Tikslas nepateisina priemonių, priemonės parodo tikrąjį tikslą. Mėšluotom rankom niekas sveiko ir gero maisto nepagamina, meluodamas niekas neįtvirtins tiesos, o ranka Maradonos įmuštas įvartis amžinai bus Argentinos rinktinės gėda. Organizuoto zekų stiliaus metodai niekada neatneš laisvės. Tai, kad smirda, rodo tą, kas smirda.
Kas darosi feisbuke, primena seną gerą rusišką stalinizmą. Kiekviena laiptinė turi informatorių, visur kyšo didelės ausys, fiksuojančios, ką kalbi, galvoji. Vienas po kito dingsta draugai, po to vėl atsiranda, atsėdėję zonoje parų ar mėnesį – atsargūs, pikti, pritvinkę keršto.
Reikia imti galvoti, ką sakai, ar tai kam patiks, ar vykusiai pajuokausi, ar nenubaus, nepaskųs, neištrins tavo įžvalgų, ar tavęs iš viso neišmes į virtualią tamsą. Senasis gerasis, laisvasis ir gyvas feisbukas mirė. Nepriklausomybės nuo valdžios ir idiotų minios nuomonių, nevaržomos raiškos galimybių pasaulis gęsta akyse.
Pavienių stukačių ir organizuotų skundikų, nemokamų dundukų ir apmokamos suinteresuotų davatkų gaujos siaučia nuščiuvusiose Buko Veido alėjose. Tai nebegrįžtamas procesas. Atėjo laikas akmenis rinkti – metas apsispręsti.
Ar galėtumėt ramiai gyventi, jei per langą nuolat kas nors žiūrėtų ir vos tik kas jam nepatiktų, tuoj skųstų visur kur tik įmanoma? Ar norėtumėt bendrauti su bendradarbiu, dalintis mintimis su kaimynu, kuris užuot diskutavęs oponentą apskundžia viršininkams ir policijai? Patiktų gyvenimas kameroje, kur pro akutę tave nuolat stebėtų kontroliuojanti akis?
Ar įmanoma laisvai rašyti, kurti, dalintis požiūriais aplinkoje, kur sėdi skundikų gaujos narys – tegu ne tave skundžiantis, bet ką gali žinot, kada jam užeis ir tu nepatiksi? Tegu tai ir gero norintis tavo pažįstamas, šiaip nedurnas ir garbus kituose reikaluose žmogus? Į visus klausimus sau atsakau: NE.
Dabar švenčių metas, bet po švenčių imsiuos kurti savo saugesnį pasaulį. Bet ką, kurio komentaruose pastebėsiu bent kokį bandymą ar raginimą ką nors skųsti, visus mane ir kitus skundusius ir skundžiančius – valstietininkus, konservatininkus, feministes, bunkerininkus ar tolerantus, visus menkystas, kurie už ką nors ar prieš ką nors „kovoja“ skųsdami – blokuosiu be įspėjimo.
Raginu ir kitus, kam nusibodo minčių policininkai, dalintis „skrynšotais“ ir kita info ir negailestingai blokuoti skundikus, kas jie bebūtų. Ir visiškai dzin, kas ir vardan ko stukina, – man šlykštus pats myžalais dvokiantis metodas, jų akys, prisipildančios džiugesio, kai kitam iš pasalų sėkmingai įkandi.
Jorkšyro elfai – blokuosiu visus. Visus žinomus iš anksčiau skundalius ar skundimo organizacijų narius – visus iki vieno. Atsitiktinai patekę ar draugų įkalbėti, neaktyvūs nariai visada turi galimybę iš stukačių gaujos pasitraukti. Ir mano žymieji, žinomieji ir protingieji draugai, mirkstantys tame dvoke, – nepykit, po Naujųjų išimčių nebebus.
Jei nenorite gyventi laisvame pasaulyje, kur stalinizmo dėsniai negalioja ir savo tiesą reikia įrodyti – gyvenkit jame vieni patys.
Dar turit laiko pagalvoti ir persigalvoti, kas svarbiau. O mes susikursime saugesnį pasaulį – ar su jumis, ar be jūsų. Tikrai susikursime.