Ne tik netikintieji, bet ir tikintieji – tie, kurie rimtai susimąsto apie tikėjimą, – dažnai išreiškia tokią abejonę: „Jeigu Dievas egzistuotų, argi Jis leistų pasaulyje ištisus tūkstantmečius viešpatauti blogiui?“
Ši abejonė reiškiama šimtmetis po šimtmečio, ir jos atsikratyti neįmanoma, kadangi kasdienė patirtis tarsi patvirtina jos pagrįstumą: blogis iš tikrųjų pernelyg dažnai triumfuoja pasaulyje ir taip tarsi pateisina save.
„Jeigu Dievas egzistuotų, Jis šito neleistų!“, – dažnai tvirtina nusivylęs žmogus. Ką gi į tai atsakyti?
Netikėjimo pranašumas
Tikėjimo ir netikėjimo ginče, kuris vyksta nuo amžių, ne tik mūsų dienomis ir ne tik tarpusavyje, o ir kiekvieno žmogaus sieloje, pats sunkiausias tikėjimo klausimas toks: „Iš kur ir kodėl tiek daug blogio pasaulyje?“ Dažnai tenka išgirsti: „Jeigu jūsų Dievas egzistuotų, argi Jis leistų visa tai? Argi Jis leistų, kad pasaulis būtų kupinas kančių, asmeninių ir kolektyvinių, nelaimių, ligų, išsiskyrimo siaubo ir mirties, neteisybės, neapykantos ir prievartos begalinio triumfo?“
Fiodoras Dostojevskis romane „Broliai Karamazovai“ perteikia visa tai keldamas klausimą dėl iškankinto vaiko ašarėlės. Ivanas Karamazovas tvirtina, kad to leisti negalima, o jei Dievas leidžia ir mažiausią blogį dėl kažkokios nesuprantamos „ateities harmonijos“, tai jis pagarbiausiai grąžina Jam „bilietą“. Netikėjimui lengviau atsakyti į tą kankinamą klausimą, nes jis nepretenduoja į tikėjimą geru, mylinčiu, maloningu Dievu, todėl nesikreipia į Jį klausdamas, kodėl Jis leidžia taip kentėti sukurtam pagal Jo paveikslą ir panašumą žmogui. Netikėjimas tarsi kalba: „Pabandysime tą blogį ir kančias susilpninti, sumažinti. Padarysime, ką galime.“ Bet toliau netikėjimas nesiekia, nes blogis pasaulyje jam toks natūralus kaip blogas oras, potvyniai, epidemijos. Apsauga nuo lietaus – lietsargis, nuo potvynio – užtvankos, nuo epidemijos – profilaktika ir medikamentai. Čia nekyla klausimas dėl blogio kilmės ir atsakomybės už jį, o pasireiškia tik viena ar kita kovos su juo forma. Ir dėl to netikėjimas šiame ginče turi pirmenybę prieš tikėjimą. Maža to: netikėjimui labai dažnai tikėjimas atrodo kaip baikštus bėgimas nuo blogio bei tikros kovos su juo.
Ir iš tikrųjų kartais tikėjimas atrodo kaip savotiškas moralinis egoizmas, kita vertus, kaip fatalizmas. Pavyzdžiui, katastrofoje žūsta dešimtys žmonių, per televiziją rodo Afrikoje iš bado mirštančius vaikus. Ir nuo to masinių žūčių košmaro, nuo siaubo vaikų akyse, nuo nepakeliamų visų žmonijos kančių daugelis tikinčiųjų gelbstisi dievobaimingais atsikalbinėjimais: „Ką gi, matyt, taip Dievui reikia“, „Viskam Dievo valia“, „Su Dievu nepasiginčysi“. O ką iš esmės jie reiškia? Jog Dievas geidžia, kad baisiose kančiose mirtų niekuo nekalti vaikai? Kad raitytųsi iš skausmo gyvenimui sukurtas jaunas kūnas? Kad amžiais, tūkstantmečiais dėl beviltiško sielvarto verktų motinos? Ir kokiu veidmainiškumu, kokiu melu, kokiu egoizmu atsiduoda visi žodžiai, kuriais mes iš įpročio guodžiame kenčiančiuosius tol, kol tos kančios nepaliečia mūsų, kol nepasirodo virš mūsų baisus ligos, kančių, mirties debesis!
