Yra laisvieji ir yra vergai. Vergai laimingesni, nes nieko nereikia galvoti ir už nieką neatsakai, visada gali būti saugus, teisus ir paglostytas, o svarbiausia – nieko nereikia daryti! Ir gali mokyti kitus, nes esi neklystantis.
Ir vargas darantiems, nes jie tai visada suklysta! Ak, kaip aš myliu vergus, kurie ilsisi išsidrėbę tribūnose ir bijo net pirštą pakrutinti, bet viską žino kaip nereikia daryti! Kaip reikia jie nežino, bet tai juk nesvarbu, svarbiausia atsinešti dar alaus ir pasakyti – ne taip reikėjo, jūs viską darot ne taip!
Jie visada garbina nugalėtoją, o kai kas nors kalba, ko jiems tikrai reikia, tą apspjaudo populistu – vergams labai patinka, kada apspjaudo tą, kuris sako, ko jiems tikrai reikia. Visų laikų ir visų tautų didžiausias populistas buvo Jėzus Kristus, kuriam reikia melstis, bet po palaiminimo elgtis priešingai.
Laisvam žmogui valdžios nėra, valdžia jam tik užtikrina sąlygas pačiam susikurti gyvenimą, dūšion nesibruka ir to pakanka. Jeigu valdžią imi pastebėti kasdienybėje, galvoti, ar patiksi, vadinasi, kažkas negerai, o jei apima baimė laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus elgtis ar net kalbėti, vadinasi, riba peržengta ir prasidėjo negrįžtamumas.
Vergui valdžia yra viskas, tai jo esminė gyvenimo sąlyga ir jos dėmesio vergui niekada nepakanka. Vergas nori visada patikti ir įtikti, jis karštai pritaria viskam, ką sako ir daro galingi. Būti tokiam kaip visi yra jo laimės variklis, vergas labai pavydi ir bijo, kad kiti nesielgtų laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus, nes tai sugriautų visą jo gyvenimo teisumą.
Vergas myli savo valdžią kaip pats save ir niekada negalvoja kitaip, nes kitaip negu reikia negali galvoti, kitaip jo pasaulis susprogtų. Jis garbina, bučiuoja savo grotas ir jaučiasi laisviausiu žmogumi istorijoje, susijaudinęs laukia naujų draudimų, bausmių ir nelaisvių. Vergai itin mėgsta mokyti laisvuosius laisvai gyventi ir teisingai mąstyti.
Tačiau vergas vis dėlto nujaučia ir trokšta paneigti savo nelaisvę, todėl slapta siekia tapti valdžia, o drąsesnis net ryžtasi tapti išgebėtoju, kurio kelyje jam nėra jokių taisyklių ir gailesčio, jokios tiesos ir šviesos. Viską maskuoja kova už kitų laisves, vergas visada kovotojas, drąsus net vyresnybės akivaizdoje, kol tikrai neprireikia.
Vergų numylėti išgelbėtojai taip pat yra vergai ir visada sako tai, ką vergas nori girdėti, bet nutyli, kas pačiam nenaudinga, net jei tai Tiesų Tiesa. Laisvasis sako, ką galvoja ir kas vergams nepatiks, nes tikra laisvė visada atsakomybė ir veikimas, bet kam vergui tiesa – jam reikia teisumo neveikime, pašaro, patelės ir grandinių.
Širdyje ir gyvenime išgelbėtojai yra bailiai, veidmainystė lengvatikiams – jų egzistavimo būdas. Laisvas daugiausia vienišas, o vergai buriasi į gaujas ir neapkenčia laisvųjų, kelia laisvės vėliavas ir jų veikimo rezultatas visada priešingas šūkiams.
Pradėję išgelbėjimo misiją vergai labai trokšta dėmesio, labai bijo likti kameroje vieni, jie skelbia naujus ir naujus išgelbėjimus ir visada greiti pelnytis iš kito nelaimės, kur tik bėda – visada pamatysi jų nuotraukas, užuojautas ir kaip jie kovojo.
Vergai minta savo nelaisve ir laisvųjų laisve, ir jų netikrumą sunku atskirti, nes ir patys savimi netiki, ir save apgaudinėja. O tapę išgelbėtojais girdi ir mato tik save, ir nepaaukos nei mikrono savo populiarumo kitam žmogui ar deklaruojamam tikslui, ir visada ras pasiteisinimų, kuriems kiti vergai kels ovacijas.
Vergai išgelbėtojai daro tik tai, kas jiems naudinga ir kam vergai atsistoję ploja, jie minta plojimais ir jų susilaukę naktimis nemiega iš laimės, o gelbėjamieji negailestingi ir jei tik proga – skundžia valdžiai ir gelbėtojus, ir vienas kitą, ir nuoširdžiai jaučiasi teisūs, juk kas gali būti maloniau nei matyti kitokius prikaltus?
Vergai visada arenose rodo nykščiais žemyn ir išgelbėtojai visada patvirtina jų sprendimus. Tikrą Mesiją vergai su džiaugsmu prikals už tai, kad reikės ką nors daryti. Jie myli savo nelaisvę ir viską padarys, kad ji išliktų, iš jų teisumo nieko nedarant visada atpažinsite juos. Tai mūsų prakeikimas.
