Asmenybės sąvoka Lietuvoje devalvuota. Tai padaryta senokai. Tai daroma apdairiai, metodiškai, nenutrūkstamai. Užtenka atsiversti populiarius dienraščius ar įsijungti jų svetaines, kad tuo įsitikintum. Devalvavo asmenybės sąvoką ir kai kurios plunksną miklinančios personos, garsiai ėmusios skelbti, kad per menkai jos, „nacionalinės vertybės“, vertinamos… Regis, pamiršo, kad nacionalinės vertybės statusą gali suteikti tik kiti. Tas asmenybės sąvokos devalvavimas ir kryptingas žiniasklaidos vykdomas Lietuvos iškilių asmenybių puolimas (pavyzdžių toli ieškoti nereikia – prisiminkime kad ir Algirdo Patacko pjudymą, prasidėjusį pasinaudojus ligos nulemtu incidentu ir trukusiu iki pat signataro mirties), man regis, yra sudėtinė informacinio karo, kuris, kaip visuotinai pripažinta, jau vyksta, dalis.
Sunku vienareikšmiškai vertinti ir tą faktą, kad signataro Romualdo Ozolo atminimui skirtą renginį, vykusį Mokslų akademijoje gegužės 8 dieną, atsisakė įamžinti LRT, išlaikoma mūsų visų lėšomis. Kodėl niekas iš LRT tarybos dėl šitokio akibrokšto nė žodelio nepasakė? Kaip vertinti tą liūdną faktą, kad VU Filologijos fakultete griaunamos šimtametės sienos ir naikinama Kazimiero Būgos auditorija, papuošta dar 1979, VU jubiliejiniais metais, kurtais meno kūriniais (Mindaugas Navakas „Dedikacija Kazimierui Būgai“, Petro Repšio „Memorialinė lenta Kazimierui Būgai“)? Kaip reaguoti į tai, kad po Jaunųjų filologų konkurso pirmąją vietą savo miesteliui parvežusią mokinę rajono laikraščio žurnalistė paklausia, apie ką jos darbas, o išgirdusi atsakymą, kad apie mokytoją, replikuoja: „Ir kam to reikia? Tie mokytojai nieko neduoda…“?
Žinoma, galima liūdnai palinguoti galvą ir hamletiškai atsidusti: „Kažkas papuvo danų karalystėj“. Galima prisiminti, kad dar konferencijoje, skirtoje Maironiui, kalbėjome: „Hanibalas prie vartų!“ (Hannibal ante portas!) Bet tikriausiai reikia šioje situacijoje iš naujo kelti amžinąjį klausimą: „Ką daryti?“ Atsakymas, regis, paprastas – kalbėti. Kalbėti ir kalbėtis apie… asmenybes. Apie tuos, kuriais gali jaunoji karta sekti, apie tuos, kurie gali (ir turi) jiems tapti įkvepiančiu pavyzdžiu, padėti nu(si)brėžti gaires (prisiminkime Jurgio Baltrušaičio ištarmę: „Prieš kelią didį gairės žinotinos“). Tai skatina daryti ir naujoji PU BP (Pagrindinio ugdymo bendroji programa – red. past.), kiekvienai klasių grupei siūlydama akcentuoti asmenybes. Tačiau norėtųsi, kad mokiniai pasidomėtų ne tik programoje nurodytomis asmenybėmis. Jie gali paieškoti asmenybių savo aplinkoje. Regis, tereikia vadovautis Vydūno, kurio 150-osios gimimo metinės sutampa su Lietuvos Nepriklausomybės 100-čiu, priesakais – formuoti žmogų pagal trijų pakopų programą: žmogus sau, žmogus tautai, žmogus žmonijai. Ši programa atskleidžia humaniškumu pagrįstus susivokusio asmens ryšius su tauta ir pasauliu. Tas modelis (savarankiškai sukaupus pavyzdžius) turėtų padėti jaunam žmogui atsakingai imtis savikūros darbo. Pasiaukojimo ir tarnystės tautai (apie tarnystę, kaip gyvenimo modelį daug yra mąsčiusi ir rašiusi prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė) pavyzdžių Lietuvos istorijoje netrūksta. Ne tik tolimoje, siekiančioje viduramžius, bet ir artimesnėje, vaikams labiau suprantamoje.