Ne, tikėjimas negali išsisukti nuo paties sunkiausio, labiausiai kankinančio visą žmoniją klausimo: „Iš kur blogis? Kodėl pasaulyje jis nuolat triumfuoja?“ Tačiau norėdami atsakyti į šį klausimą turime pasistengti suprasti, kad vertinant blogį, religija religijai ir tikėjimas tikėjimui nelygu. Nes visada egzistavo religijų, kurių svarbiausias, dažnai nesąmoningas tikslas kaip tik ir buvo padėti žmogui susitaikyti su pasaulio blogiu ir kančia, sumažinti jų poveikį sąmonei. Kaip šiuolaikinė medicina padeda sirgti ir mirti be kančios, taip ir tos „gamtos“ religijos padėdavo ištverti blogį ir pagal galimybes net jo nepastebėti. Ir būtent tas bendras „gamtos“ religijų bruožas išreiškiamas guodžiamais žodžiais: „Tokia Dievo valia!“
Šiuolaikinis tikintysis, matyt, nusistebėtų priminus, kad krikščionybė, Evangelija ir pats Kristus yra prieš tokią „nuskausminamą“, fatalistinę religiją, nes būtent joje įžvelgia baisų tikro tikėjimo iškraipymą. Pavyzdžiui, Platonas kai kuriuose savo dialoguose bando įrodyti, kad mirtis – tai sielos išsilaisvinimas iš kūno kalėjimo, o tikroji išmintis – trokšti mirties, tuo tarpu krikščionybė, pasak apaštalo Pauliaus, mirtį vadina paskutiniu priešu (žr. 1 Коr 15, 26). Pats Kristus, priėjęs prie savo draugo Lozoriaus kapo, verkia,ž pasaulyje matydamas mirties triumfą. Ir per visą savo žemišką tarnystę Jis nė karto nesirėmė „Dievo valia“ matydamas mirtį, kančias ir blogį. Kristus prikelia našlės sūnų, padaugina alkstantiesiems duonos, gydo ligonius. Tai ne susitaikymo su blogiu ir kančiomis religija, tai ne fatalizmas, ne guodimas tuščiais žodžiais. Evangelijoje viskas kalba apie pasipriešinimą blogiui.
Bet ji mus moko vertinti blogį ne remiantis proto išvadomis ir mokslo pasiekimais, o kaip iracionalų reiškinį, kurio kilmė žmogui nežinoma. Iš tikrųjų Dievas, pasak Šventojo Rašto, nesukūrė mirties, bet ji pasaulyje triumfuoja, Dievas yra meilė, bet pasaulyje viešpatauja neapykanta, Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės (1 Jn 1, 5), bet pasaulis pilnas tamsos. Todėl tarp pagrindinių klausimų, jaudinančių krikščionių mąstytojus, visada buvo vadinamoji teodicėja – kaip paaiškinti tą paradoksalų ir iracionalų blogio triumfą pasaulyje.
Viso blogio šaknis
Mūsų epocha ypač pasižymi nepasotinamu troškimu pagaliau surasti būdą įveikti blogį ir kančias. Vieni mano, jog reikia iš esmės pertvarkyti visuomenę ir pirmiausia – ekonomiką, nuo kurios priklauso, kaip patenkinti pagrindinius žmogaus poreikius, kiti skelbia įvairiausių „dvasinių“ receptų. Bet visos tos ideologijos baigiasi tvirtinimu, kad žmonija pajėgi racionaliai sunaikinti blogį ir pasiekti laimę, be to, laimę – visiems. Todėl, norint išdėstyti krikščionišką požiūrį į blogį, pirmiausia reikia demaskuoti racionalistinį traktavimą, kuris pagrįstas nepamatuotu įsitikinimu, kad blogis – tiktai tam tikras trūkumas, kuriam sunaikinti reikia vieno: suprasti, kokia jo esmė.
Blogis – iracionalus. Ir ta – teorija ne eilinė, ne abstraktus principas, ji žinoma žmogui iš jo tiesioginės, kasdienės patirties. Tai liudija ir visas menas. Neatsitiktinai viena iš svarbiausių poezijos temų visada buvo meilė ir su ja susijusios kančios. Kokiomis teorijomis, kokiomis ideologijomis paaiškinti, pavyzdžiui, nepasidalytos meilės, išdavystės siaubo, atsisveikinimo, išsiskyrimo kančias? Kad ir kaip racionaliai būtų pertvarkoma visuomenė, ekonomika, valdžios aparatas ir t. t., ši laikui nepavaldi asmeninės kančios patirtis vis tiek išliks. Aš apie tą patirtį kalbu todėl, kad pagal jos pavyzdį labiausiai išryškėja visų šiuolaikinių būsimos laimės teorijų skurdumas.
