Tiesos.lt siūlo prancūzų filosofo ir rašytojo Albert Camus (Albero Kamiu) tekstą, parašytą prancūzams prieš 70 metų, pirmaisiais Prancūzijos išvadavimo iš nacių okupacijos mėnesiais. Regis, šis tekstas lieka aktualus ir senokai iš Sovietų Sąjungos prievartos išsiveržusiems lietuviams, minintiems Valstybės dieną.
Užvakar informacijos ministras (Pierre Henri Teitgenas (1908–1997) – Tiesos.lt) pasakė kalbą, kuriai mes visiškai pritariame. Tačiau prie vieno punkto reikia sugrįžti, nes ne taip jau dažnai ministras vyriškai prabyla savo šaliai apie moralę ir primena būtinas priedermes.
Ponas Teitgenas išmontavo tą nuolaidžiavimo mechanizmą, kuris tiek daug prancūzų nuo silpnybės atvedė prie išdavystės. Po kiekvienos priešui ir sukalbamumo dvasiai padarytos nuolaidos eidavo kita nuolaida. Pastaroji nebūdavo rimtesnė už pirmąją, tačiau abi kartu jos jau tapdavo niekšybe. Dvi draugėn sudėtos niekšybės jau būdavo negarbė.
Tai iš tikrųjų šitos šalies drama. Ir ją sunku įveikti, nes ji įtraukia savin visą žmogaus sąmonę ir kelia problemą, kurios ašmenys – „taip“ arba „ne“.
Prancūzija gyveno pasenusia išmintimi, kuri jaunoms kartoms aiškino, jog gyvenimas sutvarkytas taip, kad reikia mokėti daryti nuolaidas, jog entuziazmas yra trumpalaikis ir pasaulyje, kur sukčiai neišvengiamai būna teisūs, reikia pasistengti neklysti.
Mes nusiritome iki šito. Ir kai mūsų kartos žmonės pašokdavo prieš neteisybę, jie būdavo įtikinėjami, kad jiems tai praeis. Taip pamažu pasklido sukalbamumo ir sveiko proto moralė. Apie tai galima spęsti iš efekto, kurį tokiomis aplinkybėmis sugebėjo padaryti tas vangus drebantis balsas (turimas galvoje su naciais kolaboravęs prancūzų maršalas Philippe Pétainas (1856–1951) – Tiesos.lt), kviečiąs Prancūziją užsisklęsti savyje. Visuomet laimima apeliuojant į tai, kas žmogui lengviausia ir kas susiję su ramybės siekiu. O garbės siekis neįmanomas be didžiulio reiklumo sau ir kitiems. Tai, be abejonės, vargina. Ir tam tikra prancūzų dalis 1940 metais jau buvo prieš laiką pavargusi.
Pavargę buvo ne visi. Buvo stebimasi, kad daugelis į Pasipriešinimo judėjimą įsitraukusių žmonių nėra patriotai iš profesijos. Visų pirma patriotizmas – ne profesija. Be to, yra tokia tėvynės meilės forma, kai nenorima matyti jos neteisingos ir jai tatai pasakoma. Ir dar: patriotizmo ne visuomet pakakdavo pakelti tiems žmonėms į keistą jų kovą. Tam reikėjo ir širdies delikatumo, kuris priešinasi įpročiams, ir galiausiai gebėjimo pasakyti „ne“.
Šitos, kita vertus, tokios niekingos epochos didingumą lemia tai, kad pasirinkimas joje buvo išgrynintas. Nesitaikstymas tapo įsakmiausia iš priedermių, o nuolaidžiavimo moralė pagaliau buvo nubausta. Jei sukčiai buvo teisūs, reikėjo sutikti klysti. Ir jeigu gėda, melas bei tironija tapo gyvenimo sąlygomis, reikėjo sutikti mirti.
Būtent šitą gebėjimą nesitaikstyti ir būti oriems šiandien turime atkurti visoje Prancūzijoje ir visuose lygmenyse. Reikia žinoti, kad kiekvienas pritarimas vidutinybei, kiekviena nuolankumo ir sukalbamumo apraiška kenkia mums taip pat kaip ir priešo šautuvai. Po ketverių siaubingų išbandymų metų išsekinta Prancūzija suvokia, kokia gili jos drama, nes ji neturi teisės pavargti. Tai pirmoji mūsų atsikūrimo sąlyga, ir šalis viliasi, kad tie patys žmonės, kurie mokėjo ištarti „ne“, rytoj taip pat tvirtai ir nešališkai pasakys „taip“ ir pagaliau sugebės pareikalauti iš garbės jos pozityviųjų vertybių, kaip mokėjo pasiimti iš jos atsisakymo įgaliojimus.
(Combat, 1944 m. spalio 29 d.)
Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, publikuojama iš knygos: Albert Camus, Esė rinktinė. III dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 19–21.