Alexandre Havard. Lyderystė – tai charakteris

Bernardinai.lt

Alexandre’as Havardas yra seminarų ciklo doros lyderystės tema autorius ir Havardo lyderystės instituto (hvli.org) įkūrėjas. Paryžietis baigęs vieną žymiausių teisės mokyklų Prancūzijoje dirbo teisininku keliose Europos šalyse. Šiuo metu A. Havardas gyvena ir dirba Maskvoje, veda seminarus verslo vadovams ir studentams. Pagal šių seminarų medžiagą ir parengė knygą „Dora lyderystė“ (2007), kuri yra išversta į penkiolika kalbų, o lietuviškai knyga netrukus pasirodys „Katalikų pasaulio leidinių“ pastangomis. Siūlome knygos ištrauką.

Tik paviršutiniškai žvelgiant sąvoka „lyderystė“ sietina su tuo, ką įsivaizduojame išgirdę šį žodį. Pirmiausia pagalvojame apie valstybių ir vyriausybių vadovus, įkvepiančius tautas veikti, apie pramonės magnatus, kurie pristato mūsų gyvenimą keičiančius rinkos produktus, ar apie mūšin armiją vedančius generolus.

Šį žodį siejame su ambicija, charizma, gudrumu, išmanymu, gebėjimu gauti pinigų ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Iš tiesų, šie talentai ir šios savybės apibūdina lyderius, tačiau nė vienas jų nenusako lyderystės esmės. Sakoma, jog lyderystė sietina su charakteriu. Ne, tai yra charakteris. Kai kas mano, jog lyderiu gimstama – vieni turi polinkį vadovauti, o kiti – ne, lyderystė neva esanti temperamento ir patirties samplaika. „Ne kiekvienas sugeba būti Rooseveltas, de Gaulle’is ar Churchillis“, − mano jie. Toks supratimas visiškai neteisingas. Lyderystė nėra išrinktųjų reikalas. Tam pašauktas ne vienas kitas, bet daugelis.

Lyderystę išbando valstybių vadovai ir mokytojai, pramonės magnatai ir namų šeimininkės, kariuomenės vadai ir sveikatos apsaugos darbuotojai. Visuomenė ir artimiausia aplinka tikisi, kad būdami tvirto charakterio, atsakingi ir dorybingi žmonės atliks tai, kas reikalinga. Ir koks didelis būna nusivylimas, kai jie nepateisina lūkesčių! Šiais laikais verslo skandalai dažnai tampa paskata sustiprinti vyriausybės kontrolę, reformuoti korporacijų valdymą ir peržiūrėti etinio elgesio kodeksą. Tai padaro tam tikrą poveikį, tačiau nėra svarbiausia. Nusižengiantys korporacinio valdymo taisyklėms žino, jog elgiasi neteisingai. Tačiau nesiliauja taip elgęsi. Tai rodo charakterio stoką.

Martinas Lutheris Kingas svajojo apie Ameriką, kurioje žmogus būtų priimamas „ne pagal jo odos spalvą, bet pagal charakterio savybes“. Ką reiškia „charakterio savybės“? Tai dorybės, tiksliau, geriausių žmogaus savybių rinkinys, iš kurių svarbiausios – didžiadvasiškumas, nuolankumas, išmintingumas, drąsa (tvirtumas), susivaldymas ir teisingumas.

Mano nuomone, siekti dorybingumo lyderiui taip pat būtina kaip kvėpuoti, antraip − jis ne lyderis. Lyderio gyvenimas yra nuolatinė pastanga save tobulinti. Dora lyderystė skirta tiems, kurie trokšta gyvenime turėti didelį tikslą. Koks tikslas yra kilnesnis už asmeninio tobulėjimo siekį?

„Lyderiu tapti padeda charakteris“, − tvirtina Peteris Druckeris, žymus šių laikų vadybos teoretikas. Jo kolega Warrenas Bennisas pritaria: „Lyderystė nėra vien stiliaus dalykas – ji sietina su tuo, kokie žmonės esame. Tapimo lyderiu procesas yra panašus į tapsmą integraliu žmogumi.“

Integralumo ir brandos pasiekiame įdėdami pastangų. Ir tik jų padedami tampame lyderiais. Todėl lyderystė nėra temperamentas – jį gauname gimdami. Žmogus negali pasirinkti būti jam flegmatiku ar choleriku, jis yra toks, kaip jam lėmė prigimtis. Lyderiu tapti padeda charakteris. Charakteris, žinoma, nėra duotybė. Nesame jame įkalinti. Galime jį formuoti ir stiprinti nuolat ugdydami teigiamus moralinius įpročius, kurie vadinami etinėmis, arba žmogiškosiomis, dorybėmis. Tai padeda mums bręsti ir tokiu būdu charakteris nugali temperamentą, kuris liaujasi dominavęs.