Tarkim, kad visi pagaliau bus sotūs, jog pavyks įveikti skurdą ir badą; tarkim, kad pasaulyje, kaip žada visos laimės ideologijos, bus pasiekta lygybė, teisingumas ir maksimaliai patenkinti visi buitiniai poreikiai; tarkim, kad pagaliau kiekvienas turės galimybę laisvai pasirinkti gyvenimo būdą, darbą ir pasilinksminimus. Visa tai, nors ir atrodo utopiškai, pagal racionalų planą gal ir būtų įmanoma pasiekti, kaip, pavyzdžiui, pažangą medicinos srityje, kai buvo sumažintos fizinės kančios. Bet galbūt būtent tada, kai protu ir vaizduote mes jau sukūrėme visuotinę laimę, tampa akivaizdu, jog blogis, tikras blogis, yra daug giliau viso to, o jo šaknis – iracionali. Ne veltui Biblijos pasakojimas apie blogio kilmę, pirmą jo pasireiškimą sieja ne su pasaulio tvarka, o su rojumi. Nes, pasak Pradžios knygos, būtent rojuje, kupiname džiaugsmo ir palaimos, pirmasis žmogus Adomas panoro… , žinoma, ne blogio kaip tokio, o to, kas atvedė į nuodėmę, kurią krikščioniškas tikėjimas visada vertino kaip pasireiškusią blogio esmės gelmę.
Ko gi užsigeidė pirmasis žmogus Adomas? Paprastai tariant, galima pasakyti, kad panoro gyventi tik sau ir tik su savimi; be niekieno neapribotos valdžios, o su paties susikurta prasme. Dievo Kūrėjo lūpomis Biblija apie tai sako: Adomas panoro būti kaip Dievas.
Žmogui suteikto gyvenimo prasmė – ne jis pats, o meilė, pasiaukojimas, tarnavimas ir iš to kylantis džiaugsmas. Bet būtent tą prasmę žmogus atmetė ir toliau atmeta teorijomis ir ideologijomis, tarnaujančiomis jam, tarsi tai būtų visiška ir galutinė laimė. Nes visos tos teorijos ir ideologijos sutaria dėl to, kad laimė yra visiškai patenkinti išorinius žmogaus poreikius.
O jeigu būtent tai ir yra tikrasis, giluminis blogio šaltinis? Jeigu tas nepaliaujamas žmogaus ir žmonijos savo asmenybės įtvirtinimas yra tikroji priežastis kančių, kurių taip akivaizdžiai kupinas visas mūsų gyvenimas? O jeigu visas gyvenimas, apsiribojęs vienu siekiu – nekentėti – ir yra įsišaknijęs kentėjimas? Taigi žvelgiame į tą paslaptingą blogį, kuris, kad ir kiek žmogus stengtųsi jo atsikratyti, neišvengiamai pasaulyje egzistuoja. Atskleisti tą paslaptį – Evangelijos prasmė, Kristaus mokymo prasmė ir svarbiausia – tai prasmė kentėjimo, kuris mums paliktas kaip pergalės atspindys, kaip kelias į vienintelę tikrą laimę.
Aistringas troškimas išsilaisvinti
Šiuolaikinis žmogus beveik nežino, kas yra atgaila. Nežino, nes jo niekas neišmokė įžvelgti viso blogio šaltinio ne savyje, o kažkokioje beveidėje išorėje, kurios atžvilgiu jis visada tik auka. Jeigu gyvenimas nepavykęs, jei aplink mus tiek blogio ir kančių, tai dėl to, kad visuomenė neteisingai paskirsto materialines gėrybes – maistą, drabužius, butus. Jei žmogus kenčia, tai dėl to, kad mokslas dar ne viską išaiškino ir leido. Jei nesijaučia laimingas, tai tik dėl to, jog nepakankamai išsiaiškino įstatymus, valdančius pasaulį bei gyvenimą, ir reikia jam tik įkalti tuos įstatymus, perauklėti taip, kad jo sąmonė taptų „mokslinė“, visiškai paklusni teorijai, kuri kartą ir visiems laikams išaiškino, kas yra blogis ir kaip jį sunaikinti. Todėl mūsų civilizacijoje neliko vietos giliam atodūsiui, nuo kurio krikščionio gyvenimo patirtyje prasideda visa tai, kam kvietė ir Kristus: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat“ (Мt 4, 17). Be šito atodūsio, be šito sąžinės prabudimo neįmanoma išsiaiškinti blogio paslapties, neįmanoma pradėti ir kovos su juo. Čia baigiasi visos teorijos, visos filosofijos, visi svarstymai; čia prasideda tai, kas iš tikrųjų sugeba nauja šviesa apšviesti gyvenimą ir suteikia jėgų ne tik iš naujo jį apmąstyti, bet ir naujai gyventi.
