bernardinai.lt
Jei Alepo miestas kris, žiaurus Sirijoje siaučiantis karas įgaus visiškai kitą kryptį, o tai turės toli siekiančių padarinių ne tik regionui, bet ir Europai, leidinyje „The Guardian“ rašo Natalie Nougayrede.
Paskutinysis vyriausybinių pajėgų antpuolis prieš apsuptą šiaurinės Sirijos miestą pabėgėliais per pastarąsias kelias dienas pavertė dešimtis tūkstančių žmonių. Tačiau kartu šis antpuolis yra ir esminis įvykis, apibrėžiantis Vakarų ir Rusijos, kurios karinės oro pajėgos antpuolyje vaidina svarų vaidmenį, santykius. Prieš prezidentą Assadą kovojančių sukilėlių, kurie iš dalies nuo pat 2012 metų kontroliavo Alepo miestą, pralaimėjimas Sirijoje paliktų tik dvi jėgas – Assado režimą ir „Islamo valstybę“. Išnyks bet kokia galimybė, kad konfliktas gali būti išspręstas derybomis su Sirijos opozicija. Būtent tai yra ilgalaikis Rusijos tikslas, ir tai buvo esminis dalykas, prieš kelis mėnesius paskatinęs Rusijos karinę intervenciją.
Mažai stebina, kad Alepo miesto, tapusio prieš Assadą nukreiptos revoliucijos 2011 metais simboliu, bombardavimas buvo pradėtas kaip tik tuo metu, kai Ženevoje turėjo prasidėti taikos derybos. Kaip ir galima nuspėti, derybos netrukus užsikirto. Rusijos karinė eskalacija, remianti Sirijos kariuomenę, yra tikslinga siekiant sabotuoti bet kokią galimybę, kad Sirijos opozicija turėtų bent kažkokį balsą sprendžiant šalies ateitį. Tuo buvo siekiama sužlugdyti visus planus, kuriuos oficialiai paskelbė Vakarai ir Jungtinės Tautos. Ir tai visiškai prieštaravo oficialiai Maskvos paskelbtai pozicijai, kad konfliktą dera užbaigti remiantis politiniu procesu. Viso to padariniai bus jaučiami ilgai ir labai plačiai. Jei yra koks nors dalykas, kurį europiečiai išmoko 2015 metais, tai yra suvokimas, kad neįmanoma atsitverti nuo Vidurio Rytuose vykstančio konflikto padarinių. Jei ir yra koks dalykas, kurio jie išmoko 2014 metais iš karo Ukrainoje, tai yra suvokimas, kad Rusija negali būti laikoma Europos drauge. Tai yra revizionistinė galia, galinti griebtis karinės agresijos.
Alepo likimui pakibus ant plauko, šie įvykiai labiau nei bet kas kitas nuo pat karo pradžios pabrėžė ryšį tarp Sirijos tragedijos ir strateginio Europos bei apskritai Vakarų nusilpimo. Į visa tai Rusija ne tik atkreipė dėmesį, tačiau tai ir skatino. Nestabilumo plitimas puikiai atitinka Rusijos tikslą siekti dominuoti išnaudojant dvejones ir prieštaras gretose tų, kuriuos ji laiko savo priešininkais. Alepas labiausiai apibrėš tai, kas vyks po to. Sirijos opozicijos pajėgų pralaimėjimas tik dar labiau sustiprins „Islamo valstybės“, terorizuojančios savo kontroliuojamų teritorijų gyventojus, propaguojamą mitą, kad ši grupuotė tėra vienintelė musulmonų sunitų globėja. Čia gausu tragiškos ironijos, nes Vakarų strategija kovojant su „Islamo valstybe“ oficialiai priklausė nuo vietinės Sirijos opozicijos pajėgų subūrimo, kad jos laikui bėgant galėtų išstumti džihadistus iš jų tvirtove tapusio Rakos miesto. Jei tie patys žmonės, kurie turėjo būti pagrindiniais kovotojais su islamistais, dabar savo dienas baigs apsupti Alepo mieste, tai kuo tuomet galės remtis Vakarai? Rusija visą laiką aiškino kovojanti prieš „Islamo valstybę“, tačiau Alepo mieste ji padeda sunaikinti tas Sirijos grupes, kurios praeityje būtent ir buvo veiksmingos kovojant su šia grupuote.
