Ar egzistuoja objektyvus žmogaus gyvenimo tikslas? Ar įmanomas objektyvios moralės pagrindimas? Kuo skiriasi dorybės ir vertybės? Ar sąžinė gali klysti? Kas yra bendrasis gėris ir kodėl jis svarbus? Kodėl liberalizmas atmeta bendrojo gėrio sampratą? Kaip vertinti jausmais grįstą religingumą? Į šiuos ir kitus klausimus atsako filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Albinas Plėšnys.
Kaip teigėte, žmogus tam tikra prasme yra laisvas. Būdamas laisvu, jis gali siekti įvairių tikslų. Tie tikslai tarpusavyje skiriasi pagal svarbą. Žmogui kyla klausimas: o koks yra viso žmogaus gyvenimo tikslas? Kitaip sakant, koks tas svarbiausiasis tikslas?
Pasak Aristotelio, gėris yra tai, ko trokšta visi esiniai. Tomas Akvinietis atkreipia dėmesį, kad Aristotelis netvirtina, jog yra vienas geras dalykas, kurio visi esiniai trokštų. Tokių dalykų yra daugiau. Be to, Tomas Akvinietis dar pažymi, kad „trokšti“ reiškia „turėti polinkį“. Toks polinkis gali būti nesąmoningas arba sąmoningas – valingai priklausantis nuo to polinkio pobūdžio.
Aristotelis aiškino, kad įvairių tikslų, kuriuos protas pripažįsta gerais, žmogus siekia laisvai, o laimės (eudaimonijos) būtinai, t.y. žmogus savitu būdu siekia ištobulinti savo asmenybę ir pasiekti laimę, kaip visapusišką klestėjimą. Pasak Tomo Akviniečio, remdamasis savo praktiniu protu, žmogus pajėgus suvokti pagrindines žmogiškojo gėrio formas – tikruosius žmogiškojo klestėjimo aspektus. Tokių žmogiškojo gėrio formų yra ne viena. Pavyzdžiui, tokia forma yra žinojimas. Mes suprantame, kad gera turėti išmanymą ir blaiviai mąstyti, kad painiavos ir nemokšiškumo reikia vengti, ir kad gera pasirinkti gyvenimo tikslu teorinę-pažintinę veiklą. Tokia gėrio forma gali būti ir gyvenimo vertingumas, susijęs su šeimyniniu gyvenimu, troškimu turėti vaikų bei jais rūpintis. Tokia gali būti ir kūrybinė menininko, dailininko, muzikanto, rašytojo, aktoriaus ar sportininko veikla. Pagrindinėms gėrio formoms priklauso ir socialumas, apimantis įvairiausias bendruomeniškumo formas. Tokia forma gali būti ir praktinis supratingumas, kaip sugebėjimas savo protą pritaikyti sprendžiant elgesio ir gyvenimo būdo pasirinkimo problemą ar formuojant savo charakterį. Galiausiai žmogiškojo gėrio forma yra ir religija (ir ne vien tik kaip vienuolystės ar kunigystės pašaukimas). Tokių žmogiškojo gėrio formų yra ir daugiau. Jos yra vertos, kad mes jas rinktumėmės kaip gyvenimo tikslus.
Čia reikia nepamiršti, kad visos žmogiškojo gėrio formos yra susijusios su bendruoju gėriu ir kad visi mūsų talentai duoti bendruomenės labui. Siekdami žmogiškojo gėrio formų (kiekvienas pagal savo polinkį) turime vadovautis sąžine, artimo ir Dievo meile, tiesa, teisingumu bei prigimtiniu įstatymu. Aristotelis apie laimę dar tekalba kaip apie tam tikrą nuolatinį, dorybingą ir besitęsiantį šiapusinį gyvenimo būdą. Tomas Akvinietis jau kalba apie žemiškąją bei laikiną laimę peržengiančią palaimą, kaip tiesioginį ryšį su Dievu amžinybėje. Kalbant glaustai, žmogaus gyvenimo tikslas yra pasiekti palaimą. Tai pasiekti galime vykdydami Dievo valią ir elgdamiesi pagal sąžinės reikalavimus.
Moralę suprantu kaip tyrimą apie laisvo ir protingo žmogaus gyvenimo tikslą ir priemones jam pasiekti. Tomas Akvinietis teigė, kad objektyvios moralės normos, taigi, ir objektyvus kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas egzistuoja, nes yra Dievas, kuris yra to žmogaus ir jo tikslo architektas. Ar įmanoma objektyvią moralę pagrįsti be Dievo, kaip galutinės moralės egzistavimo priežasties?
