Argi nebuvo, kad parašę apie savo vienintelį gyvenimą, kaip su tėčiu būdavo gera pasiirstyti valtim po ežerą ar kokie faini buvo mokykloj šokiai, susilauktumėt įvertinimo, kad ilgitės sovietų? Taip, psichiniai, bet kiek dar jų yra ir, matyt, dabar prisidaugins daug daugiau! Ir vis neužmiršta pamokyti, kaip reikia teisingai mąstyti.
Ne tik ši virusinė – labai blogais laikais vasaros irgi būdavo karštos. Ir asfaltas mažam mano jaunystės mieste taip įkaisdavo, kad ant jo galėtum išsikepti kiaušinį. Bet ne visada smirdėdavo karštu bitumu kaip pragare, ne visada dulkės grauždavo prakaitu permirkusį veidą ir astmininkų plaučius, o kas dabar būtų su kauke – baisu ir pagalvot.
Štai ir vėl matau kabinoje tą patį storą, linksmo veido vyrą. Štai jau daro posūkį ir vėl artyn, kai suūžia nuo aukštų apsukų variklis. Ir linksmai ištrykšta saulėj spindinti gaiva iš gatvių laistymo mašinos – jei atsistoji prie šaligatvio krašto, nuplaus tau ir kojas. Srovė šalta ir kerta aštriai.
Gatves laistydavo kas porą valandų, vandenį imdavo už miesto, iš Širvėnos. Ir po liepomis, kurioms kažkodėl leido būti didelėms ir tankioms (gal trūko lėšų?), kur įsilipdavom vilioti praeivių už siūlo pririšta pinigine, asfaltas pakvipdavo medžiais, ežeru ir šviežia žuvim. Pradėdavo anksti rytą, žmonės į darbą jau eidavo vėsiomis, švariomis gatvėmis.
O šeštadieniais, išsikirmijęs iki dvyliktos, kulniuodavau į kioską prie duoninės, kur dabar paštas. Ten tada buvo skveras su užkandine, vadinama „televizorium“, nes per stiklines užeigos sienas visi matydavo viduj valgančius sardeles su garstyčiom iš metalinių bliūdelių ir geriančius alų. Pažįstama palikdavo „Melodie und rythmus“, Literatūrmenį iš po prekystalio – kultūra buvo deficitas. Dar pirkdavau „Sportą“.
Labiausiai apsidžiaugdavau radęs „Pergalę“ su naujausių, dar tik rengiamų spaudai romanų ištraukomis, kurių tada rašydavo lietuviai daug, kur S.Geda ir kritikai, kurių straipsnių laukdavai, nes iš anksto skelbdavo, kas kitam numeryje bus. O šeštadieniais tai dar reikėdavo nusipirkti ir sviesto, duonos ir grietinės, nes sekmadienį tai atvažiuos latviai ir išpirks. Jei karšta būdavo birželio diena, gatvės rytą kvepėdavo dar labiau.
Kai maudydavomės ežere, mediniam ežero baseine iš papilkėjusių nuo vandens ir saulės lentų, prie raudonosios bažnyčios, girdėdavom vargonus ir giesmes net po vandeniu, nardydami tarp slidžių nuo žalio dumblo, mirguliuojančių liepto polių. O vakarais laukdavo BBC ir Seva Novogrodcevas, po to „Amerikos balso“ savaitinė „Šokių programa“, o tada jau iki ryto – Liuksemburgo radijas ir siaučiantys hormonai.
Kažin ar dabar gatves miesteliuose laisto? Kai sviesto, duonos ir grietinės davaliai, o jau dešrų dešrų – jokie latviai neišpirks. Pagaliau sočiai gyvenam, visko krautuvėse yra, tik „Pergalės“ nėra, nes nėra lėšų, aišku. Bet niekas jos ir nepasigenda, mums ir taip gerai, kai trūko dešros – reikėjo ir meno, o dabar valdo dešra. Archeologai šį sluoksnį priskirs mobiliosios keramikos ir cirkonio dantų kultūrai.