Iš kur ir dėl ko tas atodūsis? Žinoma, visos kalbos ir svarstymai beprasmiški, nepripažinus akivaizdžios žmogaus vidinės gelmės, to paslaptingo dvasinio organo, kuris nuo senų senovės vadinamas sąžine. „Gyventi pagal sąžinę“, „sąžinė neleidžia“, „sąžinė užkankino“, „ištyrinti sąžinę“ – taip beveik nevalingai visada kalbėjo žmogus, taip ir dabar jis kalba, kad ir kiek jį įtikinėtų, jog blogis – „objektyvus“, ir pažinimas, kaip ir jo sunaikinimas, – „objektyvaus“ mokslo užduotis. Toli gražu ne kiekvienas gali „moksliškai“ apibūdinti sąžinę, bet nėra žmogaus, kuris bent kartą gyvenime, bent minutę, sekundę nebūtų girdėjęs tam tikro balso, kurio neįmanoma nutildyti ir kuris skamba kaip paskutinės tiesos, paskutinio negailestingo objektyvaus savo teismo balsas. Ne, tai ne „proto balsas“, kuriuo mes taip dažnai savo sklandžiais svarstymais pateisiname visokį blogį, ne „moralės balsas“ – moralę, kurią, kaip mums visą laiką aiškinama, galima primesti kam nori: „klasių kovai“, „tautos interesams“ ir t. t. Sąžinės unikalumas yra tas, kad jos niekam kitam neprimesi, nes ji – tai, kas giliausia manyje, tarsi aš pats giliausioje savo gelmėje, ir kas kreipiasi į mane kaip balsas, tai lyg kvietimas, patarimas, tarsi kažkas kitas mane teistų, kviestų, vertintų, apšviestų.
Aišku viena: sąžinė yra ir tai ne „išsigalvojimas“, ne „antstatas“, ne „subjektyvūs išgyvenimai“. Ir pagaliau sąmoningai ar nesąmoningai tik sąžine ir ja viena, iš tikrųjų įvertiname save ir kitus, nors ir bandome ją nuslopinti kokiais tik įmanoma pasiteisinimais, tokiais kaip „su vilkais gyvensi – vilku kauksi“ arba primityviomis, niekuo nepaaiškinamomis teorijomis, bėgame nuo jos girtaudami, triukšmingai linksmindamiesi ir ištvirkaudami. Deja, toks bėgimas beprasmiškas: sąžinė yra. Ir štai netikėtai ji priverčia giliausiai atsidusti; kaip žaibas perveria sąžinę savo didžiausios kaltės, netiesos, vidinio išsigimimo suvokimas, bet kartu – aistringas troškimas išsilaisvinti nuo tos naštos, išsityrinti, atgimti. Tada pradedame atgailauti. Ir mums tampa akivaizdu, kad atskleisti blogio paslaptį ir esmę padeda ne protas, ne moralė, ne ideologija, o tiktai sąžinė – paslaptinga šviesa, kuri dega sieloje, ir jos niekada iki galo neužgesina tamsa, visas puolusio gyvenimo bjaurumas. Sąžinė – tai slėpiningas balsas, nežinia, iš kur jis ateina ir tampa girdimas, bet jis kalba – ir mes klausome, kaltina – ir mes sutinkame. Tai balsas, kuris suteikia mums jėgų įvertinti save vidujai ir patikėti tuo vertinimu.
Taigi būtent nuo sąžinės ir todėl nuo atgailos pradedame artėti prie paslaptingo blogio, apie kurį visą laiką kalbame.
