslo srityse nuolatos išnyra korupciniai ryšiai, neskaidrumas, tai, kas neturi nieko bendro su tikromis reformomis. Jos tėra nuolatinis pinigų plovimas, neturint jokios strateginės perspektyvos.
Kai kalbame apie kinus, japonus, jie projektuoja, kas bus po 20 ar 50 metų, o mes neturime projekto dvejiems–trejiems metams į priekį. Už tai nepaprastai brangiai mokame.
Įtarus požiūris į kitą kultūrą liudija mūsų tamsumą
Dažnai išsakote aštrią kritiką įvairių mūsų politinės sistemos ir kultūros aspektų atžvilgiu, bet šįkart stengėtės nuo jos susilaikyti, pasidžiaugti savo gausiais buvusiais auklėtiniais, tais, kurie dar studijuoja, ir tais, kurie jau dėsto kitiems. Kai matote šį būrį pasekėjų, Jus palaikančių žmonių, kaip orientalistų ir komparatyvistų situacija atrodo dabar, žvelgiant iš to pradžios taško, kai pradėjote šią veiklą?
Mane labai džiugino mano kolegų ir buvusių mokinių pasisakymai. Nepaisant jų kritinių žodžių, situacija, palyginti su 1977 metais, kai įsijungiau į šią veiklą, ar 1990-aisiais, yra neįtikėtinai pasikeitusi į gerąją pusę.
Nepriklausomybės atgavimas atvėrė ankščiau neįtikėtinas galimybes orientalistinių ir komparatyvistinių studijų sklaidai, kelionėms ir studijoms Rytų šalyse, atsirado svarbių institucinių padalinių, į kuriuos stojant būna didžiuliai konkursai. Kai skaitau orientalistikos, ypač komparatyvistikos studentų disertacijas, mokslo darbus, atvirai sakant, negaliu atsidžiaugti, kiek yra gabių, talentingų žmonių!
Nepaisant šių džiugių dalykų, vieno diskusijos dalyvio žodžiais tariant, kaip XIX amžiaus valstietiškoje šalyje vėl atsiremiame į primityvią ksenofobiją. Nors orientalistinės ir komparatyvistinės studijos dabar jau pirmais smuikais groja didžiausiose Vakarų valstybėse, Lietuvoje kartais daugeliui mokslo ir leidinių rėmimo fondų administratorių reikia įrodinėti elementariausius dalykus, kurie kultūringose šalyse sukeltų tik atlaidžią šypseną. Todėl, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, užsiėmimas indų, kinų kultūra iš karto suprantamas kaip ideologinė diversija. Šitaip buvo anksčiau ir kai kur liko iki šiol.
Minėjote, siekis tyrinėti Rytų kultūras buvo mėginimas sovietiniais laikais, būnant geležiniame narve, ieškoti kitokio pasaulio ir kad jo Lietuvoje būtų kuo daugiau. Dabar sakote, kad niekas nepasikeitė, narvas liko?
Jis išliko smegenyse. Pačios didžiausios sienos yra ne realios iš tvirto akmens pastatytos Kinijoje, nes jas vis tiek galima apeiti ar kitais būdais įveikti. Pačios baisiausios yra neregimos, mūsų smegenyse esančios kinų sienos, vergovės metais suleidusios šaknis dėl savicenzūros, kaustančios elgesį ir pilietiškumą. Jos labiausiai trukdo mūsų visuomenei judėti į priekį. Todėl ir matome tuos beprotiškus putinizmo recidyvus, superefektyvią jų propagandą, kada žmonės gailisi tų laikų, kai buvo naikinama mūsų kultūra. Iš šių sienų, esančių visur, ne tik politikoje, kultūroje ar moksle, labai sunkiai vaduojamės.
O, pažvelgus į disertacijas, mažai kur rasi tiek jaunų talentingų žmonių Lietuvoje, kiek orientalistikoje ir lyginamosios civilizacijos studijose. Kalbėjau apie Algį Uždavinį, Dalią Švambarytę, galima paminėti tokius talentingus mokslininkus kaip Audrių Beinorių, Loretą Poškaitę, Valdą Jaskūną, Julių Vaitkevičių, Vytį Silių, Odetą Žukauskienę, Auksę Kapočiūtę, Rasių Makselį.
Tačiau apie save nuolatos vis primena minėtos išlikusios kinų sienos. Apie jų gyvybingumą byloja šios srities knygų atmetimai mūsų fonduose su prierašu „neaktuali problematika“, kaip skandalingai nuskambėjusioje unikalaus talento profesoriaus A. Uždavinio monografijos vertinimo Lietuvos mokslo taryboje istorijoje. Ar aišku, apie kokias kinų sienas aš kalbu? Baisiausia, kai šitos sienos susipina su kitomis, būdingomis dabartiniam lietuviškam mentalitetui, – pavydu talentingesniems, drąsesniems, kurie nesilanksto valdžios struktūroms.
Per diskusiją „Ex oriente lux. Kuo svarbus Rytų tautų kultūrų pažinimas Lietuvai?“ kolegos gyrė sugebėjimą sudėtingus dalykus išsakyti tikra, gyva monografijų kalba, kad jas gali skaityti ne tik akademinė, bet ir plačioji visuomenė. Kiek Rytų pažinimas padėtų mums tas sienas savyje griauti?
