Aktorius Stankūnas griauna scenarijų

„Biznis yra biznis“, – greičiausiai galvoja ne vienas Lietuvos žmogus, tačiau, ko gero, tik vienas vienintelis, išvakarėse ereliškai grasinęs prie konteinerių susodinti keletą Garliavos šeimų, ryžosi aukcione pardavinėti galimybę parengti interviu – su juo vienu ar kartu su dukra.

Panoro tapti spaudos žvaigžde? Tiesiog parūpo prasimanyti pinigų? Šiaip užsisvajojo žmogus? O gal tiesiog netyčia išsidavė, kad bendrauja su taip intensyviai saugoma moterimi, kad nė valstybė, – bent valdžios vyrai nežino, kur toji yra.

Ką galvoti piliečiams?

Dar vienas blogo dramaturgo ir dar mažiau vykusio režisieriaus mėgėjiškas spektaklis, kur kol kas scenoje vieni statistai? Labiausiai į ritmą nepataiko Stankūnas Stasys: spec. tarnybų patikėtinei iš „dienraščių lyderio“ paskelbus, jog Stankūnaitė viena išvažiavo į Niekur „palikusi Lietuvoj dukters kapą“, Stankūnas tvirtina ir „toliau bendraujantis su anūke“, Stankūnui pradėjus skųstis dėl „nežmoniškų dukters buvimo nežinia kur sąlygų“, premjeras Jonas Algirdas skuba tautą raminti, jog Stankūnaite pasirūpinta taip, kad geriau nebūna… O jei prisimintume dar ir Kriminalinės policijos atstovų patikinimus, jog saugomosios laikosi puikiai, dejuojantis tėvas atrodo visai nepataikantis į taktą: arba labai atsilieka, arba pernelyg skuba…

Ko nori Stasys Stankūnas?… Bet argi tai svarbu: čia juk ne pageidavimų koncertas. Daug būtų svarbiau paklausti: kam pridengti visa tai panaudojama? Versija, jog taip norima amortizuoti skalūnų ieškotojų pergalę konkurse, sunkiai tikėtina – kažin ar „Chevron“ į Lietuvą atvedęs buvęs JAV specialiųjų pajėgų kariškis Thomas Haseltonas turi ką nors nieko bendra su konteinerinių istorijomis. Šis kirstų stipriau – gerai paruošti jo kolegos sumedžiojo ir Osamą bin Ladeną – šio namą šturmavo nepalyginamai mažesniu būriu nei Garliavoje…

Kur kas įtikinamesnė versija: išstudijavęs „dienraščių lyderio“ žurnalistės interviu apie interviu su jo dukra, tėtušis suprato – dirbti nežinia kur esančios dukters spaudos atstovu pelninga, tad ir užsimanė pakonkuruoti… Kuo tokie bandymai „nugręžti“ savo šeimos neva globėjus gali baigtis, matyt, net negalvoja. Bet kol jo plėtojama versija – abi liudytojos dar yra gyvos – yra naudinga, gal ir tokios trelės, tegul ir nesuderintos, nepavojingos… Tik toks atsikartojimas – ir vėl pardavinėjamas savas vaikas, tegul ir dėl geresnio konteinerio – glumina…

Garliavos istorija, deja, dar tęsiasi. Naujienos – taip pat. Taip sensacingose smulkmenose skandinama esmė –žiaurus teisėsaugos bei teisėtvarkos atstovų elgesys byloje žudikėje, „įrodžiusioje“, kad Lietuva – oazė ir joje jokios pedofilijos nėra, ką jau ten klaninės. Lieka po teismus tąsomi žmonės, sudarkyti gyvenimai, žinomi ir nežinomi kapai. Ir klausimas: KAS ATSAKINGAS UŽ TOKIĄ SITUACIJĄ MŪSŲ TĖVYNĖS TEISĖS SISTEMOJE?