Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, jis, šalia kitų apibūdinimų, vieną charakterizavo kaip jauną „degančiomis akimis“, pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei. Nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei poniai Evelinai Dobrovolskai taip tuos žodžius suprato ir šių eilučių autorius. Net pagalvojau: gal pagaliau atėjo jauni žmones, kurie padarys realių darbų daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O, svarbiausia, suvienys mūsų gana susiskaldžiusią visuomenę savo geroniriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.
Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga, pažymėta nekasdiene ir niekada nedaryta veikla. Pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkiu, kuris, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas, tradiciškai valdžios medaus laikotarpiu vadinamas 100 darbo dienų.
Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip infliuenceriai. Mane, kaip aktyvų atkuriamos Nepriklausomybės įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus, praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant arba jas paliekant simbolines visų rūšių narkotikų ne tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie visuomenei gana skaudūs dalykai bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.
Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešojoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg ir nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matyti siekis po 31-erių atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją. Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antrosios nevalstybinės kalbos įvedimą regionuose to link realiame gyvenime einama. Jau nekalbu apie tai, kad šis sumanymas išryškina ir lietuvių tautos diskriminacijos elementus. Kalbama ne vien apie antrąją, regioninę, kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą antrąja kalba valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojams, jie privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akivaizdi – tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.
Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine – rusų. Šie regionai ne tik kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gana uždaromis teritorijomis, vis labaiu skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.
Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „[…] Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“. O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia, kad bus bandoma jį „prastumti“ bet kokia kaina.
Būtent tokia pozicija ir neramina. Šiuo sunkiu dėl pandemijos irr geopolitiškai sudėtingu laikotarpiu pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje. Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimi prisiekė visi Seimo nariai, o ministrė – net du kartus. Deja, veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl savo jaunumo neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsklausyti į rimtus argumentus, kad dvkalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.
O svarbaiusia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta, paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją tai – Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes – tie, kurie ne vien žodžiais bet ir darbais buvome ir darėme, ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė, gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, tam buvo net paruošti dokumentų projektai. Mes pamename, kaip „Jedinstvo“ (organizacija, kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje, atkūrimą. Ir praėjus 31 metams po Kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis, vadinasi, nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai, manau, turėtų būti šios valstybės interesų gynėjai ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriai.
Ir labai norisi iš Tautos atstovų, tai yra parlamento, kad jie suprastų, jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie, vykdydami priesaiką, dirbtų visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms, gimdančiomis separatizmą.
Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenčius čia ir esančius lojalius Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus. Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės, tame tarpe – ir mūsų kaimynai.
Trumpai apie autorių: dr. Algimantas Matulevičius, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas.