Ir visuomenei, ir jos valstybei, ir kiekvienam žmogui kada nors ateina neišvengiamų pasirinkimų ir išbandymų metas. Kada reikia apsispręsti, ar toliau sėdėti ant sofos, teisuoliškai piktintis ir pasyviai stebėti, kaip negrįžtamų, vėžinių procesų apimta valstybė ir visų ateitis lėtai slenka į tamsą. Ar liautis klūpėjus ir atsistoti. Ir pradėti galvoti, kur eisim.
Visiškai nepritariu siūlomai Senato idėjai. Senatas – brandžios, demokratinės valstybės parlamentinis įrankis, skirtas subalansuoti priešingas ir priešiškas visuomenės jėgas ir interesus. Deja, parlamentinė demokratija mums dar nežinoma žemė – per tūkstantmetį nuo paminėjimo jos vos gavom paragauti 1920–1926 metais, kurie baigėsi diktatūra, privedusia prie valstybės atidavimo be šūvio.
LDK seimų valstybė nebuvo nei demokratinė, nei parlamentinė. Tai buvo tuometinio politinio elito – bajorijos – oligarchinė valstybė, seimokratija, kurios santvarka neišvengiamai privedė prie gėdos, kurios nepatyrė gal nė viena tauta – mus pasidalino kaip kokią maitą. Dabar, kitomis istorinėmis aplinkybėmis, vėl turime tokią pat politinio elito, naujosios XXI a. „bajorijos“, kurios didžiąją dalį sudaro iš senosios nomenklatūros susiformavusios grupuotės ir naujoji politinė grietinėlė, oligarchinę valstybę – partokratiją.
Dar blogiau, ši valstybė imitacinė, visi esminiai, jos likimą lemiantys sprendimai priimami už šalies ribų, panašiai kaip XVIII a. pabaigoje. Tai iš esmės kolonija su teritorine savivalda, kultūrine ir ūkine autonomija. Jei geopolitiniams sprendimų priėmėjams pasikeitus situacijai prireiktų – ją irgi pasidalintų ar parduotų, nupirktam elitui pritariant, o miegančiai tautos daugumai tylint ir net nepastebint.
Naujoji nomenklatūra sau susikūrė imitacinę demokratiją, paremtą rinkimų sistema, partijų finansavimo mechanizmais, užvaldyta teisėsauga ir žiniasklaida, kur nuo žmonių niekas nebepriklauso. Kas Lietuvoje beįvyktų ir kaip rinkėjai nebalsuotų, iš ekranų matome tuos pačius veikėjus ar jų atstovus, kurie atsakingi už šalyje susidariusią situaciją. Pas mus iš politikos neišeinama, iš jos išnešama.
Pagrindinė Lietuvos politinė problema ir yra prieštaravimas tarp šios „bajorijos“, galutinai naikinančios valstybingumą, interesų ir likusios visuomenės dalies. Jo neišsprendus neįmanoma jokia teigiama šalies ateities perspektyva, juolab kokios nors esminės reformos, nes nomenklatūrai, priimančiai politinius sprendimus, jos paprasčiausiai nenaudingos.
Šį prieštaravimą reikia ne įtvirtinti sąrašiniu balsavimu, ne „slopinti“ ar „balansuoti“ Senatu, o priešingai – ryžtingai išspręsti. Tą gali padaryti mažoritarinė sistema, atvedusi į valdžią ir Sąjūdį, nes užtikrina daug greitesnį sprendimų priėmimą ir tvirtesnę, netampomą į visas puses koalicijų, galinčią vykdyti radikalias reformas vyriausybę. Tą gerai nujaučia valdantieji, jau dabar Konstitucinio Teismo pirmininko D.Žalimo, kuriam šiaip jau nederėtų užsiimti politikavimu, lūpomis siūlanti įteisinti vien „sąrašinius“ Seimo rinkimus.
Dar daugiau, Senatas – utopija, galinti tapti pavojinga realybe, jeigu pakankamai išgąsdinta plebėjų bruzdesio nomenklatūra pastebės jame sau naudingą įrankį, kuris dar labiau užkonservuotų esamą padėtį bei atitolintų permainų galimybę, ir užsimanys jį panaudoti „tautos prašymu bendrajam gėriui“.
Apie tai, kad Senatas leistų priimti protingesnius sprendimus, net kalbėti neverta – dabartinė atskirų, prie viešųjų pirkimų ir Europos Sąjungos fondų šėryklos besiriejančių grupuočių anarchija tiesiog virstų dvigubai didesniu chaosu. Jokių svarbių sprendimų tokiomis sąlygomis aplamai nebeliktų galimybės priimti. Kitų valstybių ir epochų patirtis, kuria bandoma argumentuoti, mums nepritaikoma, nes Lietuvos situacija absoliučiai kitokia ir vaistus teks rasti arba mirti nuo savo naivumo patiems.
Pagrindinė praėjusio politinio sezono pamoka sisteminei opozicijai yra ta, kad sąjūdinė patirtis ir mitinginė demokratija nebegali būti pagrindinis veikimo būdas. Mitingai, pareiškimai ir kitos viešos pilietinės akcijos gali būti ir bus reikalingi žmonėms žadinti, valdžiai atskirais klausimais pagąsdinti ir vienetiniams skauduliams slopinti, bet ne jomis bus išspręsta valstybės ateitis. Aktyviajai visuomenės daliai teks pereiti per rinkimų mėsmalę, įveikiant visuotinį naujosios bajorijos ujimą, pasipriešinimą ir patyčias. Ir inicijuoti permainas iš sistemos vidaus.
Šiame prasidėjusiame, partijų steigimo etape neabejotinai pamatysime ir seną nomenklatūros triuką – bandymą kurti savas priedangos struktūras, infiltruoti marginalus ir įtakos agentūrą, „pakabinti“ kompromatais lyderius ir nuomonių formuotojus. Šią publiką nesunkiai atpažinsime pagal neįtikėtiną veiklumą, radikalią kalbėseną ir esminių sprendimų pakeitimą populiariais niekniekiais. O taip pat pagal keistą elgesį per svarbius balsavimus ir kitais lemiamais momentais, ką jau turėjome progos stebėti.