Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!
Apie tai „atsipūtę“ galime diskutuoti iki begalybės – kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima.Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovaujantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.
Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandytum postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.
Būtent čia eina ta skiriamoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas bei gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge.
Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.
Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kurioms pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibūdinimą, nes vardan nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje peržengė elementarias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nužudytų žmonių.
Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita kaip savos valstybės Išdavystė.
Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina, ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto, argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mąstančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.
A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmones užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie, kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris, mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmonės turi neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.
Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propagandos, kurios – su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos – išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus gyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus – bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tiesiog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžūlėję diktatoriai.
Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur didelei daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.
Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugotų savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.
Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad daug daugiau privalome nuveikti ir mes patys burdami Vakarų sąjungininkų vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtindami bendražmogiškąsias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti: ką gi daryti. Ne kalbomis, o bendru solidarumu galima įveikti blogį. Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus – ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku – jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nusikaltėlių bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes visi vienodai tai traktuosime, tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms, kurios siekia tik normalaus žmogiško gyvenimo sau ir savo vaikams.