Stipresnis už visus pasaulio budelius
Kristus mokė savo mokinius, kad Jam lemta būti išduotam, kentėti ir mirti – tai Evangelijos leitmotyvas. Krikščionybė dažnai apibūdinama kaip Kryžiaus ir kančių religija, dėl to dažnai jai net buvo priekaištaujama. Visi kaltinamieji aktai prieš krikščionybę kalba apie jos „kvietimą būti pasyviems“, apie jos „savanorišką paklusimą blogiui“, apie jos tikėjimą „pomirtiniu gyvenimu“ kaip gėrio pergale. „Krikščionys, – tvirtina kaltintojai, – visada pakentė blogį, neteisybę, netobulumą, visada buvo nusistatę prieš visus bandymus pagerinti šį pasaulį.“ Argi taip iš tiesų yra?
Iš tikrųjų kodėl tas niekada nemirštantis Kryžiaus ir Nukryžiuotojo atminimas yra krikščioniško tikėjimo šerdis? Kas įvyko, kas atsitiko tada, kas buvo unikalu ir nepakartojama? Juk milijonai žmonių visur ir visada patyrė kančių ir kankinimų. Juk ne dėl to Kryžius tapo mūsų tikėjimo simboliu, kad galėtume pasakyti žmonėms: „Broliai, taip buvo ir taip bus visada. Kentėkite, imkite pavyzdį iš Kristaus, atminkite, kad Jis pats pasakė: ‚Pasaulyje patirsite sielvartą‘.“
O juk būtent taip Kristaus Kryžių dažnai aiškina patys krikščionys. Ir toks aiškinimas krikščionybės priešams leidžia tvirtinti, esą krikščionybė yra susitaikymo su blogiu religija, todėl žmogui šiame pasaulyje niekuo negalima padėti. Bet kodėl tada Kryžius visada buvo ir tebėra jėgos ir džiaugsmo šaltinis, narsos šaltinis visiems krikščionims? Kodėl jie prisimena ne tik tuos Kristaus žodžius: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!?“ (Jn 16, 33). Kodėl kiekvieną sekmadienį visose bažnyčiose skamba vis tie patys džiaugsmingi žodžiai: „…kad per šventą Kryžių atpirkai pasaulį“? Man atrodo, jog visa tai suprasti galima, tik įsigilinus į Kryžiaus, nukryžiavimo, kovos su blogiu ryšį.
Iš pirmo žvilgsnio paskutinės Evangelijos dalys skamba kaip tragiškas blogio visagalybės patvirtinimas. Išduoda artimiausias Mokytojo mokinys – kuo gi tada tikėti ir ko viltis? Štai tūkstančiai žmonių, kuriems Kristus tiek padėjo, kuriuos guodė, kuriems buvo skirta visa Jo meilė, – tie žmonės šaukia: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus Jį!“ (Lk 23, 21). Bet kas gi tada žmonės, jei ne bandos padarai, kuriuos per akimirksnį galima paversti paklusnia minia, rėkiančia viską, kas įsakyta? Pilotas sako: „Aš nerandu jame jokios kaltės“ (Jn 18, 38), – tai pasakęs jis nusiplauna rankas ir atsiduoda Jį patyčioms ir kankinamai, gėdingai mirčiai. Pabėga iš baimės mokiniai, jų Mokytojui, mirštančiam siaubingose kančiose nuo troškulio, duoda gerti acto; mokyti žmonės tyčiojasi iš Jo, bejėgio: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime…“ (Mt 27, 42).
Ir tai kiekvieną kartą prisimeni ir galvoji: taip, tai tikrai blogio pergalė. Čia visam laikui žlugo visos iliuzijos apie žmoniją, čia nelieka nieko, išskyrus baisią pasmerktojo valią: „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Мt 27, 46). Taigi, galvodamas apie tai, staiga pradedi suprasti kitą, giliausią to kentėjimo, to šauksmo, tos mirties prasmę. Juk čia galbūt ir atsiveria didžiausia Kryžiaus jėga, kad jis atvirai išreiškia tikrą blogį, parodo jį būtent kaip blogį. Nes blogis visada slepiasi už garsių ir gražių žodžių. Slėpėsi jis ir tada: labai iškilmingai sėdėjo savo soste Pilotas ir galvojo, kad rengia teismą, mes dabar amžiams žinome, jog jis pasidavė baimei, kad jo teismas – blogis. Paklausė vyresnybės Romos kareiviai, kuriems buvo įsakyta nukryžiuoti Jėzų, ir tas jų paklusimas mums atsiskleidžia kaip blogis. Valanda po valandos nelieka nieko iš žmogaus pasiteisinimų ir „švelninančių aplinkybių“. Viskas pakluso blogiui, visi jį priėmė, bet pažinti blogį kaip blogį, nuplėšti nuo jo gerumo kaukę, apnuoginti jį – tai ir reiškia jį demaskuoti. Ir tada kiekvieną išdaviką mes vadiname judu, kiekvieną neteisingą teisėją – pilotu.
