Bukumas yra lavonų maistas, tam dieną naktį ūžia fabrikai. Tikrovės seniai nebėra, tik tuščios, šlapios lapkričio gatvės ir blausus ekranų mirgėjimas už langų. Klystam, nugalėjo ne bloga valia, o jų sukurta vienatvė ir bukumas.
Lavonų pasaulyje miunhauzenai save ištraukia už plaukų aukštyn ir mes tikim, mums sako netiesą, ir mes tikim. Mes viskuo tikim, nes vienišus bukumas įveikia.
Čia užsklandų himnai, tarp linksmų negyvėlių cirkonio šypsenomis vaikšto gyvieji, dairosi išsigandę ir jaučiasi nenormaliais. Ir išėję gatvėn, krautuvėse ar kine, bet kur – išsineša tą jausmą ir žiūri akis išpūtę, ar lavonai jų nepamatys, ar neišgirs, ką be kaukės kalbėsi.
Nors puikūs, įvairūs, įdomūs žmonės, kurie darbe beveik tikri, protingai juokauja, kad gyventi nelengva, bet bukumo reikia bijoti. Ir kavinėse, kai jos dar buvo, dar gausiai protingų, gražių ir įsimylėjusių, bet taisykles jau rašo lavonai.
Aišku, durnių yra, kaipgi be jų, bet durni normaliai, kaip ir turi būti – gyvi, nesuvaidinti, pilni gyvybės, tik ir žiūri, ką čia dar durnai nuveikus. O mirguliuojančiam lavonų pasaulyje palatos be rankenų ir džiugi tuštuma akyse.
Nieko tikro ir nesumeluoto, iš meilės žmonijai ir progresui pulsuoja neapykanta, noras sunaikinti ir susinaikinti. Masinis, linksmas ir neįpareigojantis bukumas, sukuriantis laisvės vis naujam, masiniam bukumui troškulį.
Vidutinybė užlieja vis naujas salas ir aukštumas, bukumas užvaldo protus ir širdis, jai pataikauja popiežiai ir prezidentai. Ir vakare, prieš užmigdami tamsoj svarsto – ar gerai pasakiau, ar nepažeidžiau bukumo taisyklių, ar bukieji neįsižeis?
Tikras gyvenimas, prasmė ir žmonių skausmas iškeliamas už skliaustų. Abejingumas, bukumo puota maro metu ir šviesus mirties artėjimas lėtai apsemia spindinčius naktyje miestus ir sapnus.
Kalbėk bet kokias nesąmones ir būsi įdėmiai išklausytas, nors sugalvoti naujas nesąmones vis sunkiau. Todėl pasiūlyk dar ką labiau gyvuliško ar suvaidintai moralaus – ir tave parodys pro visas skyles.
Provokuok, tyčiokis, skandink artimą ir skųsk, apsimetinėk ir maivykis – ir būsi pagirtas, nes bukumui svarbiausias yra savas. Aišku, gali sakyti ir ką galvoji, ką daugelis galvojam, ir bus tikrai ir teisingai, bet niekas tavęs nerodys, nepublikuos.
Niekas neišklausys, nematys, nors ir nenukryžiuos. Nebent nusibosi, tapsi pavojingu, nes tave gali išgirsti gyvieji – tai įmes į patyčių narvą. Bukumas galingas, nes bukam labai gera, esi visada teisus ir kalti kiti.
Ir bus kaip buvę, nors globalios tektoninės plokštės susirėmę su baisia jėga, įtampa kaupiasi ir iškrova artėja – niekas nieko nespręs ir užsiims imitacijomis, ir karūnuoti lavonai kiš galvas į smėlį, kad tik šiandien nieko nereikėtų daryti ir bukumas klestėtų.
Svarbu, kad išliktume, kad viskas būtų kaip buvę ir nepasikeistų, nors tai ir neįmanoma, bet bukumui viskas įmanoma, kas yra buka. Kas nors pasikeičia tada, kai mes pasikeičiam, todėl mus nori pakeisti, kad nepasikeistumėm ir neleisti keistis, kad neišdrįstume ir netrukdytume bukumui ir tam, kas keičiasi.
Ir bukumas liejasi laisvai, ir nieko negali paaiškinti ir numatyti, kada pamatai, kad gal bus kas gali būti ir įvykti, kai nieko nebūna ir nevyksta. Pasidaro baisu ir išjungi šviesą – o gal kas nors rytoj prasidės, nors žinai, kad ne.