Visi mes ne tokie, kaip visi, bet visi esam geri, nes klausom, kadangi tie, kurie klauso, – geri, o jei geri, tai negerai, nors ir geras. Bet svarbiausia net geriančiam – klausyti, todėl tie, kurie neklauso, nesiklauso arba vaidina, kad negirdi, kaip vaikai genialiai moka, kai nenori ko nors daryti, – yra blogi. Jei klausai mamytės, mokytojos, auklėtojos ar vaikų teisių inspektorės – tai juk geras!
Po to klausom draugelių, viršininkų, žmonų ir vyrų, politinių apžvalgininkų ar šiaip kokios niekšingos žinomybės, nes tai jau įprotis, ir viskas einasi ir eina gerai, bet pro šalį. Ir vis prisiekiam kalbėti tiesą ir tik tiesą, bet ne visą. Todėl vėl būnam visiems geri, kaip tie gyvenantys kapinėse, kurie vienas kitam nebedaro nė vienos kiaulystės.
Persirengiam senais, gerais demokratais, kuriems svarbu ne tai, koks geras ar blogas yra sprendimas, bet ar gerai jis yra priimtas. Ir kaip talentingai suprantam, kad ten, kur galima, yra gerai ir gera, bet juk norim ten ir taip, kaip negalima! Tačiau taip vėl negerai, nes tada nebegalime būti geri.
Ir nėra tokios kvailystės, kurios nepadarytume dėl kitų patogumo, laimės ir noro būti geriems. Ir praradę garbę labai jaudinamės dėl savo orumo, vyrai apkabina stipriai, moterys – kibiai, ir niekas nesapnuoja tų, su kuriais miega. Viskas ateina, kada nelauki, ir nepraeina, kai lauki, todėl svarbiausia yra būti geram, o geras yra tas, kuris klauso.
Tik pasilenk užsirišti raištelių – ir jau kažkas ant tavęs joja! Aišku, gyvenimas trumpas ir nesunku pakentėti, tačiau būna, kad pinigai baigiasi, o gyventi dar liko daug. Objektyvumo dėlei, aišku, reikia pasakyti, kad tikro objektyvumo nebūna, nors tai ir subjektyvi nuomonė, tačiau tie, kurie geri, yra kaip šunys – jie negalvoja ir nekalba, bet viską žino ir supranta. Ir klauso, kol neužsimano įkasti.
Tylėti galima be galo protingai ir kuo daugiau pasiduodi – tuo daugiau norisi, o kuo tuštesnė galva – tuo daugiau erdvės minčiai ir gerumui. Ir kai negali pasiekti, ko taip norisi, visada gali pasakyt, kad norėjai, ko pasiekei. Todėl kalbėti mokaisi metus ar du, o tylėti – visą gyvenimą.
Didžiausia vienatvė yra tada, kai visą naktį kalbiesi su savim ir jis tavęs nė velnio nesupranta. Nes yra tie, kurių stiklinė pusiau pilna, ir tie, kurių pusiau tuščia, o tavo visada per didelė ir taikosi sudužti. Tik svarbu yra būti geram ir klausyti, nors už tai niekas nemyli, nes gražius myli už grožį, o protingus – už kvailystes.
Statydamas kryžių niekas negalvoja apie mirtį, visi – apie nemirtingumą, tik šitaip mokyti lengva, nes moko tie, kurie nieko nepadaro patys. Todėl dirbti reikia laisvu nuo laisvalaikio laiku, būti geram, klausyti ir, svarbiausia, – negalvoti, kas pirmiau: višta ar kiaušinis, priežastis ar pasekmė? Nes kiekvienas durnius žino, kad pirmiausia turi būti noras.
Gerai sako: kas nori daryti, ieško priemonių, kas trokšta nieko nedaryti – ieško priežasties. Bet mes esam geri ir klausom, todėl randam priemonių susikurti priežasčiai, leidžiančiai nieko nedaryti ir esam visada teisūs, teisingi ir nelaimingi.
Protingiems geriausiai vadovauja bepročiai. Kas galvoja ir kalba apie laisvę – nėra laisvas, ir niekas neina į parduotuvę, kol butelyje dar yra nevilties. Ir žiūrim pro antrą žiūronų galą: savo bėdas matom, o kalčių – ne, bet tik pasisukam į kitus, ir viskas apsiverčia.
Pasakyk, ko nedarai ir negalvoji – pasakysiu, kas tu. Nes esame šunys, kurie myli ne tuos, kurie šeria, o tuos, kurie mus išveda. Svarbiausia ne būti, svarbiausia būti geram ir klausyti, ir mes klausom jau ir anūkų, slaugių, gydytojo ar burtininko ir ypač tų, kurių neapkenčiam ir bijom. Visų, tik ne savęs.