Ne. Be Dievo objektyvios moralės pagrįsti negalima. Jei bandome tai daryti, iš karto susiduriame su vadinamuoju Hume‘o dėsniu – faktų ir normų skirtimi. Hume‘o dėsnis teigia, kad iš „yra“ neplaukia „turi būti“, kad iš faktų neįmanoma išvesti normų. Su tuo reikia sutikti. Bet jis teigia ne tik tai. Toliau Hume‘as teigia, kad jo tikslas yra apsvarstyti, ar įmanoma, remiantis vien protu, atskirti moralinį gėrį nuo blogio. Čia jis polemizuoja su jo amžininkais racionalistais.
Pirmiausia, kaip jis pats užsimena, ginčijamasi su S. Clarke‘u, kuris aiškino, kad aritmetikos klausimais žmogui būtų kvaila ir juokinga tikėti, kad du kart du nėra keturi, arba tvirtinti, kad visuma nėra lygi dalių sumai. Pasak Clarke’ o, lygiai taip pat kvaila yra painioti teisingumą ir klaidingumą bei norėti, kad dalykai būtų tokie, kokie jie nėra ir būti negali. Clarke‘o argumentai žlunga, kai pereinama nuo „yra“ prie „turi būti“, nes nepastebima, kad elgdamasis teisingai žmogus nebūtinai galėtų patenkinti kiekvieną savo troškimą ar interesą.
Šią Hume‘o iškeltą problemą suvokia Kantas, kurį Hume‘as, kaip sako pats Kantas, pažadino iš dogmatinio snaudulio. Kantas pasiūlo savo dorovės metafizikos interpretaciją, kuriai Hume‘o kritika turėtų negalioti. Suformuluojamas kategorinis imperatyvas: elkis taip, kad tavo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu įstatymų leidybos pagrindu. Vis tik Kanto kategorinis imperatyvas vargu ar gali būti moralės pagrindu tiek dėl savo neapibrėžtumo, tiek dėl ginčytinų prielaidų (kad ir to, jog valia yra praktinis protas) buvimo pačiame įrodyme.
Tomo Akviniečio moralės sampratai Hume‘o dėsnis negalioja. Kai kurie kritikai, klaidingai interpretuodami Tomo poziciją, bando įrodyti priešingai. Anot jų, jeigu dora yra tai, kas atitinka žmogaus prigimtį, tai prigimties analizė yra faktai, o iš faktų normos neplaukia. Bet kritikai klysta. Tai ne Tomo pozicija. Tomui klausti, kas yra moraliai teisinga (dora), reiškia klausti apie tai, kas yra protinga, o ne apie tai, kas faktiškai atitinka žmogaus prigimtį.
Protas remiasi ne tik logikos dėsniais, bet ir sąžine bei prigimtiniu įstatymu, kurį Dievas įdiegė į mūsų protą. Prigimtinis įstatymas yra pagrindinis praktinio proto dėsnis. Sąžinė žmogui leidžia sužinoti, kas yra gėris, o prigimtinis įstatymas ragina jo siekti. Giliausia prasme gėris yra tai, ko nori Dievas, o Dievas nori to, kas yra jo esmė.
Ir čia mes vėl turėtume daryti skirtį, į kurią atkreipia dėmesį Wittgensteinas pokalbyje su Waismannu apie Schlicko etiką. Schlickas, pasak Wittgenteino, aiškina, kad teologinėje etikoje yra dvi gėrio interpretacijos. Pagal pirmąją, kuri esą esanti paviršutiniška, gėris yra geras, todėl, kad jo nori Dievas. Pagal antrąją ir atseit gilesnę interpretaciją, Dievas nori gėrio, nes gėris yra geras. Wittgensteino supratimu, gilesnė yra ne antroji, bet pirmoji interpretacija, nes gėris yra tai, ką Dievas liepia.
Pirmoji interpretacija užkerta kelią visokiems „kodėl tai yra gera“ tipo aiškinimams. Būtent antroji interpretacija, sako Wittgensteinas, yra paviršutiniška, racionalistinė, numananti, jog tai, kas yra gėris, galėtų turėti kažkokį dar aukštesnį pagrindą. Akviniečio požiūrį atitinka pirmoji interpretacija ir jai Hume‘ o kritika negalioja, o antrasis požiūris artimas Clarke‘ o sampratai ir jai galima sėkmingai pritaikyti Hume‘ o kritiką. Taigi, ne kiekviena teologinė interpretacija gali pagrįsti moralės objektyvumą.