Štai, sakykim, Vilniaus moksleiviai pasigilintų į tai, ką Lietuvai davė kunigas, chorvedys, dainininkas, kompozitorius, poetas, bitininkas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas Juozapas Ambraziejus (Ambrazevičius), ir sužinotų, kad jis, Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, spaudos draudimo laikais (1897 metais) prie Vilniaus šv.Rapolo bažnyčios subūrė pirmąjį lietuvišką chorą ir kūrė jam dainų („Dieve, kaip ilgai Lietuva varguos“, „Neverk, Lietuva mano mieliausia“ ir kt.), kad jo rūpesčiu 1901 m. Šv. Mikalojaus bažnyčioje (joje sausio 25 dieną buvo atsisveikinta su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu) atgimė lietuvių kalba, kad jis stengdavosi, jog vaikai Dievo žodį priimtų kartu su lietuviška dvasia. Tai jis 1905m. (1906 m.?) Vilniuje išleido „Trumpą Rymo katalikų katekizmą“ – tikybos pradžiamokslį vaikams. Tačiau ten prisakė klausyti tik tokio vyskupo, kurį lietuviai patys būtų išsirinkę, o popiežius palaiminęs. Dėl šios frazės knygelė buvo įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą, vadinamąjį „Index librorum prohibitorum“. Vienintelė šiame sąraše iš lietuviškų knygų! J.Ambraziejaus kunigystė buvo suspenduota, kol neatsižadės savo žodžių. Tačiau to J.Ambraziejus nepadarė net ir mirties valandą. Vertėsi bitininkyste. Jis nepabūgo savo gerovės aukoti dėl lietuvybės idėjos ir taip tapo žmogumi tautai. Garbė jam. Vilniaus moksleiviai galėtų susirasti Juozapo Ambraziejaus kapą Rasų kapinėse ir jį prižiūrėti. Atsiminti tokią asmenybę turėtų ir jo kraštiečiai (kunigas kilęs iš Marijampolės krašto), bet žinoti turėtų visi lietuviai.
Negalime nutylėti tokių asmenybių, neužtenka jas tik paminėti. Turim jas prisiminti. Reikia prisiminti ir tuos, kurie išsaugojo lietuvių kalbą – daraktorius ir knygnešius. Dar galima atsekti įdomiausių istorijų. Jei kada vaikščiosite po Žemaičių Kalvarijos kapinaites, neabejoju, rasite kuklų, bet įdomų paminklą Emilijai Pocaitei. Ji buvo daraktorė. Mokė vaikus skaityti lietuviškai, raštą pažinti. Pati buvo vieniša, ligota, šluba, kai kurie pasakotojai yra tvirtinę, kad ir kuprota. Už tai, kad vaikus moko skaityti, davatkos ją įskundė žandarams. Tie suėmė Emiliją Pocaitę ir įkišo į kalėjimą. Grėsė 3 mėnesiai kalėjimo arba, atsižvelgiant į daraktorės sveikatos būklę, piniginė bauda – 10 rublių (įprasta bauda būdavo 30–50 rublių) Tačiau ta įprasta bauda šįkart turėjo atsirasti teisėjo kišenėje, o 10 rublių – tik priedanga. 10 rublių buvo dideli pinigai, nes už du rublius buvo galima nusipirkti gerus odinius batus. 20 rublių kainavo karvė, 30 – stiprus darbinis arklys… Nė vienas iš ūkininkų, kurių vaikus mokė ši daraktorė, nerado atliekamų pinigų Emilijai Pocaitei vaduoti. Nė vieno delnas neatsigniaužė. O vaikai nutarė patys uždirbti pinigų. Negreit juos sekėsi surinkti už parduodamas miško gėrybes. Ir nutarė daraktorės mokyti vaikiukai (o gal kas iš suaugusių juos pamokė) per atlaidus prašyti pinigų savo daraktorei išvaduoti. Elgetauti dėl savo mokytojos laisvės nusprendė. Taip šventadieniais prieš mišias jie apėjo Rietavo, Plungės bažnyčias, o kažkokio geraširdžio ūkininko pavėžėti vežimaičiu iki Kretingos, anksti ryte atsidūrė ir Kretingos bažnyčios šventoriuje. Kretingos „buvauni“, anot Jono Biliūno, ubagai nenorėjo neaišku iš kur atsiradusių konkurentų, tad