aplinkkeliai.lt
Kiek kartų gyvenime žmogus, nevykdantis jokios kriminalinės ir neteisėtos veiklos, gali tarti paskutinį žodį? Nė karto, nulį kartų. Arba, jei jam nepasiseks, teks kokį kartą. Per pastaruosius pusantrų metų, dvejus metus, įskaitant apeliaciją ir taip toliau, – tai tikriausiai mano šeštasis, septintasis, o galbūt ir dešimtasis paskutinis žodis.
Frazę „Teisiamasis Navalnai, jums suteikiamas paskutinis žodis“ esu girdėjęs jau daug kartų. Toks įspūdis, kad mums tikrai paskutinis žodis (ar man, ar bet kam, visiems) – artėja paskutinės dienos. Iš tavęs nuolatos reikalauja tarti paskutinį žodį.
Aš tai sakau, bet matau, kad paskutinės dienos neateina. Ir svarbiausia, kas mane tuo įtikina (jei jus visus čia nufotografuočiau, štai taip – trise, o geriau – visus kartu, ir su vadinamųjų nukentėjusiųjų atstovais), tai šie žmonės, su kuriais aš bendrauju pastaruoju metu.
Tai žmonės, žiūrintys į stalą. Suprantate? Jūs visi nuolatos žiūrite į stalą. Aš su jumis kalbu, o jūs žiūrite į stalą – nuolatos, visi. Jūs neturite ką pasakyti. Pati populiariausia frazė, – jūs ją tikrai žinote, – kuria kreipiamasi į mane. Tyrėjai, prokurorai, FBVT[3] tarnautojai, apskritai bet kas, civilinės, baudžiamosios teisės teisėjai – visi sakote man šią frazę: „Aleksejau Anatolijevičiau, juk jūs viską suprantate“.
Aš viską suprantu. Bet nesuprantu vieno: kodėl jūs nuolatos žiūrite į stalą? Aš nepuoselėju iliuzijų. Puikiai suprantu, kad niekas iš jūsų dabar nepašoks, neapvers šio stalo ir nepasakys: „Man nusibodo! Aš išeinu!“ Ir nepakils Yves Rocher[4] atstovai ir nepasakys: „Įtikino mus Navalnas savo gražbylyste!“
Žmogus sudėtas kitaip. Žmogaus sąmonė kompensuoja kaltės jausmą. Antraip žmonės mestųsi į krantą kaip delfinai. Na, neįmanoma imti ir nuolatos galvoti, grįžti namo ir savo vaikams, vyrui pasakoti: „Žinote, šiandien dalyvavau sodinant akivaizdžiai nekaltą žmogų. Aš dabar kenčiu ir kentėsiu visuomet.“
Žmonės taip nedaro, jie sudėti kitaip. Jie arba pasakys: „Na, Aleksejau Anatolijevičiau, juk jūs viską suprantate“, arba jie pasakys: „Nėra dūmų be ugnies“, arba pasakys: „O nereikėjo lįsti prie Putino“, kaip kad pacitavo Tyrimų komiteto[5] atstovo žodžius: „Jei jis neatkreiptų į save dėmesio, nemojuotų rankomis ir netrukdytų praeiviams, tai, tikriausiai, nieko ir nebūtų.“
Nepaisant to, man svarbu kreiptis būtent į šią salės pusę arba į tuos, kas pažiūrės arba perskaitys mano paskutinį žodį. [Suprantu, kad] tai gana beprasmiška. Ir vis dėlto žmonės, žiūrintys į stalą, – juk iš esmės tai toks mūšio laukas, mūšio, vykstančio tarp sukčių, užgrobusių valdžią, ir normalių žmonių, kurie nori valdžią pakeisti.
Juk mes kovojame už žmones, žiūrinčius į stalą. Už tuos, kurie trauko pečiais, nieko nedaro. Kai galima tiesiog nedaryti niekšybės, jie ją daro. Garsi citata (šiandien visi mėgsta ką nors cituoti), garsi knyga, „Nužudyti drakoną“[6]: visus mokė blogio, bet kodėl tu, gyvuly, tapai pirmu mokiniu?