XXI a. daugelis Vakarų pasaulio visuomenių yra normatyvinių įsitikinimų hierarchijos naikinimo būklėje. Dorybės devalvuotos ir perkeltos į daug platesnę vadinamųjų vertybių talpyklą. Kaip vertinate šį reiškinį?
Labai liūdna, kad dorybių samprata traukiasi į užmarštį, o jas užgožia vertybės. Aišku, vertybės irgi svarbu, bet dorybėms teiktina pirmenybė. Kas gi yra dorybės? Tomistinėje filosofijoje dorybės yra tokios būdo kokybės, kurios palengvina gerą veikimą. Nuolatos gerai elgdamasis, žmogus išsiugdo tam tikrą būdo ypatybę, kurią ir vadiname dorybe. Elgdamasis blogai žmogus gadina savo būdą, išsiugdo ydą, kuri apsunkina gerą veikimą.
Pasak Tomo, kiekviena žmogiškoji galia turi savo prigimtinę dorybę. Yra 4 pagrindinės žmogiškos galios. Todėl yra ir 4 pagrindinės dorybės. Proto (kaip apimančio ir teorinį, ir praktinį protą) galios absoliuti dorybė yra supratingumas (lot. prudentia); valios galios – kaip proto sąlygoto norėjimo – prigimtinė dorybė yra teisingumas; vienos emocinės galios – geidimo – kuri nukreipta į tam tikrą objektą – dorybė yra susivaldymas; o kitos emocinės galios – nirtulingumo – kuri nukreipta į kliūtį, trukdančią pasiekti tikslą, dorybė yra tvirtumas. Tai tik pagrindinės (vadinamosios kardinalinės) dorybės. Dar yra trys teologinės dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė (lot. caritas). Aišku, yra ir kitų, čia nepaminėtų dorybių, kurios charakterizuoja asmens ir jo veikimo gerumą.
Vertybes apibūdinti daug sunkiau. Jos yra gairės, kuriomis asmuo remiasi savo veikloje, tikėdamasis pasiekti norimą rezultatą. Vertybe laikoma tai, ko verta siekti, kuo vadovaudamasis galiu įgyvendinti savo tikslus. Vertybės apima įsitikinimus, veikimo būdus, moralines normas, papročius, visuomenines nuomones, ir dar ilgesnį sąrašą objektų bei materialių dalykų. Vertybes galima įvairiai klasifikuoti, skirti dvasines, moralines, materialines, socialines, asmens, šeimos, politines, ekonomines, kultūrines ar dar kitokias vertybes.
Vertybė visada suponuoja tą, kuris ją priima kaip vertybę, t.y. asmenį ir jo siekiamus tikslus. Asmuo pats sudaro savo vertybių spektrą, todėl svarstymuose apie vertybes visuomet lieka subjektyvus momentas. Tai, kas vertinga man, nebūtinai vertinga kitam. Aišku, galima ieškoti visuotinių vertybių, bet tą visuotinumą ne taip paprasta pagrįsti. Manyčiau, kad renkantis gyvenimo būdą, dorybės yra svarbesni orientyrai nei vertybės. Šiuolaikiniame pasaulyje dorybės ir jų svarba nepelnytai primirštos, joms reikėtų skirti daug daugiau dėmesio.
Filosofijos klasikai teigė, kad valstybės egzistavimo tikslas – bendrasis gėris. Kas tas „bendrasis gėris“?
Aišku, bendrasis gėris nėra nei didžiausia nauda, nei didžiausias gėrybių kiekis didžiausiam skaičiui žmonių. Labai trumpai tariant, bendrasis gėris yra visuma sąlygų, kurios sudaro galimybes kiekvienam bendruomenės nariui pasiekti savo protingus tikslus, kaip pagrindines žmogiškojo gėrio formas. Ne tik pasiekti savo asmenybės klestėjimą, bet ir protingai įsisąmoninti normatyvinius principus, kurie sudaro asmenų tarpusavio bendradarbiavimo valstybėje pagrindą.