Parašyti apie sudėtingus dalykus paprasta ir suprantama kalba man yra vienas sudėtingiausių uždavinių. Itin sudėtinga rašyti apie ypatingo subtilumo reikalaujančius estetinius ir meninius fenomenus, kurių kitoniškumo suvokimas reikalauja intelektualinių pastangų, plačios humanitarinės kultūros ir atvirumo kitokiai estetinių vertybių sistemai.
Daugelis tų ideologinių ir psichologinių barjerų, kurie kaustė mūsų sąmonę prieš 25 metus, tarp menkiau išsilavinusių žmonių išlieka iki šiol. Iš čia plaukia tas pats įtarus požiūris į kitą civilizaciją ir kitą kultūrą, kuris nieko kito neliudija, tik konkrečios asmenybės ribotumą ir tamsumą.
Kovojant su konkurentais „kitas“, „kitoks“ tampa labai patogiu ginklu. Užuot plėtę pasaulio suvokimą, horizontus, darome visiškai atvirkščiai. Norėčiau pabrėžti, kad daugelis žymiausių mūsų XX amžiaus kultūros, meno veikėjų tuo ir skyrėsi nuo kitų, nes buvo daug atviresni, daug plačiau žvelgė į pasaulį.
Kokią milžinišką įtaką orientalizmas turėjo Vydūnui, M. K. Čiurlioniui, M. Dobužinskiui, P. Rimšai, A. Galdikui, L. Truikiui, J. Baltrušaičiui, V. Krėvei, V. Kavoliui, J. Mačiūnui, J. Mekui, A. Švėgždai, S. Gedai ir daugybei kitų. Jie tapo tokio lygio kūrėjais todėl, nes žvelgė į kitas kultūras plačiau be ideologinių stereotipų.
Orientalistai ir komparatyvistai, tyrinėdami įvairias Rytų kalbas, skverbdamiesi į kompleksinį ištisų civilizacinių pasaulių pažinimą beveik visada pasižymėjo platesniu horizontu, nei kitų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Siaurėjančiame globaliame daugybės saitų susaistytame metacivilizacinės kultūros pasaulyje nepaprastai svarbu perprasti Rytų ir kitų neeuropinių kultūrų laimėjimus.
Šis teiginys itin prasmingas, kai suvokiama, jog sava kultūros tradicija ir pasaulinės kultūros formų įvairovė pažįstama, tik lyginant su kitomis kultūromis. Neatsitiktinai Rytų civilizacijų pažinimas Vakaruose ir Lietuvoje dažniausiai įgaudavo „apverstos“ vertybių sistemos pavidalą, nes Rytuose europiečiai pirmiausia ieškojo ir regėjo tai, ką norėjo išvysti, siekdami įtvirtinti savo vertybių sistemą ar savojo tapatumo paiešką.
Todėl į Rytus taip dažnai buvo žvelgiama kaip į stebuklingą veidrodį, padedantį išvysti save per kitos civilizacijos vertybių sistemą. Dabartinis orientalizmas ir komparatyvizmas kelia sau nepalyginamai sudėtingesnius kompleksinius uždavinius ir dabartiniai Lietuvos mokslininkai puikiai tai supranta.
Pažinimo kelyje svarbu ieškoti ir surasti mokytojus
Kalba tarsi sukosi apie Jūsų parašytas knygas, bet iš tiesų – apie žmones. Paminėjote lemtingas asmenybes, kurios pastūmėjo studijuoti orientalistiką: akademiką N. Konradą, prof. A. Piatigorskį, A. Losevą, N. Vandier-Nicolas, F. Jullien, J. Baltrušaitį, savo studijų draugus Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete V. Maliaviną, A. Kobzevą, N. Kirabajevą, su kuriais šioje srityje teko dirbti. Vadinasi, šviesa sklinda per žmones?
Išmintis ir giliausias pažinimas ateina tiesiogiai per sąlytį su iškiliais žmonėmis. Knygos pažinimo eigoje yra nepaprastai svarbus dalykas. Mūsų kultūrai, inteligentijai gana ilgai pirmas ir svarbiausias raktas į pasaulinę kultūrą buvo knyga. Ir mūsų šeimoje būtent knygos buvo pirmas žingsnis į pasaulinės kultūros erdves.
Toliau yra lemtingi susidūrimai ir iš konkrečių iškilių asmenybių gauti impulsai. Pažinimo kelyje labai svarbus yra mokytojų ieškojimas ir atradimas. Dar svarbesnis yra gebėjimas klausyti, išgirsti jų skleidžiamas gyvenimiškas tiesas ir jas paversti gyvenimo tikslu. Žodžiai, kuriuos išgirsti ir nepaverti savo mąstymo, gyvenimo, pasaulio suvokimo dalimi, netrukus išnyksta kaip vasarą ežerų pakrantes dengiantis rūkas.
Minėtų dalykų svarbos supratimas yra viena iš priežasčių, kodėl, kiek tai įmanoma, stengiuosi savo mokinius išsiųsti į pagrindinius pasaulyje jų srities mokslo centrus, kuriuose telkiasi iškilios asmenybės ir yra puikiai sukomplektuotos specializuotos bibliotekos.
Dar pats studijuodamas supratau, kaip svarbu pakliūti ten, kur yra patys šviesiausi žmonės, kuriantys mokslą. Tai padeda atsikratyti psichologinių kompleksų, pamatyti, kad pačius didžiausius darbus daro ne šventieji, o tie patys žmonės.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