Valanda po valandos tyliai kęsdamas kruvinas kančias ir vienišas triumfuoja Kristus, o ne tie apgailėtini blogio tarnai ir kariai, Pilotas ir minia vergų, šaukiančių: „Nukryžiuok!“ Virš visų ir visko išsiskiria Jis. Išoriškai nugalėjo jie, bet kokia ta pergalė – užguiti, užmušti, visam laikui padarę užguitą ir nužudytą Mokytoju, Viešpačiu ir Vadu! Tada buvo nuteistas Jis, bet amžiams nuteisti tapo jie; tada mirė Jis, bet ta mirtis tapo naujo tikėjimo pradžia, naujos meilės, naujos vilties pradžia. Taigi Kryžius – tai blogio nuvainikavimas, pirmoji ir sprendžiamoji pergalė prieš jį. Nekaltas kentėjimas visada yra stipresnis už visus pasaulio budelius, tylėjimas visada tampa garsesnis už visus riksmus, o svarbiausia – meilė visada stipresnė už neapykantą. Argi tai ne pergalė, argi tai ne triumfas? Ir žiūrėkite: vos tik numirė Kristus, atrodytų, nugalėjo blogis, kai iš pačios tos baisios nakties gūdumos išeina romėnų šimtininkas – budelis, paklusnus blogio vergas, ir sako: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Мt 27, 54). Ir jis jau laisvas. Prasideda lėtas priešaušris, kurio jau niekas nesustabdys, nes Kristus per šventą Kryžių atpirko viso pasaulio nuodėmes.
Tai mūsų atsakymas kaltinamajam aktui prieš krikščionybę. Kryžius kviečia ne kęsti blogį, ne susitaikymui ir kompromisui su juo. Priešingai, jis ir yra blogio demaskavimo, įveikimo, sužlugdymo pradžia – apie tai kalba visa Evangelija, visa krikščionybė.
Užuojauta Kristui
Pakaktų pabūti net ir vieno kentėjimo liudininku, kad visi egzistuojantys blogio aiškinimai, o jų daug, pasirodytų lėkšti ir neįtikinami. Blogis, blogio pergalė ir tikintiesiems tebėra baisi, nepaaiškinama paslaptis. Ir toje paslaptyje tikėjimas mato tik du atsakymus, tiksliau – net ne atsakymus, o du akivaizdžius atramos punktus. Vienas – tai blogio ryšys su laisvės paslaptimi, kitas – kenčiančio Kristaus paveikslas, t. y. pagrindinis krikščionybės Kryžiaus potyris su prikaltu prie jo Žmogumi, apie kurį kalbame, kad Jis – Dievas, kurį mes tikime.
Apsistokime ties kiekvienu punktu ir pabandykime, nors tai ir sunku, juos pasiaiškinti. Taigi – laisvės paslaptis. Kad ir keista, bet tie žmonės, kurie neigia Dievą, leidžiantį pasaulyje tiek blogio, smerkia religiją ne už tai, jog ji esą pavergia žmogų, atima iš jo laisvę. Sukilimas prieš religiją, kova su ja paprastai vyksta laisvės vardu. Bet argi tai ne laisvė, kai yra pasirinkimo galimybė, vadinasi, galimybė pasirinkti tarp gėrio ir blogio? Jeigu žmogus negali pasirinkti blogio, jis nėra laisvas. Jeigu jis laisvas ne tariamai, o iš tikrųjų, jis gali pasirinkti blogį. Taigi krikščionybė visada tvirtino ir tvirtina, kad Dievas sukūrė žmogų visiškai laisvą. Ir būtent ta laisvė yra svarbiausias taip dažnai pasaulyje triumfuojančio blogio šaltinis. Biblijos pasakojime apie žmogaus sukūrimą Adomas pasirenka blogį, nes jis yra laisvas. Bet blogis gimdo blogį, tampa blogio šaltiniu. Kitaip tariant, jeigu Dievas, kaip sakoma, leidžia blogį, neprieštarauja jam, yra tarsi bejėgis kovoti su juo, tai dėl to, kad Jis, sukūręs laisvą esybę – žmogų, kartą ir visiems laikams apribojo savo visagalybę. Jeigu žmogus nebūtų laisvas, jis negalėtų laisvai pasirinkti to gėrio, grožio, tobulybės, kuriai laisvai kviečia jį Dievas, jis negalėtų būti Dievo draugu. Bet būdamas laisvas jis taip pat laisvai gali pasirinkti blogį ir būti visiškai atsakingas už savo pasirinkimą. Tai pirmas krikščionybės blogio paslapties išaiškinimas.