Jei kada nors ir buvo abejonių dėl Rusijos siekių Sirijoje, įvykiai Alepe visas jas išsklaidė. Vladimiras Putinas Sirijoje atkartojo strategiją, kuri buvo pritaikyta ir Čečėnijoje: pilnas karinis antpuolis prieš gyvenamąsias teritorijas tam, kad sukilėliai arba būtų sunaikinti, arba išstumti. Galima kalbėti apie senas istorines sovietinius laikus siekiančias sąsajas tarp Sirijos režimo ir Rusijos žvalgybos. Kaip kad Putino režimas Čečėnijoje fiziškai eliminavo visus asmenis, kurie galėjo tapti derybomis pasiekto taikos susitarimo dalimi, taip ir Assadas Sirijoje visą politinę opoziciją pakišo po „terorizmo“ bendravardikliu. Kaip kad Čečėnijoje niekada nebuvo pasiekta taikaus susitarimo (tik pilno pajėgumo karas ir destrukcija iki tol, kol Kremlius galėjo primesti savo parinktą Čečėnijos lyderį), taip ir Sirijoje Putino požiūriu negali būti jokio susitarimo su opozicija.
Tačiau Rusijos strateginiai tikslai siekia žymiai toliau. Putinas nori vėl įtvirtinti Rusijos galią Vidurio Rytuose, tačiau tikruoju jo taikiniu yra Europa. Lemiama akimirka buvo 2013 metai, kai Barackas Obama atsisakė oro antskrydžių prieš Assado karines bazes po to, kai buvo panaudotas cheminis ginklas. Tai paskatino Putiną išbandyti Vakarų ryžtingumą kiek toliau – Europoje. Putinas neabejotinai buvo pagautas nepasirengęs įvykiams Ukrainos Maidane, tačiau jis greitai ėmė veikti, kad atkurtų Rusijos dominavimą per jėgos, įskaitant ir teritorijos aneksiją, panaudojimą. Jis tiksliai apskaičiavo, kad Vakarai negali atremti jo hibridinio karo Ukrainoje. Rusijos strategija Ukrainoje sudrebino pastolius, ant kurių buvo pastatytas Europos saugumas po Šaltojo karo. Putinas norėtų, kad visa ši sistema būtų perdėliota Rusijos naudai.
Lygiai taip Rusijos karinis įsitraukimas Sirijoje įtraukė ir NATO, nes viena iš esminių Aljanso narių atsidūrė tiesiog fronto linijoje. Turkijos santykiai su Rusija jau mėnesius yra labai įtempti. Dabar Maskva atvirai perspėjo Turkiją nesiųsti savo pajėgų į Siriją ginti Alepo miesto. Kaip į tai reaguoti, pasirinks Turkijos lyderis, tai yra dar vienas Vakarų galvos skausmas.
Visa tai vyksta kaip tik tuo metu, kai Europos vyriausybės desperatiškai siekia laimėti Turkijos bendradarbiavimą sprendžiam pabėgėlių problemą. Jei Turkija dabar virs problemų šaltiniu NATO Vidurio Rytų flange, tai tik pasitarnaus Rusijos interesams. Lygiai taip pat, jei Europa susidurs su nauju pabėgėlių antplūdžiu, tai taip pat bus naudinga Rusijai. Pabėgėlių krizė pasėjo Europoje didelių nesutarimų ir padėjo įgyti populiarumo populistinėms radikalios dešinės partijoms, kurių daugelis yra Maskvos politinės sąjungininkės kovoje prieš ES projektą. Pabėgėlių krizė sukėlė įtampą ES institucijose, ji padidino Didžiosios Britanijos pasitraukimo pavojų (tą labai sveikintų Maskva) ir ji labai susilpnino Angelą Merkel – Europos sankcijų prieš Rusiją architektę.
Savaime suprantama, kad būtų perdėta sakyti, jog Putinas visa tai surežisavo nuo pat pradžių. Jis lygiai taip pat buvo veikiamas įvykių, kaip kad ir siekė juos kontroliuoti. Rusija nėra atsakinga už pilietinio karo protrūkį Sirijoje, kaip kad ji nekontroliuoja visiškai visko, kas vyksta Ukrainoje. Tačiau tai, kaip Rusija ciniškai manipuliavo savo pėstininkais, turėtų kelti žymiai daugiau nerimo Vakaruose ir JT nei kad dabar.
Putinas mėgsta pristatyti save kaip tvarkos šalininką, tačiau jo politika sukėlė daugiau chaoso, o Europa dabar moka vis didesnę kainą. Norint priversti Rusijos režimą veikti kitaip, reikia ne tik gražių tikslų. Alepas yra prieš mūsų akis besirutuliojanti tragedija. Būtina sujungti taškus tarp šio miesto likimo, Europos ateities ir to, kaip už viso to slypi Rusija.
Parengta pagal „The Guardian“