Dorybės – tai proto, valios ir širdies savybės, jos suteikia charakteriui stiprybės, o asmenybei − stabilumo. Jų įgyjama dorybes praktikuojant.

[…]

Dorybės – tai jėga. Prisiminkime, kad lotyniška žodžio šaknis virtus reiškia „stiprybė“ arba „galia“. Nuolat praktikuojama kiekviena jų išplečia žmogaus galimybes: išmintis – padeda priimti teisingus sprendimus; drąsa (tvirtumas) – ištesėti, kas užsibrėžta, ir atlaikyti bet kokį spaudimą; susivaldymas – palenkti emocijas ir aistras dvasiai ir panaudoti jų energiją vykdant savąją misiją; teisingumas − deramai elgtis su kiekvienu žmogumi; didžiadvasiškumas − siekti didelių tikslų dėl savęs ir kitų; nuolankumas – įveikti savanaudiškumą ir nenuilstamai tarnauti kitiems.

Didžiadvasiškumas dažniausiai reiškia dvasios dosnumą, pasirengimą nesavanaudiškai aukoti savo interesus dėl kitų. Tačiau ši sąvoka turi ir kitą reikšmę – didžios dvasios yra tas, kuris siekia didžių dalykų, nes suvokia savo žmogiškąjį orumą ir didingumą. 

Nuolankumas – tai įprotis gyventi tiesoje prieš Dievą (suvokti, kad esi tvarinys), save (suvokti savo stiprybes ir silpnybes) ir kitus (tarnauti žmonėms). Kalbant apie lyderystę nuolankumas reiškia tarnavimą.

Dorybės neatstoja profesinės kompetencijos, tačiau tikrai yra neatskiriama jos dalis. Tarkim, esu kvalifikuotas psichologas ir konsultuoju klientus, tačiau nebūdamas išmintingas vargiai sugebėsiu protingai jiems patarti. Galbūt vadovauju didelei įmonei. Puiku, tačiau, jei man trūksta tvirtumo, atsiradus pasipriešinimui nesugebėsiu priimti ir įgyvendinti sunkių, bet neišvengiamų sprendimų. Galbūt esu parapijos ganytojas, tačiau, jei man stigs didžiadvasiškumo, netobulėsiu kaip žmogus ir kaip tikintysis, vadinasi, sąstingį patirs ir mano kaimenė.

Profesinė kompetencija apima daugiau nei vien technines ar akademines žinias. Jų nepaneigiant, svarbus yra ir gebėjimas tinkamai panaudoti šias žinias siekiant naudingo tikslo.

Lyderis atpažįstamas iš jo didžiadvasiškumo ir nuolankumo. Lyderis visada turi svajonę, kurią paverčia vizija ir misija. Būtent didžiadvasiškumas – dvasios siekis didelių tikslų – pakylėja protą į aukštumas. Tačiau lyderystė neapsiriboja mąstymu apie „didžius dalykus“. Lyderis visada išlieka tarnas – jis tarnauja savo darbo, šeimos ir socialinėje aplinkoje esantiems žmonėms, tėvynainiams, galiausiai, visai žmonijai. O tarnystės esmė yra nuolankumas. Nuolankūs lyderiai gerbia prigimtinį kitų žmonių orumą, ypač tų, kurie dalyvauja atliekant tą pačią misiją. Lyderio veikloje didžiadvasiškumas ir nuolankumas neatskiriami.

Didžiadvasiškumas paskatina dideliems užmojams, o nuolankumas paverčia juos tarnyste kitiems.

Vadovavimo charizma kyla iš gebėjimo kelti didelius tikslus (didžiadvasiškumo) ir atsidavimo tarnystei (nuolankumo). Didžiadvasiškumas ir nuolankumas yra širdies dorybės par excellence − jei jų nestokoja, lyderiai tampa charizmatiški.