apkumščiavo tuos atkakliuosius daraktorės Emilijos Pocaitės mokinius, nežiūrėdami, kad tai tik vaikai. Apsiašaroję daraktorės ugdytiniai suklupo bažnyčioje prie centrinio altoriaus – meldžiasi verkdami. Čia juos pamatė pranciškonas kunigas Felicijonas Lelis. Tai jo užrašų ir savo Močiutės dienoraščio dėka žinau šią istoriją. Pasikalbėjo F.Lelis su keistaisiais elgetautojais, suprato, ko vaikai nori. Ir pasakė tokį pamokslą apie gimtąją kalbą, mokslą ir knygas, kad ne tik moterys raudojo, bet ir vyrai ašarą braukė. Mišioms pasibaigus, į vaikų kepures skatikus metė visi. Tiek metė, kad mokiniai savo daraktorę iš kalėjimo jungo išvadavo. O daug vėliau, kai jau buvo mirusi Emilija Pocaitė, o jos mokinius likimas nubloškė į tolimąją Ameriką, tai sugrįžę jie (dar prieškary) prisiminė žmogų, juos rašto mokiusį, pasirūpino, kad daraktorės kapas būtų paženklintas. Kitoje paminklo pusėje įrašyta – dėkingi mokiniai iš Čikagos.
Ar tokia istorija nebūtų pamoka šiuolaikiniams pasišiaušėliams, neigiantiems bet kokius autoritetus? Ar nebūtų svarbu šiuolaikiniams mokiniams ne tik formaliai iškalti faktą, kad Simonas Daukantas – pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius, bet ir sužinoti, kad Simono Daukanto vaikams parašytoje abėcėlėje pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“?
Šie keli pavyzdžiai rodo, kad asmenybių – tikrų asmenybių, savo darbais ne tik save sukūrusių, bet ir tautai nusipelniusių, galime rasti kuo įdomiausių. Meilė Lukšienė akcentavo: „Nuo žmogaus kultūrinio lauko pareina ir jo svajonės. Kiek tos svajonės siaurutytės, egocentriškos, o kiek jos vis dėlto žmogiškos? Tai priklauso nuo akių atvirumo pasauliui. Bet jeigu nėra pagrindų, tai akys labai mažai pastebi.“ Mūsų uždavinys – plėsti mokinių akiratį, kloti tuos pagrindus.
Kaip asmenybes, jų pasakojimus reiktų įjungti į mokymo(si) procesą? Nebūtinai pamokų metu. Galima pasitelkti neformalaus ugdymo pamokas. Būtina atgaivinti kraštotyrinę veiklą – pakalbinti buvusius mokytojus, tremtinius, rezistentus… Tai galėtų būti projektinė veikla, kuri gali turėti įvairiausių formų. Tokie mokiniai, kurie augtų, turėdami prieš akis pavyzdį, įgustų tų, anot Vaižganto, „deimančiukų“ ieškoti, gebėtų juos atpažinti. Gal tada imtų keistis mūsų kultūros laukas. Mat dabar jis liūdnai graudus. Šūktelėjome pasauliui, kad esame „drąsi šalis“ ir drąsiai sprukome šalin, neparodę tam pasauliui savo drąsos. Pamenate, kaip Maironio metais buvo planuota Sankt-Peterburgo Šv. Jekaterinos katalikiškoje bažnyčioje atidengti atminimo lentą, primenančią, kad šioje šventovėje įšventinti į vyskupus Antanas Baranauskas ir Motiejus Valančius, kad šioje bažnyčioje mišias lietuvių kalba laikė Maironis? Drąsiai pasakyta, bet nepadaryta. O štai Baltarusija Florencijoje ant namo, kuriame dešimt metų iki mirties gyveno Mykolas Kleopas Oginskis dar 1995 metais pasirūpino atidengti atminimo lentą, kurioje galima perskaityti tokius žodžius: „Šiame name nuo 1823 m. iki mirties 1833 m. gyveno didysis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis. Dėkingos Baltarusijos dovana“. Neseniai mūsų kultūros ministras nuvyko pagerbti M.K.Oginskio atminimo į Florenciją. Gal tą atminimo lentą pamačius jam kils kitokių minčių apie Lietuvos diplomatinio korpuso kultūros atašė veiklos aktyvinimą, apie mūsų