Brolių Navalnų bylos prokurorės Andžela ir Sniežana
Daugybė žmonių, žiūrinčių į stalą, kurie arba priversti daryti niekšybes, arba – dažniausiai – kai jų niekas neverčia daryti niekšybę ir net neprašo, jie tiesiog žiūri į stalą, jie nusisuka ir mėgina ignoruoti tai, kas vyksta. Ir mūsų kova už žmones, žiūrinčius į stalą, kad jums dar kartą paaiškintume, jog jūs nežiūrėtumėte, o patys sau prisipažintumėte: deja, visa mūsų nuostabioje šalyje, visa, kas vyksta, grįsta begaliniu melu.
Aš čia stoviu ir esu pasiruošęs stovėti, kiek reikės, kad jums visiems įrodyčiau, jog nenoriu kęsti šio melo, aš su juo nesusitaikysiu. Tiesiogine prasme visur yra melas – nuo pirmo iki paskutinio žodžio, suprantate?
Man sako, kad rusų interesai Turkmėnijoje neegzistuoja, užtat yra rusų interesų Ukrainoje – reikia pradėti karą. Man sako, kad Čečėnijoje rusų niekas neskriaudžia. Man sako, kad šito nėra. Man sako, kad „Gazprome“ nevagia. Aš atnešu dokumentą, kad pas šiuos konkrečius valdininkus yra neužregistruoto turto, yra įmonių. Man sako, kad šito nėra.
Aš sakau, kad mes pasirengę ateiti į rinkimus ir rinkimuose jus nugalėti. Mes registruojame partiją, darome daugybę dalykų. Man sako: „Visa tai niekai. Rinkimuose laimime mes, o jūs juose nedalyvaujate – ne dėl to, kad jums neleidžiame, o todėl, kad jūs neteisingai įforminote dokumentus.“
Viskas grįsta melu. Nuolatiniu melu. Ir kuo labiau įtikinamų įrodymų mes atnešame, tuo didesnį melą randame. Šis melas tapo mechanizmu, kurį valstybė naudoja. Jis tapo valdžios esme.
Mes klausomės pirmųjų asmenų pranešimų – ten juk melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Ir dideliuose dalykuose, ir smulkmenose. Vakar Putinas sakė: „Mes neturime pilių.“ Betgi mes fotografuojame tas pilis – po tris per mėnesį, viešiname, rodome. „Mes neturime pilių. Mes neturime jokių oligarchų, kurie minta iš valstybės.“ Betgi štai – prašome, pažiūrėkite į dokumentus, kaip RG[7] vadovas į Kipro ir Panamos ofšorines įmones pervedė jau pusę valstybinės įmonės. „Ne, viso šito nėra“.
Kodėl reikia kęsti šį melą? Kodėl reikia žiūrėti į stalą? Atleiskite, kad jus tempiu į kažkokią filosofiją, bet gyvenimas pernelyg trumpas, kad žiūrėtum į stalą. Iš esmės – o kas ten, gyvenime? Aš nespėjau apsidairyti – man jau beveik keturiasdešimt. Nespėsiu apsidairyti – štai ir anūkai. O paskui nespėsime apsidairyti ir jau gulime lovoje, o šalia stovi giminaičiai, galvojantys: „Greičiau jis pakratytų kojas ir atlaisvintų gyvenamąjį plotą.“
Ir kažkurią akimirką mes suprasime, jog niekas neturėjo prasmės iš to, ką darėme, kad žiūrėjome į stalą ir tylėjome.
Prasmę turi tik tos mūsų gyvenimo akimirkos, tas laikas, kai darome ką nors teisinga, kai mums nereikia žiūrėti į stalą, kai galime tiesiog sąžiningai pažvelgti vienas kitam į akis, tiesiog pakelti akis. Štai kas turi prasmę, o visa kita prasmės neturi.