Liberalistiniame-nominalistiniame mąstyme „bendrojo gėrio“ sąvoka tapo nebepageidaujama. Įvairiais būdais teigta ir vis dar teigiama, jog valstybė tėra tam tikrų individų privačių poreikių apsaugos mechanizmas. Kodėl tokia samprata visiškai nepriimtina klasikams? Dėl ko ji tapo dominuojanti Vakarų pasaulyje?
Klasikinė socialinė filosofija yra ne nominalistinė, o realistinė, arba, kaip dažnai įprasta sakyti, esencialistinė. Tai reiškia, jog, kitaip nei minėtame liberaliajame nominalistiniame mąstyme, esencialistai pripažįsta nuo žmogaus individualių įsitikinimų nepriklausomos ir objektyvios žmogaus esmės bei prigimties buvimą.
Dar Aristotelis teigė, kad žmogaus esmė pilnai realizuojama valstybėje, kuri yra plačiausia prigimtinė bendruomenė. Krikščioniškoji socialinė filosofija transformuoja aristotelinį valstybės supratimą, atskirą asmenį laikydama didžiausiu gėriu. Jeigu Aristoteliui dalis visada mažiau vertinga už visumą (atskiras asmuo mažiau vertingas negu socialinė grupė), tai krikščioniškame socialiniame mokyme aiškinama, kad bendrasis gėris iš principo negali būti realizuotas, jei bent vienam visuomenės nariui yra užkirstos galimybės pasiekti asmenybės klestėjimo. Pasak Tomo Akviniečio, bendrojo gėrio įgyvendinimas ir yra esminis valdžios tikslas.
Liberaliajam nominalistiniam mąstymui toks supratimas nepriimtinas. Liberalų požiūriu, valstybės uždavinys yra saugoti privačią nuosavybę, užtikrinti individo laisvę ir laisvos verslininkystės funkcionavimą. Trumpai tariant, valstybė turi būti naktinis sargas (saugoti privačią nuosavybę) ir remonto brigada (užtikrinti laisvosios verslininkystės sąlygas). Dar didesniais optimistais yra komunistai, valstybę laikantys tik nuosavybės teisės gynimo institutu.
Liberalai, sekdami Milliu, mano, kad individo laisvė užtikrina tiek individo, tiek visuomenės klestėjimą. Taip pat teigiama, kad laisvosios verslininkystės sistema yra pati efektyviausia ekonominė sistema, kuri pati save sureguliuoja be išorinio kišimosi. Esą liberaliai suprasta laisvė, privačios nuosavybės teisė ir laisvoji verslininkystės sistema savaime išsprendžia visas problemas.
Klasikinės filosofijos atstovai sutinka su tuo, kad laisvosios verslininkystės sistema yra efektyviausia kuriant materialias gėrybes, bet nemano, kad žmogaus asmenybės klestėjimui pakanka vien materialinių gėrybių. Na, ir tikrai nesutinka su tuo, kad rinka savaime viską sureguliuos. Žmogus gyvas ne vien duona. Valstybės valdžia turi užtikrinti ne tik teisingumo reikalavimus atitinkantį gėrybių naudojimą, bet ir rūpintis dvasiniais žmonių poreikiais bei visu tuo, kas sudaro bendrąjį gėrį. Vaizdžiai tariant, liberalas mano, kad viskas savaime susitvarkys, o klasikinės filosofijos atstovas įsitikinęs, kad tvarka ir pažanga yra specialių pastangų rezultatas, kad netvarkant įsivyraus netvarka, o be pastangų negalima jokia reali pažanga.
Laisvosios verslininkystės sistema iš tikro sparčiai gerino ekonomines žmonių gyvenimo sąlygas. Prie to prisidėjo gamtos mokslų ir naujų technologijų pažanga. Tai skatino pasitikėjimą esama liberalia tvarka. Tačiau dvasinio gyvenimo padėtis ne vienam kelia vis didesnį rūpestį. Sotesnis gyvenimas nelaiduoja aukštesnio dvasingumo. Galima sakyti, kad krikščioniškoje kultūroje sukauptas dvasinis potencialas dar kurį laiką įgalina ekonomikos ir technologijų plėtrą, bet bijau, kad aplaidumas dvasiniams dalykams po tam tikro laiko atsilieps ir materialinės gerovės plėtrai.
Dabar populiaru bendrojo gėrio sąvoką keisti gerovės sąvoka. Kalbėti ne apie bendrąjį gėrį, o apie gerovės valstybę. Vėlgi, ne kas kita, bet žūtbūtinis noras žmonių sąmonėse įtvirtinti nuostatą, kad tik duona žmogus gyvas ir kad tik iš jos kyla visas žmogaus dvasingumas.