kultūros rėmimo fondus? Gal nebereikės eiliniam kultūros vartotojui krūpčioti žiūrint į fondų sprendimų protokolus, kaip tada (2007 m.), kai teko išvysti, jog skirta lėšų dokumentiniam filmui „Liuks, liuks, liuks, fainas mano pimpaliuks“ (20 tūkst. litų), bet tas pats fondas nerado keturis kartus mažesnės sumos Karalienės Mortos vardo premijoms, kurios kasmet teikiamos talentingiausiems šalies vaikams – Lietuvos būsimoms asmenybėms? Tiesa, neteko matyti to filmo, kurio pavadinimo kartoti nesinori. Nežinia, apie ką jis, nežinomas nei jo, nei finansavimui skirtų lėšų likimas. Tik kažkodėl kirba galvoje K.Donelaičio „Metų“ eilutės: „Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais / Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos…“
Deja, nepavyko sulaukti ir labai dominusio filmo, nors vis pasigirsdavo, kad jam sukurti skiriamos nemenkos lėšos. Kalbu apie taip ir nepasirodžiusią meninę juostą „Žalgiris – Geležies diena“, kurią buvo žadama pastatyti dar 2010 metais, kai sukako 600 metų nuo pergalingo mūšio. O štai šiuolaikinį filmą apie M.K.Čiurlionį sukūrė ir pasauliui pristatė visai ne drąsios šalies atstovai, o ūkanotojo Elbiono žmogus – režisierius Robertas Mullanas. Tai jo dėka turime filmą „Laiškai Sofijai“. Ir filmą apie nepamirštamus rezistencijos puslapius „Nematomas frontas“ sukūrė ne Lietuvos muzikos ir meno akademijos ugdytiniai, nors per 25 metus išauginta režisierių, net ne buvusios Konservatorijos auklėtiniai, o švedas Jonas Ohmanas, Amerikos lietuvis Vincas Sruoginis ir JAV pilietis Markas Johnstonas. Gal ir drąsu atiduoti tokius svarbius kultūros barus kitiems…
Neturime šiuolaikinio meninio ar modernaus dokumentinio filmo ir apie Sausio 13-ąją. Artėja Kruvinojo sekmadienio 25-metis… Jei mes patys nepradėsime kurti filmų, rašyti knygų apie šias tautai svarbias dienas, tai ims daryti nevzorovai, ivanovai ir visokie kitokie burokinio mentaliteto sargybiniai. Jiems lėšų atsiras kas skiria…
Juk visi suprantame, kad kalbos apie informacinį karą anaiptol nėra perdėtos. Mes, lituanistai ir istorikai, turime imtis darbų, net jei tie darbai ir maži, iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs. Nesvarbių darbų tokioje situacijoje, kai mokiniams seneliai tvirtina, jog „prie ruso buvo geriau“, kai iš interneto ir TV programų plūsta baisiausia propaganda, nėra. Kiekviena asmenybė, kovojusi ar kovojanti už lietuviškumą ir tautiškumą, kiekvienas istorijos epizodas, vedęs į tautos laisvę, turi būti aptartas. Negalime manyti, kad tai nesvarbu. Nėra nesvarbių dalykų. Tai primena ir seniai pamėgtos knygos, skirtos vaikams, eilėraštis:
Dėl mažos vinutės pasaga nukrito,
Pasagai nukritus, kluptelėjo žirgas.
Kluptelėjo žirgas, raitelis nupuolė,
Raitelis nupuolė, mūšio nelaimėjom,
Mūšio nelaimėjom ir šalies netekom –
Štai kiek mes praradom dėl mažos vinutės.
Todėl nekeliu klausimo: „Lietuvos istorinės asmenybės mokykloje: nutylėti, paminėti, prakalbinti?“ Mat apie Lietuvos istorines ir kultūros asmenybes nutylėti negalima, paminėti, prakalbinti jas reikia, o prisiminti – privalu.
Trumpai apie autorę: Aldona Kruševičiūtė – Kretingos Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą lituanistų ir istorikų forume „Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės“, vykusiame šių metų gegužės 15–16 dienomis Burbiškio dvare.