Neturėtume painioti charizmos ir gebėjimo uždegti minią. Apdovanoti pastaruoju abejotinu talentu „lyderiai“ gali sužadinti trumpalaikį entuziazmą, bet paprastai jie nekelia pasitikėjimo, o galiausiai pelno pašaipą ir panieką. Toks pavyzdys galėtų būti Mussolinis. Lyderystė − ne demagogija. Tai per ilgą laiką ištobulinta dorybė, vaisinga, net jei lyderiui stinga asmeninio magnetizmo. Šiuolaikinėje visuomenėje didžiadvasiškumas nepopuliarus. Keistas individualizmo ir kolektyvizmo persipynimas pagimdė ne vieną smulkiais interesais besivadovaujančių, egoistiškai nusiteikusių vartotojų kartą.

Nuolankumas taip pat menkai vertinamas, į nuostabią tarnystės dorybę paprastai žiūrima bemaž su panieka. Dar neseniai tarnystė buvo vienas kilniausių žodžių. Dabar jis beveik visada vartojamas kaip komercinė sąvoka kalbant apie verslo paslaugas, atlygį už jas, paslaugų (negamybinį) sektorių ir pan. Paslaugas prilyginame tam, ką galima nusipirkti.

Didžiadvasiškumas ir nuolankumas, sudarantys lyderystės esmę, labiau kyla iš širdies, o pagrindinės išminties, teisingumo, drąsos (tvirtumo) ir susivaldymo dorybės – lyderystės pamatas – daugiausia sietinos su protu ir valia. Išminties dorybė pati svarbiausia ir ypač aktuali priimantiems sprendimus, nes tam, kad sektųsi vadovauti, reikia sugebėti priimti teisingus sprendimus.

Dorybė kelia pasitikėjimą ir taip sukuria erdvę lyderystei pasireikšti. Čia didelės svarbos įgauna nuolankumas ir išmintis: pasitikėjimas atsiranda, kai kiti žino, kad esate pasirengęs jiems tarnauti (tam reikalingas nuolankumas), ir dingsta išsiaiškinus, jog nesugebate priimti teisingų sprendimų (stinga išminties dorybės).

Lyderiu tapti nepavyks nuolankumą bandant pakeisti bendravimo technikomis. Kaip nurodo pasaulinių bestselerių tobulėjimo tema autorius Stephenas Covey: „Jei aš pasitelksiu poveikio žmonėms strategijas ir taktikas, priverčiančias kitus žmones daryti tai, ką noriu, geriau dirbti, būti labiau motyvuotiems, mėgti mane ir kitus, tačiau turėsiu ydingą, dviveidiškumo ir nenuoširdumo pažeistą charakterį, ilgainiui patirsiu nesėkmę.“

Lyderiai nemanipuliuoja. Jie nevadovauja remdamiesi potestas, arba valdžia, kurią jiems suteikia jų pareigos. Priešingai, jie remiasi auctoritas – autoritetu, kylančiu iš jų charakterio. Kas neturi tikro autoriteto ir pasiduoda pagundai tiesmukai naudoti savo valdžią, yra pseudolyderis. Tuomet pakliūnama į ydingą ratą: menkas autoritetas skatina piktnaudžiauti valdžia, dėl to autoritetas dar labiau pašlyja ir tikra lyderystė tampa nebeįmanoma. Kadangi dorybė yra praktikuojantis įgyjamas įprotis, aš tvirtinu, jog lyderiais ne gimstama, bet išmokstama jais būti. Ne kiekvienas taps prezidentu, premjeru, gaus Nobelio literatūros premiją ar taps centriniu „Žalgirio“ puolėju. Tačiau kiekvienas gali ugdytis dorybes.

Lyderystė nė vieno neišskiria, ji pasiekiama visiems. Lyderiams nepriimtinas utilitarinis požiūris į dorybes. Jie ugdo jas ne tam, kad geriau sektųsi vadovauti (nors tai pagirtinas noras), pirmiausia jie siekia tapti geresniais žmonėmis. Graikų kalbos žodžiu aretē („dorybė“) nusakomas ne tiek veikimo, kiek būties tobulumas.

„Katalikų pasaulio leidiniai“

Šaltinis: Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kiek tokių žmonių pažįstate?

Tiksliau – kiek pažįstate žmonių, keliančių tokius savęs ugdymo tikslus?.. Kiek iš jų veržiasi būti lyderiais?…

1
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top