Bendrasis gėris neįsivaizduojamas be teisingumo principo. Siekiant atskirti, kas konkrečiose situacijose yra teisinga, pagelbėja sąžinė. Vis tik kartais į asmeninį sąžinės autoritetą apeliuojama lyg ši niekada neklystų. Ar sąžinė gali klysti?
Taip, sąžinė gali klysti. Ne be reikalo 19-oje psalmėje Dievo prašoma: „Bet kas gi savo pastebi klaidą. Tad nuplauki kaltes mano slaptąsias!“ Kitaip sakant, galime padaryti klaidą, kurios aiškiai nesuvokiame. Kita vertus, juk gera yra tai, kas atitinka sąžinės sprendimą. Todėl gali atrodyti, kad visada reikia elgtis pagal sąžinę. Bet ar visada sąžinė mus iš tikrųjų įpareigoja?
Analizuodamas klystančią sąžinę Tomas Akvinietis sako, kad tais atvejais, kai klystanti sąžinė neprieštarauja Apreikštajai tiesai, ji mus įpareigoja. Pavyzdžiui, galime manyti, kad tik veganiška dieta užtikrina sveikatą, o ir gyvulėlius, kurie jaučia skausmą, valgyti neetiška. Na, tai ir laikykimės jos. Tačiau tuomet, kai klystanti sąžinė prieštarauja Apreiškimui, mes esame pajėgūs suprasti, kad sąžinės sprendime kažkurioje vietoje įsivėlė klaida. Tokia klystanti sąžinė mūsų neįpareigoja. Šiuo atveju negalima elgtis pagal klystančią sąžinę. Jei, tarkime, moteris mano, kad jos kūnas yra jos nuosavybė ir tik ji gali nuspręsti, ar atsikratyti joje užsimezgusia gyvybe, tai jokiu būdu negalima vadovautis tokia klystančia sąžine. Toks manymas ir klystanti sąžinė akivaizdžiai prieštarauja Apreikštai tiesai.
Matyt, čia neišvengiamai kyla klausimas, kaip turėtume traktuoti pačią religiją. Lietuvos tarpukario filosofas prelatas Pranas Kuraitis 1921 m. parašė tekstą „Jausmo religija“, kuriame gausiai kritikavo sampratą, pagal kurią religijos pagrindu ne protas ir Apreiškimas, bet specifinis jausmas. Drįsčiau teigti, kad praėjus beveik šimtmečiui tekstas aktualus, nes XXI amžių lydi dviguba tendencija: nuvertinamas protu suprastas tikėjimas ir akcentuojamas tikėjimas „širdimi“. Kaip vertinate vadinamosios jausmo religijos sampratą?
Vertinu neigiamai. Jausmo religijos užuomazgos matyti jau Hume‘o filosofijoje. Visgi tikruoju jausmo religijos atstovu reikėtų laikyti F. Schleiermacherį, kuris „sužibėjo“ XVIII a. pab.–XIX a. I-oje pusėje. Jo nuomone, teoriškai religijos neįmanoma nei pagrįsti, nei nuneigti. Esą ji turi savitą sritį, skirtingą nuo teorinio žinojimo. Religijos, atseit, negalima sieti ir su doriniu apsisprendimu. Religija esanti mūsų baigtinumo vienybės su Dievo begalybe jausmas. Schleiermacheris turėjo didelės įtakos protestantiškai religijos filosofijai. Jo minčių prisirinkę ir kai kurie katalikų modernistai. Tokia jausmo religija nebūtinai turi būti krikščioniška. Kita vertus, ji neturi jokio tiesos kriterijaus, tik subjektyvią jauseną.
Žmogus turi protą ir laisvą valią, todėl jis turi suprasti, kuo tiki. Taip ir vėl grįžtame prie Augustino: „Tikiu, kad suprasčiau (nes tikėjimas praplečia prigimtas proto galias) ir suprantu, kad tikėčiau (nes protas sutvirtina tikėjimą).“ Turint galvoje šiais laikais plintantį New Age judėjimą, jausmo religijos šalininkų maivymasis kelia veikiau ne juoką, o rūpestį. Todėl, aišku, minėtas Kuraičio straipsnis aktualus ir šiandien, gal net labiau nei prieš šimtą metų.
Kalbino Rokas Gasparaitis