Bet šis išaiškinimas būtų ne tik ne visas, bet ir melagingas, nes remiasi vien antruoju punktu, būtent – kenčiančio Kristaus patirtimi ir paveikslu. Kodėl būtent Kryžius, būtent Kristaus kančios Kryžius yra krikščionių tikėjimo šerdis? Nes tai paties Dievo atsakymas, iš kur kilo blogis ir jo pradžia, kadangi tai – pergalės prieš blogį šaltinis. Paprastai galima paaiškinti taip: jeigu Dievas visam laikui apribojo save dėl žmogaus laisvės ir todėl negali iš esmės sugriauti blogio, nes tai reikštų atimti iš žmogaus jo laisvę, tai Dievui, mylinčiam žmogų ir trokštančiam išgelbėti jį nuo blogio, nėra kito būdo, kaip prisiimti pasaulio blogį ir sugriauti jį iš vidaus savo meile. Tai paskutinė krikščionybės paslaptis: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4–6). Kristus atsiduoda blogio, neapykantos ir pykčio valdžiai: tai visas gėris, visa meilė, visas silpnumas. Apie tą vieną Žmogų jį išduodamas Pilotas sako: „Aš nerandu šiame žmoguje jokios kaltės“ (Lk 23, 4). Tai susikaupęs viso pasaulio blogis, visa neapykanta. Ir čia visa Kristaus kančių prasmė, kad nė karto, niekada, Jis neatsako į blogį blogiu, į prievartą prievarta, į neapykantą neapykanta: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34).
Ir štai tame pasaulyje, kupiname kančių, pykčio ir neapykantos, yra gyvas Nukryžiuotojo paveikslas, ir mūsų tikėjimas žino, kad Jis dalyvauja visuose kentėjimuose, užjaučia kiekvieną kenčiantįjį, jaučia visas kančias. Blogis turbūt džiūgauja. Bet tiems, kurie manęs klausia: „Kaipgi jūsų Dievas tyli, kaip leidžia visa tai?“, galiu patarti pažvelgti į Kryžių, į nukryžiuotąjį Dievą ir įsigilinti į Evangelijos žodžius, kad naktį, prieš savo mirtį, Kristus sielvartavo ir liūdėjo.
Ne, neliko Dievas abejingas mūsų kančioms, bet jas priėmė ir išgyveno pats. Todėl taip dažnai kenčiantieji atranda Dievą, sutinka Kristų ir tiki Juo. O atradę neklausia, kurgi Dievas, nes žino: Dievas greta, manyje, suteikia man jėgų nešti kryžių, vadinasi, pati kančia ir net blogis virsta gėrio pergale. Argi nekeista: talentingieji, tie, kuriems viskas sekasi, pernelyg dažnai nejaučia Dievo. Bet kai žmogus prisiliečia prie kančios, išsilaisvina iš tariamos žemiškos laisvės, tada prasideda jo susitikimas su Dievu, nes Kristus, prisiėmęs visos žmonijos kančias, atvėrė jam kelią į Dievą, į visišką pergalę prieš blogį.
Protopresbiteris Aleksandras Šmemanas (1921–1983) – Ortodoksų Bažnyčios Amerikoje dvasininkas, Šv. Vladimiro dvasinės seminarijos dekanas (Niujorkas), garsus ortodoksų istorikas ir teologas. Daugiau kaip 50 knygų apie Bažnyčios istoriją ir teologiją autorius.
Spausdinama sutrumpintai pagal knygą: Александр Шмеман. Беседы на Радио „Свобода“. М.: Издательство ПСТГУ, 2009.
Vertė Michalina Bočiarova