Neslėpsiu – man tai skausminga situacija. Ir gudrus, skausmingas formatas, kurį Kremlius pasirinko kovai su manimi. Jie ne tik mane mėgina pasodinti, bet ir pritempti nekaltus žmones. Pavyzdžiui, Oficerovas[8] su penkiais vaikais. Ir aš turiu žiūrėti jo žmonai į akis. Labai daug žmonių „Bolotnoje“ byloje[9] pasodinti nekaltai – tiesiog dėl to, kad mane įbaugintų. Dabar mano brolį, suprantate? Jis irgi turi žmoną, du vaikus. Ir aš privalau kažkaip… dabar su tėvais… Suprantate? Jie viską supranta, mane palaiko, aš jiems labai dėkingas.
Perduokite ten visiems: jie mane šituo užkabina. Tuo, kad jie kartu su manimi traukiniu tempia nekaltus žmones. Tačiau – galbūt pasakysiu blogą dalyką – netgi įkaitų ėmimas manęs nesustabdys. Nes niekas gyvenime neturi prasmės, jei kenti begalinį melą, jei viskam pritari, juo labiau – be priežasties, tiesiog pritari, nes pritari.
Niekuomet nesutiksiu su ta sistema, kuri dabar sukurta šalyje – todėl, kad ši sistema nukreipta plėšti visus, [taip pat ir tuos], kurie yra šioje salėje.
Čia viskas sutvarkyta taip, kad yra chunta, tiesiogine prasme chunta. Dvidešimt žmonių, kurie tapo milijardieriais, užgrobę viską – nuo valstybės pirkimų iki naftos pardavimų. Ir yra tūkstantis žmonių, kurie suėję prie šios chuntos lesyklos. Ne daugiau nei tūkstantis. Yra keli procentai aktyvių gyventojų, kuriems tai nepatinka. Ir yra milijonai, žiūrinčių į stalą. Aš nesiliausiu kovojęs su šia chunta. Aš tęsiu agitaciją, kurstysiu – kaip išeis – tuos pačius žmones, kurie žiūri į stalą, taip pat ir jus.
A. Navalnas akcijoje „Aš prieš represijas ir kankinimus“
Aš nesigailiu, kad tuomet pakviečiau žmones į nesankcionuotą akciją. Tiesą sakant, ji buvo gana nevykusi. Štai ta akcija Lubiankos aikštėje[10], nuo kurios viskas prasidėjo, – ji, atvirai sakant, nepavyko. Bet aš nė sekundės nesigailiu, kad tai padariau. Nė sekundės nesigailiu savo veiksmų, kuriuos nukreipiau kovai su korupcija, tyrimams ir taip toliau.
Advokatas Kobzevas prieš keletą metų, kai nagrinėjome, nepamenu, „Gazprom“ ar „VTB“ bylą, pasakė man dalyką, kurį įsiminiau: „Aleksejau, juk tave tikrai pasodins. Anksčiau ar vėliau tave pasodins.“
Kartoju, žmogaus sąmonė visa tai kompensuoja – neįmanoma nuolat gyventi su mintimi „Oi, mane pasodins“. Ji išstumiama iš galvos, nepaisant to, aš visa tai suprantu. Galiu pasakyti, kad nesigailiu jokio savo veiksmo. Aš ir toliau kviesiu žmones dalyvauti kolektyvinėse akcijose, tarp jų – realizuoti savo teisę rinktis į laisvus susirinkimus. Taip, aš manau, kad žmonės turi teisę sukilti prieš neteisingą, korumpuotą valdžią, prieš chuntą, kuri viską išvogė, viską užgrobė, kuri trilijonus dolerių išpumpavo iš mūsų valstybės naftos ir dujų pavidalu. Ir ką mes iš viso to gavome? Nieko.
Kartoju tai, ką esu sakęs paskutiniame žodyje „Kirovles“ byloje[11]. Niekas nepasikeitė. Mes leidome jiems, būtent – mes leidome jiems, žiūrėdami į stalą, mus apvogti, leidome išvežti pavogtus pinigus į Europą, leidome jiems paversti mus gyvuliais.
Ką mes įgijome? Kuo jie mums už tai sumokėjo? Kuo jie sumokėjo jums, žiūrintiems į stalą? Niekuo! Ar mūsų sveikatos apsauga gera? Sveikatos apsaugos mes neturime. Švietimą jūs turite? Švietimo jūs neturite. Kelius jums davė gerus? Jūs neturite kelių.
Sakykite, kokia teismo sekretoriaus alga? 8–9 tūkstančiai. Jei su priedais – ne daugiau nei penkiolika. Štai teismo antstolis, abejoju, ar jis gauna daugiau nei 35–40 tūkstančių rublių. Paradoksali situacija, kai dešimt sukčių visus mus – jus – plėšia kiekvieną dieną. O mes visa tai kenčiame. Aš su tuo nesitaikysiu.
Pakartosiu dar sykį: kiek reikės čia stovėti, – metro atstumu nuo šio narvo, šio narvo viduje, – aš pastovėsiu. Yra daug svarbesnių dalykų. Baigdamas norėčiau dar kartą pasakyti, kad triukas su mano šeima, mano artimaisiais pavyko. Nepaisant to, jie mane visapusiškai palaiko. Bet juk jie neketino tapti politiniais aktyvistais. Todėl nėra reikalo sodinti mano brolį aštuoneriems metams ar apskritai sodinti. Jis neketino imtis politinės veiklos.
Mūsų šeima dėl to patyrė pakankamai skausmo ir kančių. Nėra jokio reikalo visa tai gilinti. Jau sakiau, kad įkaitų ėmimas manęs nesustabdys. Nematau priežasties, kodėl valdžiai reikia šiuos įkaitus pribaiginėti.
Kviečiu visus – žinote, galbūt tai naiviai skamba ir iš šių žodžių, paimtų iš garsaus straipsnio pavadinimo, paprastai juokiamasi, ironiškai vaipomasi – gyventi nemeluojant[12]. Nieko kito nebelieka. Mūsų valstybėje, šioje situacijoje kito recepto nėra.
Noriu padėkoti visiems už palaikymą. Kviečiu visus gyventi nemeluojant. Noriu pasakyti, kad esu giliai įsitikinęs, jog mane izoliuos, pasodins ir taip toliau. Bet, kaip sakoma, į jo vietą ateis kitas. Nieko unikalaus ir sudėtingo aš niekada nedariau. Visa, ką darau, gali padaryti bet kuris žmogus. Esu įsitikinęs, kad ir Kovos su korupcija fondas, ir kur nors kitur atsiradę žmonės tęs tą patį nepriklausomai nuo sprendimo štai šių teismų, kurių vienintelis tikslas – suteikti teisėtumo regimybę. Ačiū.
[3] Federalinė bausmių vykdymo tarnyba (Федеральная служба исполнения наказаний).
[4] Broliai Aleksejus ir Olegas Navalnai kaltinami sukčiavimu ir įmonės Yves Rocher pinigų plovimu.
[5] Rusijos Federacijos Tyrimų komitetas (Следственный комитет РФ).
[6] Rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco pjesė „Drakonas“, pagal kurią režisierius Markas Zacharovas pastatė filmą „Užmušti drakoną“ (1988).
[7] Rusijos geležinkeliai (Российские железные дороги, sutr. РЖД).
[8] Piotras Oficerovas (Пётр Юрьевич Офицеров) – verslininkas, kartu su Navalnu nuteistas lygtinai „Kirovles“ („Кировлес“) byloje.
[9] „Bolotnoje“ („Болотное“) – byla, kurioje už dalyvavimą protesto akcijose (2012 m. gegužės 6 d.) teisiama virš dvidešimties aktyvistų.
[10] Lubiankos (Лубянка) aikštėje 2012 10 27 Navalnas ir jo bičiulis, opozicijos aktyvistas Ilja Jašinas surengė vieno asmens akcijas. Laikydamiesi nustatyto atstumo, jie laikė vienodus plakatus „Aš prieš represijas ir kankinimus“.
[11] „Kirovles“ („Кировлес“) – byla, kurioje Navalnas buvo apkaltintas ir nuteistas (2013 m. liepos 18 d.) lygtinai už sukčiavimą.
[12] Rusų rašytojo, disidento Aleksandro Solženycino esė „Gyventi nemeluojant“ (Жить не по лжи!), publikuota 1974 m.
Vertė Audrius Račkauskas
Versta iš garso įrašo: „Последнее слово Алексея Навального“
Šaltinis: aplinkkeliai.lt